Užduotis. Parašyk 250–280 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ką pastebime eidami kartu su kitu žmogumi?“ Vieną argumentą pagrįsk eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia situacija. Paaiškink, ką bendras ėjimas gali padėti suprasti.

kelias namo, iš mokyklos, buvo toks ilgas

takeliu per sodą, kur neparemtos šakos lūžta
nuo obuolių (nedidelė mokykla įsikūrus
klebonijoj), praeidavom tolimiausiam kampe
apleistą koplyčią – pro išdaužtą rūsio langelį
dvelkė drėgmė ir tamsa, kas ten galėtų būti – šnekėjomės
                                      pašnibždom, bijojau
pažvelgti į vidų

paskui palei apgriuvusią
akmeninę tvorą (bažnyčia
sudegus per karą), tuščia šventoriuj: bėgimo takai
krepšinio aikštelė ir ištemptas
apiplyšęs tinklas tarp dviejų stulpų, varpinė
nugriauta, o kur yra varpas, taip toli
skambėdavęs tylų vakarą

pasukdavom
pro niekieno sodą, kur tik kelios
sunykę obelys, krūva akmenų, vietoj trobų, klėtis, čia
                                      įrengė lentpjūvę
kvepia lentos, pjuvenų balti minkšti kalnai, vežimukas
ant bėgių
kuriuo galėjom pasivažinėti
pro kapines, kur prisigrūsdavom
pilnus portfelius ir kišenes
kaštonų, prisirinkdavom
klevo lapų, įsidėt į knygą

toliau traukdavom parausviu, kur dar rasdavom gervuogių

turėjom po dvylika, gal po vienuolika metų
mano draugė ilgom geltonom kasom, Genutė
kita – garbiniuota galva, vardu Birutėlė
kalbėjomės apie skaitytas knygas, apie Troją
ir Hamletą

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 147–148 (PDF p. 149–150); ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Jis atpažįstamas pagal pirmą eilutę. Leidinyje po tekstu nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Klebonija – kunigo gyvenamasis namas; šventorius – teritorija aplink bažnyčią; klėtis – pastatas grūdams ir kitiems ūkio daiktams laikyti. Paliktos leidimo žodžių formos ir skyryba.

Ką pastebime eidami kartu su kitu žmogumi?

Eidami pažįstamu keliu dažniausiai žinome, kur pasukti ir kiek užtruksime. Tačiau šalia esantis žmogus gali atkreipti dėmesį į tai, kas mums seniai tapo nepastebima. Manau, bendras ėjimas leidžia pažinti ir aplinką, ir skirtingą jos patirtį. Tam svarbu nesitikėti, kad kitas viską matys lygiai taip pat.

Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje prisimenamas kelias iš mokyklos su draugėmis pilnas sustojimų ir klausimų. Vaikai praeina koplyčią, domisi, kas galėtų slypėti viduje, renka kaštonus ir kalbasi apie knygas. Bendra kelionė sujungia aplinkos pažinimą ir dalijimąsi mintimis. Vis dėlto kalbančioji savo baimę pažvelgti į rūsį įvardija atskirai. Ši detalė rodo, kad draugystė nepanaikina kiekvieno savitos būsenos. Kitų buvimas svarbus kaip galimybė kartu klausti, žaisti ir kalbėtis, o ne kaip visų jausmų sulyginimas.

Įsivaizduokime du bendraklasius, pėsčiomis grįžtančius iš muzikos mokyklos. Vienas neštų smuiką, kitas – sunkesnį violončelės dėklą. Smuikininkas pasirinktų trumpesnį kelią laiptais ir stebėtųsi, kodėl draugas atsilieka. Jam atrodytų, kad abu eina ta pačia gatve, todėl turėtų judėti vienodai. Paklausęs apie dėklą, jis galėtų suprasti, kad laiptai kitam yra gerokai didesnė kliūtis. Tuomet įprastas maršrutas atsivertų kitu požiūriu: paaiškėtų, kodėl verta rinktis ilgesnį taką be laiptų arba sustoti pailsėti. Draugai galėtų drauge nuspręsti, kuris kelias patogesnis. Mokinys pastebėtų ne draugo tariamą lėtumą, o tikrą nešulio ir kelio ryšį. Toks atradimas galėtų išlikti ir vėliau, kai jis pats siūlytų kelią ar vertintų kito tempą.

Taigi eidami kartu galime pamatyti daugiau, jei leidžiame kitam paaiškinti savo patirtį. Eilėraštyje kelią praplečia bendri atradimai ir pokalbiai, o įsivaizduotame atvejyje kitas žmogus padeda pastebėti anksčiau nepastebėtą nepatogumą. Artumas čia reiškia dėmesį skirtumui ir galimybę kartu pasirinkti tolesnį žingsnį.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Pasirinkta 250–280 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties atrama. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda mokytis plėtoti argumentą, bet pats maksimalaus įverčio nesuteikia.