Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip kaimynystės kalba pridengia neaiškią kainą?“. Paaiškink veikėjų pasitikėjimo, parašo ir būsimo atlygio ryšį.

– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.

Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.

– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.

– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu kaip kaimynas padėti.

– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.

– Kad ir vesti tą, kurią nori, – atsakė visai rimtai Pinčukas.

– Tai padėk! – nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.

– Bet ką tu man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.

– Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.

– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: – Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet tą turėsi, kai vesi, tai padėčiau.

– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.

– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. – Pasirašysim sutartį.

– Kam čia ta sutartis? – suabejojo Baltaragis. – Sutarsim kaip kaimynai.

– Kaimynai tai kaimynai, – pertarė Pinčukas, – o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.

– Kam to reikia? – vis dar abejoja Baltaragis. – Kaimyno žodis brangesnis už auksą.

– Žodis žodžiu, – nesutiko Pinčukas, – o kas parašyta – kirviu neiškirsi! – išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. – Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.

Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.

– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, – tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį. – Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.

Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1; pateikta vientisa VIII skyriaus dalis, p. 49–51.

Situacija. Malūnininkas Baltaragis nori vesti Marcelę. Pas jį atėjęs pelkių velniukas Pinčukas prisistato kaimynu ir siūlo padėti. Pateikta vientisa VIII skyriaus dalis nuo Pinčuko prisistatymo iki jo dingimo. Būsimas atlygis šiame pokalbyje konkrečiai neįvardytas. Pinčuko nurodytos vestuvės dar tik būsimos.

Kaip kaimynystės kalba pridengia neaiškią kainą?

Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje kaimynystės kalba suteikia neaiškiam susitarimui artumo įspūdį. Pinčukas prisistato kaimynu ir pasiūlo padėti Baltaragiui vesti mylimą moterį. Baltaragis greitai sutinka atiduoti tai, ko dar neturi, nors būsimas atlygis konkrečiai neįvardijamas. Veikėjas daugiau abejoja raštiškos sutarties poreikiu negu neaiškia jos kaina. Žodžiai apie kaimyno pažado vertę parodo jo pasitikėjimą asmeniniu ryšiu. Pinčukas šį artumą pripažįsta, tačiau reikalauja parašo ir pasirūpina raštu. Taip viename pokalbyje susiduria tariamas paprastumas ir rimtas įsipareigojimas. Piršlių skambalai paskatina Baltaragį paimti plunksną, o apie dvylikos metų terminą jis išgirsta jau pasirašęs. Noras vesti nustelbia klausimą, ką tiksliai reikės atiduoti. Todėl kaimynystės žodynas neišsklaido neaiškumo: jis padeda veikėjui lengviau pasitikėti pasiūlymu, kurio kainos šis dar nesupranta.

Teiginį apie artumo kalbos poveikį pagrindžia dialogo žodynas ir sprendimo eiga. Būsima duktė ar siela šiame susitarime neįvardijama; negalima pasakoti, kad Baltaragis jau sąmoningai atiduoda dukterį. Piršto bakstelėjimas nurodytas, tačiau parašo medžiaga tiesiogiai nepasakyta. Vestuvės dar tik numatytos.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.