Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar žodžiai padeda išsaugoti tai, kas praeina?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Kiekvienas žodis,
Ištartas tuštumai, mus slegia
Pasaulio sukūrimo vienatve –
Milijonais metų, laiko
Ironija ir nebūtim;
Gimsta ir gyvena
Savo būties komediją: kovoja,
Sąmokslauja ir išduoda,
Apnuogina arba pridengia,
Liudija ir miršta
Kankinio mirtim.

Galingoji Gramatika, žodyno
Imperija, kur viešpatauja
Kilnus Veiksmažodis, nutukęs
Būdvardis ir nuogas
Daiktavardis,
Kur telpa visas mūsų
Skausmas ir pasaulio
Istorija – turėti, būti, pavadinti,
Klausimo laisvė ir sprendimo
Prievarta (nėra būties
Be klausimo), balandžio
Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjo
Sintaksė ir sniego alfabetas, –
Vienintelė būtis prieš laiko
Antplūdį, vienintelė būtis turėti
Prasmę ir būti be prasmės,
Kaip mirti už tėvynę ir išlikti
Mirtim, nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.

Šaltinis: Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Eilėraščiai. 1937–1996“. Vilnius: Baltos lankos, 1996 (autorinių teisių data). ISBN9986-813-26-3. „Ars poetica“, pateikto PDF p.280–281.

„Ars poetica“ – lotyniškas poezijos meno pavadinimas. Eilėraštis pateikiamas visas: 112 žodžių, 32 eilutės, du posmai. Žyma „Baltimore, 1959“ priklauso kūrinio datavimui, ne 1996 m. rinktinės ar 2014 m. OCR failo datai. Kalbos dalys įasmeninamos; gamtos garsai nusakomi fonetikos, sintaksės ir alfabeto vaizdais. Išsaugotos originalios eilutės ir didžiosios raidės.

Ar žodžiai padeda išsaugoti tai, kas praeina?

Praeinant laikui pasikeičia pažįstamos vietos, o kasdieniai pokalbiai pamažu užsimiršta. Žodžiai leidžia kai ką iš šios patirties perduoti kitam. Jų vertė priklauso nuo to, kiek tiksliai pastebime ir kaip sudėliojame savo prisiminimą. Išsaugojimas gali prasidėti nuo nedidelės, aiškiai aprašytos detalės.

Nykos-Niliūno „Ars poetica“ kalba priartinama prie gyvos būtybės: žodis gimsta, gyvena, liudija ir miršta. Tokia veiksmų seka rodo jo ryšį su žmogaus patirtimi. Eilėraštyje kalbama apie pasipriešinimą laiko antplūdžiui, o lietui, vėjui ir sniegui suteikiamos kalbos ypatybės. Šie vaizdai padeda suprasti, kaip įvardijimas išsaugo pojūtį. Vėjo judėjimą galima prisiminti kaip tam tikrą tvarką, lietų – kaip lūpas paliečiantį garsą. Skaitytojas per žodžius įsivaizduoja akimirką, nors pats joje nedalyvavo. Kalba suteikia praeičiai pasidalijamą pavidalą. Tačiau žodžiui priskirta ir mirtis: išsaugojimo galimybę lydi trapumo nuojauta, todėl svarbu, kad kas nors tekstą perskaitytų.

Įsivaizduokime, kad mokiniai apsilankytų netrukus užsidarysiančioje nedidelėje kepykloje. Rengdami pasakojimą jie galėtų užrašyti darbuotojos prisiminimą apie pirmą darbo rytą, pastebėti durų varpelį ir iš orkaitės sklindantį kvapą. Po metų šios detalės padėtų suprasti, kuo vieta buvo sava žmonėms, kurie ten kasdien užeidavo. Vienam mokiniui galėtų būti įdomiausias kepėjos darbas, kitam – eilėje besisveikinantys kaimynai. Abu pasakojimai išlaikytų skirtingą to paties apsilankymo pusę. Svarbu būtų darbuotojos žodžius atskirti nuo savo įspūdžių ir nepatirtų dalykų nepridėti kaip faktų. Tuomet užrašas taptų galimybe pažinti užsidariusią vietą, o būsimas skaitytojas galėtų susikurti savą jos vaizdą.

Vadinasi, žodžiai padeda išsaugoti tai, kas praeina, kai patirtis įgauna konkretų ir sąžiningai perteiktą pavidalą. Eilėraščio vaizdai ir rūpestingas kasdienio įvykio aprašymas leidžia dalytis tuo, ko kitas žmogus nematė. Išlikęs tekstas palieka jam galimybę prisiminti, klausti ir suprasti savaip.

Eilėraštis ir įsivaizduotas apsilankymas kepykloje pagrindžia dvi kryptis: kalbinis vaizdas padeda įsivaizduoti akimirką, o konkretus užrašymas išsaugo pasirinktos vietos patirties detales.

Kasdienis atvejis sukurtas šiam pavyzdžiui ir išlieka tariamosios nuosakos situacija. Jis nėra mokinio autobiografija ar tikros kepyklos istorija. Išvada sujungia tekste jau išplėtotą konkretumo ir sąžiningo perteikimo ryšį.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šių klasės pratybų tikslas – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Nurodyti kriterijų maksimumai, pavyzdžiui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikalingas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, o ne visiems PUPP tekstams nustatyta forma.