Užduotis. Parašyk 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip dialogas atskleidžia globėjo valdžią?“ Pasirink kelias susijusias Lauryno ir Masalskio replikas. Paaiškink, kaip jų kaita, ilgis ar pasikartojantys žodžiai parodo nevienodą galimybę spręsti.

LAURYNAS
Tamsos ir purvo ten taip pat užtenka.

MASALSKIS
Aš nemačiau. Tačiau ne tai svarbu.
Svarbu, kaip sakoma, pati idėja:
Tas grožio dvasingumas, ta vienybė,
Kuri sujungia gėrį su grožiu,
Suteikia grožiui dieviškumo formą.
Senovės graikai, būdami pagonys,
Vadino tai kalokagatija.
Per meną priartėjama prie dievo.

LAURYNAS
Per laisvą meną, vyskupe!

MASALSKIS
O taip.
Bažnyčia tai ne visada suprato.

LAURYNAS
Per laisvą žmogų ir per laisvą meną.

MASALSKIS
Girdėti žodžiai. Tai Prancūzija
Su laisvės ir lygybės idealais.
Visi prieš dievą lygūs ir laisvi.

LAURYNAS
Tai irgi jau girdėta.

MASALSKIS
Piktžodžiauji!

LAURYNAS
Atleiskit, vyskupe, pajuokavau.
Dėkingas jums, kad pamačiau Europą
Su jos paminklais ir su jos idėjom.
Jūs buvote mielaširdingas man.

MASALSKIS
Dangus tave, sūnau, apdovanojo,
O aš tiktai jo įrankis esu.
Pasaulyje turtingų ir galingų
Kur kas daugiau yra nei talentingų.
Jūs – žemės gėlės, savo kvapnumu
Nuskaidrinančios mūs vargingą buitį.
Jei tu jau pasveikai, tai imkis darbo.
Čia turi būti rūmai. Mano rūmai.
Italijoj, mielasis, užtrukai,
Todėl dabar turėsi pasitempti,
Turėsi pasirodyt, ko išmokai.

LAURYNAS
Aš noriu dirbti, vyskupe. Tačiau
Tą vakarą, kai sugrįžau į Vilnių...
Kai švystelėjo kometa...

MASALSKIS
Girdėjau.
Tai geras ženklas – žmonės pasidarė
Pamaldesni. Aš pasakiau pamokslą.
Daugumas verkė; to seniai nebuvo.

LAURYNAS
Kai švystelėjo kometa... o dieve!
Aš Katedrą mačiau... aš ją regėjau,
Aš negaliu užmiršti jos lig šiol,
Ji mano akyse vis tebestovi,
Be galo iškilni ir paprasta.
Ak, tas regėjimas! Ryškus ir trumpas,
Jisai gyvena manyje, jis auga,
Užvaldo mano kūną, mano sielą
Kaip didelė aistra. Aš negaliu
Jai nepaklusti. Vyskupe, Globėjau!
Statykim Katedrą. Paveskit man
Projektą padaryt! Aš nemiegosiu,
Nevalgysiu... sėdėsiu dieną naktį...
Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs,
Kaip savo širdį aikštėje padėsiu
Po visa reginčia dangaus akim –
Tegul gyvena ir žmogus, ir dievas.

MASALSKIS
Kapitula neturi pinigų.
Ir Vilniaus magistrato iždas tuščias...

LAURYNAS
Bet, vyskupe, jūs statote sau rūmus!

MASALSKIS
Kas turi pinigų, tasai ir stato.

LAURYNAS
Atleiskite, dabar aš supratau.
Ak, vargšas dievas – jis gi bepinigis,
Kaip tas baudžiauninkas! Tad ir jo būstas –
Krūva griuvėsių, pro kuriuos baisu
Nakties metu praeiti. Žmonės kalba,
Kad jau apleido dievas mūsų miestą,
Padovanodamas jį velniui... Taip,
Matyt, teisingai kalba.

MASALSKIS
Mano mielas,
Tikėjimas apleido mūsų miestą
Ir tavo sielą. Viešpats su mumis!
Dėl Katedros aš tiek tepasakysiu:
Mes į karalių kreipėmės – ir šis
Pagalbą pažadėjo. Bus paskelbtas
Konkursas naujai Katedrai. Vis laukėm,
Kol tu į Vilnių grįši. Ar norėsi
Konkurse dalyvauti?

LAURYNAS
Ar norėsiu?
Ir tai teisybė, vyskupe, teisybė?
Norėčiau pult ant kelių ir dėkoti.

MASALSKIS
Tik darbu man atsidėkot gali.

LAURYNAS
O vyskupe, aš pastatysiu rūmus,
Kurių jums pats karalius pavydės!
O Tyzenhauzas ir Oginskis aikčios,
Svečiuodamies pas jus Verkių dvare.
Atsisakysime pigaus puošnumo –
Ieškosime prasmės Verkių ansambliui
Kilniam paprastume, jo masių svory,
Tų masių sąskamby... Tai bus akordas,
Kokio dar negirdėjo Lietuva.

MASALSKIS
Tave, sūnau, pagavo įkvėpimas.
Koks tu laimingas! Tavo akyse
Dangaus šviesa, ir aš dėkoju dievui,
Kad jis man leido pastebėt tave
Ir šventą ugnį tavyje įpūsti.

LAURYNAS
O vyskupe, telaimina jus dievas!
Jūs iš tikrųjų – talentų globėjas:
Sukūrėte orkestrą, davėt darbo
Tapytojams ir skulptoriams, iškėlėt
Mane ir tą baudžiauninkę audėją,
Į savo rūmus ją paimdami...

MASALSKIS
Deja, Laurynai, ji paliko mus.

LAURYNAS
Ieva? Paliko? Viešpatie! Ji mirė?
Kodėl jūs nepasakėte iš karto,
O leidot man gyvent kvailu džiaugsmu
Ir pasimatymo viltim? Dangau,
Koks liūdnas sugrįžimas į tėvynę!
Aš ją mylėjau, vyskupe!

MASALSKIS
Ir aš.
Ieva, Laurynai, pasirinko dievą,
Įstodama į šventą vienuolyną.

LAURYNAS
Į vienuolyną? Dievą? Bet kodėl gi?
Juk ji žadėjo laukt manęs, o aš
Sugrįžęs ketinau prašyti jūsų
Sujungti ir palaimint mus...

MASALSKIS
Dangus
Ją pašaukė. Jinai išgirdo balsą
Ir negalėjo nepaklusti.

LAURYNAS
Balsą!
Ak vyskupe, kodėl gi ponui dievui
Taip prireikė jos?

MASALSKIS
Dievas myli ją.

LAURYNAS
Ir aš, ir aš ją, vyskupe, myliu!

MASALSKIS
Nutilk, niekingas padare! Kaip drįsti
Su viešpačiu varžytis? Kaip gali
Pavyduliauti jam, išmetinėti?
Ant kelių klaupkis! Klaupk, sakau, ant kelių.
Kiek tavyje puikybės!

LAURYNAS (ant kelių prieš Masalskį)
Ir kiek skausmo!

MASALSKIS (dabar jis tartum dievas)
Sakau, puikybės. Kėsinies į tai,
Kas man priklauso ir kūnu, ir siela,
Kas garbina mane ir meldžias man.
Kentėdama jinai mane surado...

LAURYNAS
Kentėdamas ir aš jos netekau.

MASALSKIS
Kas daug kentėjo, tam bus daug atleista.

LAURYNAS
Bet mes galėjom būt laimingi, dieve!

MASALSKIS
Tu nežinai, kas laimė, žemės dulke!
Daviau tau protą, talentą, jausmus,
Kad man tarnautum, kad, mane pažinęs,
Išaukštintum mane. Esu Valdžia,
O ne Idėja, kaip kad tu galvoji.
Galiu išaukštint ir galiu pažemint.
Ir talentas, kuriuo tu taip didžiuojies,
Priklauso man vienam, tik mano rankos
Realizuot jį gali ir įprasmint.
Kas tavo talentas? Tai vergija,
Nelaisvė ir kančia. O kartais – maištas,
Bejėgiškas, juokingas. Ir juo tu
Talentingesnis – tuo nelaimingesnis.
Laiminga tik vidutinybė.

LAURYNAS
Dieve,
Už ką tu šitaip?

MASALSKIS
Kad pajustum valdžią
Ir kad žinotum, kam tarnaut, ką šlovint.
Tu reikalingas man, nes talentingas.
Aš per tave įamžinu save
Ir tavo rankom sau kuriu paminklą.

Pokalbio su dievu iliuzija baigiasi

MASALSKIS
Laurynai, kelkis! Suprantu – kenti.
Ieškok prasmės kančioj.

LAURYNAS
Ak Ieva, Ieva!
Aš, būdamas toli, kasdien galvojau
Apie tave. Aš, kvailas, ketinau
Tau pastatyti rūmus. Dieve mano,
Tu neverta supuvusios lūšnelės.
Ištikimybė! O, koks tuščias žodis...

MASALSKIS
Ji tavo rūmus iškeitė į dangų,
Į mažą vienuolyno kambarėlį.
Dabar ji meldžias už tave.

LAURYNAS
Nereikia!
Nepriimu aš jos maldų! Nenoriu.
Aš išmetu ją iš širdies. Išraunu
Kaip geluonį. Štai matote: aš laisvas!
Aš laisvas, laisvas!

Išbėga

MASALSKIS
Laisvas! O dangau,
Kad aš galėčiau šitaip pasakyti!

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Katedra“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.275–284. ISBN 9986-39-374-4..

Aplinka. Laurynas kalbasi su jį globojančiu vyskupu Masalskiu senojoje rezidencijoje Verkiuose. Prieš atranką vyskupas žavisi Italijos miestais; į juos nurodo pirmos replikos „ten“. Ankstesnėje giesmėje Ieva, vienuolyne vadinama Terese, sako, kad Masalskis ją ten uždarė; Laurynui dabar pateikiama kita jos išėjimo versija. Kalokagatija čia Masalskio aiškinama kaip gėrio ir grožio vienybė. Išlaikytos eiliuotos dramos eilutės, veikėjų žymos ir remarkos.

Kaip dialogas atskleidžia globėjo valdžią?

          Marcinkevičiaus „Katedros“ dialoge globėjo valdžią atskleidžia perėjimas nuo bendrų idealų prie konkrečių reikalavimų. Laurynas meno vertę susieja su laisvu žmogumi, o Masalskis iš pradžių kalba apie grožio dvasingumą. Atrodo, kad jie galėtų sutarti. Tačiau netrukus vyskupas pareikalauja statyti rūmus ir atskiru trumpu sakiniu patikslina: „Mano rūmai.“ Šis pakartojimas iškelia savininko interesą. Architektui primenama, kad po kelionės turėsiąs pasirodyti, ko išmoko, tad gauta parama siejama su laukiamu darbu. Laurynas priešinasi pateikdamas savą Katedros regėjimą: jo kalboje gausėja jausmingų šūksnių, pažadų ir prašymų. Į šį veržlumą globėjas atsako trumpai: „Kas turi pinigų, tasai ir stato.“ Sakinys pokalbį grąžina prie išteklių, kurių pats sumanymo autorius nevaldo. Dialogo veikėjai todėl nelygūs, nors abu gali išsakyti nuomonę. Vienas prašo galimybės įgyvendinti viziją, kitas sprendžia jos materialines sąlygas. Vėliau Laurynui pasiūlomas būsimas konkursas, tačiau galimybė dalyvauti dar nėra pastatyta Katedra. Skirtingo ilgio replikos ir jų kaita leidžia suprasti, kaip dėkingumas bei įkvėpimas susiduria su globėjo teise nustatyti užsakymą. Valdžia čia girdima pačiame pokalbio judėjime: nuo žadamos gėrio ir grožio vienybės pereinama prie klausimo, kieno tikslui bus naudojamas talentas.

Pastraipos mintis plėtojama sekant dialogo kaitą: bendras principas → konkretus užsakymas → kūrėjo vizija → išteklių argumentas. Taip aiškinamas pokalbio poveikis, o ne vien atpasakojamas konfliktas.

Perskaitęs savo pastraipą, prie kiekvienos citatos parašyk, ką ji pakeičia pokalbyje. Jei sakinys vien įvardija, kas ką pasakė, pridėk tos replikos ryšį su globėjo valdžia. Dramos meninis konfliktas nėra pažodinis istorinių įvykių protokolas.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Tai klasės darbo apimtis; pastraipai netaikomas viso PUPP rašinio vertinimas ar jo apimties nuoskaitos.

Jei pastraipa tapo visos scenos santrauka, palik tik teiginį pagrindžiančias replikas ir išplėsk jų prasmės aiškinimą.