Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kada verta suabejoti savo įsitikinimu?“ Vieną argumentą pagrįsk novele, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

– Nežinau, kaip tu manai, o man atrodo, kad valdžia irgi negerai padarė: jei tvarkytis, tai tvarkytis. O dabar – vyrui uždrausta koją iškelti, tai viską tvarko žmona. Toji tai laksto tarp visų šitų... Pala, kaip čia juos... Gal žinai?

– Trauk perkūnai, – atsakė kitas keleivis, nelabai noriai leisdamasis į kalbas ir nelabai noriai žiūrėdamas pro langą, už kurio plytėjo tušti, murzini laukai, nors ir daug buvo sniego.

– Tu tik paklausyk, aš ir sakau pačiai: jau kam kam, o šitam nieko netrūko. Va – visko pertekęs buvo! – žmogus pirštais brūkštelėjo sau po kaklu. – Reikėjo durnam prasidėti!

– Kai kam niekad negana, – abejingai atsakė kitas keleivis, žvilgteldamas į savo pašnekovą, kurio veidas buvo keistai įjuodęs. Atsirėmęs į sieną, pašnekovas tiesiog blykčiojo akimis – taip jam įdomu buvo šnekėti.

– Gerai sakot: yra žmonių, kurie niekad nepriryja. Dabar šit šaukia, mėsos, mėsos, o kai yra tos mėsos, tai ar gana? Visokio velnio reikia!..

– Kokios dešros... ar pamatyti kokio pasaulio, – vėl įsiterpė antrasis, dirbtinai įsispoksodamas į laukus už lango, – kad tik tasai šnekėtojas liautųsi!

– Užsimanys kokio kumpio arba kokių linksmybės namų!.. – garsiai ėmė kvatotis pirmasis. – Niekad negana...

Taip jie važiavo sau toliau, traukinys šaltą žiemos dieną vežė juos tolyn į šiaurę per Latvijos žemę. Tas, kuris nelabai buvo linkęs šnekėti, ketino užsimerkti ir suvaidinti snūduriuojantį, tačiau pirmasis neleido jam ir šito:

– Tai ką veikėt naktį? – nusijuokė jis. – O kur gyvenat?

– Vilniuje.

– Gražus miestas... O kaip su produktais?

– Nieko.

– Pas mus buvo gerai, o dabar pablogėjo.

– Ateis laikas, ir pagerės, – atsakė antrasis. Toli, už sniego laukų, jis pamatė vienišą latvio sodybą. Iš šiaurės ji buvo apsodinta eglėmis, kurios lyg aukšta siena saugojo namus. Iš trobos išėjo žmogelis ir neskubėdamas patraukė per kiemą; rankoje jis turėjo kibirą, matyt, ėjo pasisemti vandens.

– Sakai? – po kurio laiko suklusęs nenorėjo patikėti pirmasis, lyg antrasis būtų pasakęs ką negera. – Sakai, pagerės. Perkūnai žino, gal tu ir teisybę šneki. Juk kaip yra buvę, aš gerai atsimenu – prieš karą vaikščiojom su vyžom, iš liepų plėšų pasidarydavom. Dabar tai jau nė nepalyginsi – dešimtį kartų geriau.

– Na matot, – atsakė antrasis, apsidžiaugdamas, kad kalba bus baigta. Tačiau jo šnekintojas varė toliau:

– Bet jau vagia, tai vagia. Kad šešiasdešimt aštuntaisiais šitaip dar nevogė.

– Kodėl šešiasdešimt aštuntaisiais? – kiek susidomėjęs paklausė antrasis.

– Todėl, kad nuo tų metų aš gyvenu Estijoj. Todėl taip ir pasakiau. Žinau, kaip tais metais buvo.

– A...

– Prieš karą mokiaus vidurinėj, po karo – į kursus, išėjau karininkas. Taip iki pernai. Pasakysiu: nieko doro nemačiau – mėtė ir mėtė iš vietos į vietą kaip kokį šapą... Taigi... Šitaip... O jūs kas būsit? – vėl pagavo jis kitą gaidą.

– Mokytojas.

– A... Irgi ne kas. Ir algelė nekokia. Ir su tais vaikais...

– Visko užtenka, – dviprasmiškai atsakė antrasis.

– Tas ir yra... O kur važiuojat?

– Į pajūrį. Į poilsio namus.

– A... Su sveikata negerai?

– Taip, pailsėti.

– O mokykla?

– Pavaduos.

– A... Aš tai pas sūnų į Rygą. Jelgavoj gyvena jo mergaitė, būtų gal nesakęs, tik aną kartą užtikau juos sūnaus bendrabuty.. Galėčiau ir čia išlipti, kad žinočiau jos adresą. Prie marčios reikia iš anksto gerintis... O tu ar pirmąsyk į poilsio namus?

– Ne pirmą. Buvau kelis kartus.

– Ir kaip maitina?

– Pusėtinai. Neblogai.

– Tai gerai. Yra poilsio namų, net sanatorijų, kur beveik visai ėsti neduoda.

– Negali būti.

– Kad sakau, žinau... O kad vagia, irgi žinau. Pasiliuosavęs iš armijos, ėmiau dirbti transporto įmonėj. Gerai išeina – gaunu ir pensiją, tą tai visą „ant knygutės“, o algą... Žmonai, sūnui, pačiam irgi lieka. Ir šitam! – jisai sprigtelėjo sau į pagerklį. – Tai šit – yra toje įmonėje tokia kombinuotų pašarų kolona. Ir ką tu manai – kiekvienas tos kolonos šoferis per dieną uždirba apie penkiasdešimt rublių. Be algos, be algos. Už maišiuką – penki rubliai, o dešimt maišiukų per dieną nuvagia.

– Dar ir nebrangiai, – palaikė kalbą antrasis.

– Aš irgi sakau, kad ne.

– Ir viskas tas darosi jūsų įmonėje?

– Na. Aš ir sakau, kad man gerai žinoma. Esu tos kolonos viršininkas, kur nežinosiu. Nuo mano akies niekas nepabėgs...

– Geria ir kombinuotų pašarų vežiotojai?

– O kaipgi! Senas ir jaunas. Visi. Jau išmoko.

– Toks čia mokslas!

– Nesakyk! Mokslas ne mokslas, o... Dar šešiasdešimt aštuntais taip nemokėjo! Net juokas ima!.. Mano draugas tada pasikvietė mane į svečius. Jis jau seniau Estijoj laikėsi. Atvažiavau. Sėdom ant motociklo ir lekiam. „Kur?“– klausiu. „Pamatysi!“ Pasirodo, nudūmėm į žvejų miestelį. „Čia, – sako mano draugas, – gyvena geras pažįstamas, dėdė Juhanas.“ Tikrai, radom tą Juhaną namie. Ir boba buvo. Abu jau seni. Seniukė tokia sudžiūvusi, prijuostę pasirišusi, vaikšto aplink mus ant pirštų galų.

– Mandagūs žmonės... – įsiterpė antrasis keleivis.

– Aš irgi sakau... Senis Juhanas taip pat liesutis, nužilęs. Susėdome, jis rankas pasidėjo ant balta staltiese uždengto stalo, paskui atkimšo butelį, pripylė stikliukus, o tie stikliukai – chi chi – tokie mažyčiai mažyčiai. Pažiūrėjau į draugą, draugas suprato mane ir nuraudo. Aš tada ir paklausiau: „Tai iš tokių ir gersim?“ Draugas dar labiau nuraudo. O ką – nieko blogo nepadariau, tik paklausiau! O senis Juhanas, matyt, suprato, ką šneku, jis ramiai atsikėlė, atnešė didelius stiklus, beveik, stiklines, pripylė, užsveikino. Aš – makt ir išgėriau, draugas nugėrė iki pusės, o Juhanas tik prikišo prie lūpų, palaižė ir vėl pastatė. Kai pripylė antrą ir užsveikino, aš vėl žmoniškai maktelėjau; neatkreipiau dėmesio, ar visą išgėrė draugas. Neiškentęs paklausiau Juhaną: „O dėdė kodėl negeria?!“ – „Aš geriu, – atsakė, – tiktai po trupučiuką. Mes visada taip gėrėm.“ – „Kam tada gerti, – sakau. – Taip niekada nepasigersi.“ – „Kad ir nereikia pasigerti.“ Aš kad ėmiau kvatoti, juokėsi ir mano draugas, ėmė juoktis paskiau ir Juhanas, tiktai jo seniukė stovėjo kito kambario tarpdury ir nesijuokė... Tai ir sakau, kad tas buvo šešiasdešimt aštuntais, o dabar ir toks Juhanas geria iš stiklinės. Kaip didelis geria!

– Negali žinoti, – suabejojo bendrakeleivis.

– Geria, kur negers!..

Mažindamas greitį, į stotį įlėkė traukinys, ir netrukus abu keleiviai patraukė peronu.

– Toli nuo stoties mus nubogino, – nusispjovė pirmasis. – į kurią pačiam pusę?

– I aną.

– Tai lik sveikas. Gražiai pasišnekėjom!..

Kiek paėjęs, mokytojas atsigręžė: jo bendrakeleivis krypuodamas žingsniavo peronu, pasuko į kairę, perlipo vielinę tvorelę ir tiesiai patraukė, žergdamas per bėgius, į geležinkelio stotį, nereikėjo jam leistis į tuos visus tunelius. Mokytojas šyptelėjo, pagalvojęs, kad labai tinka jo bendrakeleiviui visi tie traukiniai, vagonai, gelžkelių stotys ir Rygos tramvajai.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Pažinimas“, kn. „Keleivio novelės“. Pateikto EPUB įterptas titulinis vaizdas: Vilnius: Vaga, 1985. Konkrečių spaudos puslapių ir ISBN šiame konteineryje nenustatyta.

Vyžos – iš medžių karnų pintas apavas. Transporto kolona – čia įmonės padalinys su vairuotojais ir automobiliais. „Pasiliuosavęs“ – šiame kontekste baigęs karinę tarnybą. Posakis „ant knygutės“ reiškia pinigų kaupimą taupomojoje sąskaitoje. Rubliai priklauso vaizduojamam istoriniam laikui. Kopijos forma „I aną.“ palikta taip, kaip pateikta EPUB.

Kada verta suabejoti savo įsitikinimu?

Suabejoti savo įsitikinimu verta tada, kai nauja detalė nebetelpa į jau turimą paaiškinimą. Abejonė nebūtinai reiškia, kad nieko nežinome. Ji gali padėti atskirti patikrintą mintį nuo įpročio visuomet būti teisiam ir tiksliau išgirsti kitą žmogų.

Apučio „Pažinime“ keleivis pasakoja, kaip senasis Juhanas svečius vaišino mažais stikliukais ir pats nenorėjo pasigerti. Vis dėlto istorijos pabaigoje jis užtikrintai tvirtina, kad dabar ir Juhanas geria didelėmis stiklinėmis. Ankstesnis prisiminimas tokio pokyčio neparodo. Mokytojo replika „Negali žinoti“ išsaugo galimybę, kad kitas žmogus tebegyvena savaip. Šioje vietoje abejonė tikslesnė už garsų patikinimą: ji neleidžia svetimo pasirinkimo pakeisti savo lūkesčiu. Vyras abejonės nepriima, todėl jo įsitikinimas lieka nepatikrintas.

Panašią sprendimo ribą galima pastebėti ir kasdienybėje. Įsivaizduokime mokinį, kuris stalo žaidimų popietėje taiso draugės ėjimą. Jis šį žaidimą daug kartų žaidė namuose, todėl būtų tikras, kad taisyklę prisimena gerai. Tačiau draugė parodytų kitokią sąlygą naujos žaidimo laidos knygelėje. Mokiniui vertėtų sustoti ir perskaityti visą taisyklės punktą. Gal paaiškėtų, kad skiriasi leidimai, o gal jis pats seniai žaidė pagal šeimos susitarimą. Vien ankstesnių partijų skaičius šio ginčo neišspręstų. Abu galėtų sutarti, kuriomis taisyklėmis vadovautis šįkart, ir tęsti žaidimą. Abejonė tuomet padėtų išsaugoti tiek tikslumą, tiek pagarbą draugės pastebėjimui. Taisyklės skaitymas būtų svarbesnis už ginčą, kuris žaidėjas labiau patyręs. Mokinys neprarastų savo ankstesnių žinių: tik išmoktų atpažinti, kada jos tinka konkrečiai situacijai, o kada reikia papildomo paaiškinimo.

Taigi savo įsitikinimą verta tikrinti išgirdus prieštaraujantį atsakymą ar pamačius naują įrodymą. Svarbu ne bet kokia kaina atsisakyti nuomonės, o suprasti, kuo ji remiasi. Galimybė sustoti ir pasitikslinti leidžia patirtį papildyti, užuot pavertus ją nekintamu teisumo ženklu.

Pirmas argumentas remiasi novele, antras yra mokymuisi sukurta sąlyginė situacija. Abu aiškina, kada atsiranda pagrindas tikrinti savo įsitikinimą.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo rašinio atrama – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, ne modelio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; kasdienis atvejis pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturių pastraipų sandara nėra visiems PUPP tekstams privaloma.