Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Ar vieno žmogaus pastangų užtenka bendram darbui?“. Remkis šienapjūtės ištrauka ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, ką reiškia atsakomybė už rezultatą ir už kartu dirbantį žmogų.

Pačiame pietų įniršime, tik griaustinis – turrrurrrur!! čia pat, rodos, ant galvos. Kaip tik elektra užgavo visitelius, sujudo kaip skruzdėlės, per skruzdyną sukirtus. Kiekvienas nusigandęs žvalgėsi į debesis. Pamišo ir pietūs: kitas pavalgęs, kitas ne, vieni, pasigrobę grėblius, sausąjį šieną metė į kupsčius arba krovėsi vežimus. Kiti išlakstė arklių atsivesti. Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti.

Vingiai taip pat bruzdėjo. Tėvas brizgilais nešinas landė po alksnynus; Katrė vertė į kūgį; Jonas, atsigulęs ant pilvo, baigė iš lauknešės pieną srėbti. Vežimas prikrautas jau stovėjo.

– Skubėk, Joneli! – skraidino Katrė, – reikia apgrėbstyti ir priveržti vežimą; tėvelis netruks arklius suvokti.

– Taigi taigi kaipgis, vis į mane žiūrit... Taigi lipk ant vežimo!

Katrė pasistatė šalia vežimo kartį, įsikibusi šoko ant tekinio, paskui ant vežėčios ir užsirito ant viršaus šieno. Atsistojusi šaukė:

– Ko bestovi? Grėbstyk, duokš kartį, skubėk, debesys jau čia pat!

– Taigi taigi, laidyk gerklę!

Jonas atsidėjęs darbavosi. Katrė ant vežimo nekantrybe degė.

– Kas čia tau yra? Čiupinėkis, antai tėvas parjoja, mesk virvę greičiau! – skraidino vyrą, pati įmanydama iš kailio išsinerti.

Pradėjo Jonas veržti. Kiek patrauks, virvė pakšt, nutrūkusi. Sumegs, pradės veržti, ir vėl pakšt, ir vėl čiupinės, kol sumegs. Katrė apmaudu niekur nesitvėrė. Vėjas jau pakilo šniokšti; sukinėdamosi po pakūges, kilnojo nuo žemės šieno pluoštelius; kur sausesni, laidė į aukštą. Žaibai blizga, perkūnija kas kartas tankiau gruma.

– Giltinių atpūtnagiau! – sušuko ant Jono, – užmesk virvę ant karties, aš priturėsiu. Veržk!

Ir vėl virvė pakšt! Prijojo tėvas.

– Ar dar nepasitaisėt? Lietus jau ant nosies... Kiti jau važiuoja.

– Taigi, kad virvė trūksta!

Tėvas pripuolė, vadžias pririšo, suėmė kartu su virve.

– Spausk, užgulk kartį, tu ištiža! – šaukė ant Katrės, – o tu čia!

Sukibo abudu veržti. Tik kartis trakšt pusiau, kaip spriegs Katrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo! Laimė dar, kad pasitaikino ant pakūgės.

Čia lietaus pirmieji lašai stambūs pradėjo jau pakšnoti. Vingiai mato, jog nieko nebus: skubinai pasikinkę, sukrito nors ant nepriveržto vežimo, be atžvilgos nulėkė namo. Katrė atsikėlusi apsižvalgė; maža kas tepastebėjo jos nukritimą, nes kiekvienas skuba, kiekvienas savim rūpinasi, nelabai tesistebi į kitus. Buvo beeinanti namo, bet galva svaiguliuoja, kojos dreba, todėl lindo į kūgį, nes jau iš tiesų pradėjo lyti.

Katrė, parkritusi šiene, skaudžiai atsidūsėjo.

– Kas ten manęs laukia!.. Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgterėjęs... Kad taip būčiau negyvai užsimušusi, vis tiek, o gal dar pasidžiaugtų?! Toks tai užmokestis už mano darbą ir vargus... Bevelyčiau varlele šokavusi, neko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi... Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės... O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą, ir be to mano broleliai baudžiasi Joną priperti... Ką tai padės, jam širdies neįdės! Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda, piktuoju nė tiek. Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė, ir nė mažiausios viltelės nėra...

Katrės karštos ašaros rietėjo; debesys slinko, lietus retėjo, perkūnija kaskart toliau grumėjo.

– Br, kaip nekenčiu tinginių! Bepigu dar, kad jis mane mylėtų, bent vieną žodelį už mane užtartų... Kad bent išauštų kuomet geresnė dienelė!

Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso, pavargusios akys merkėsi, rūstūs paveikslai jaukėjo. Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su mažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną.

Vyrai, parlėkę namo, su vežimu stačiai įpuolė į daržinę. Belaukdami Katrės pareinant, Jonas užmigo, tėvas, atkinkęs arklius, pavarė į apluoką, pats spruko į trobą. Juokdamosi pasakojo motinai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo.

– Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti, – pasirūpino motina.

– Ne toks jisai kvailys, nesirūpink! – juokėsi tėvas. – Nė skersas nepažvelgė, paliko bedrybsančią.

– Na, žinai gi, užmigs, by tik pasiliko!.. Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tingine pavirto! Negana mat vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip kantaplė: nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir purvynus kaip amžinoji nevaleika!

– Taigi ir dabar neparsivelka, nė vežimo nėra kam iškimšti.

Šaltinis: Žemaitė, „Marti“, „Rytą giedra: autobiografija, apsakymai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005, p. 187–226; ištrauka pagal „Šaltinių“ tekstą.

Situacija. Katrė su Jonu ir jo tėvu dirba per šienapjūtę. Artėjant lietui reikia sutvirtinti šieno vežimą. Ištraukoje minima motina yra Jono motina Vingienė.

Žodžiai. Kartis – ilgas medinis strypas, čia skirtas šienui ant vežimo prispausti; pakūgė – šieno krūva; brizgilas – apynasris arkliui vedžioti; apluokas – aptverta ganykla. Išlaikytos literatūrinio teksto formos; puslapių tekstas ir išnašų žymės pašalinti.

Ar vieno žmogaus pastangų užtenka bendram darbui?

Bendras darbas dažnai priklauso nuo kelių žmonių veiksmų. Vienas gali labai stengtis, tačiau jo pastangos nekompensuoja visų kitų aplaidumo ar abejingumo. Reikia susitarti dėl pareigų ir pastebėti, kada kartu dirbančiam žmogui būtina pagalba. Todėl atsakomybę suprasčiau kaip rūpestį bendru rezultatu ir tais, kurie jį kuria.

Žemaitės „Marčioje“ artėjanti audra verčia skubiai gelbėti šieną. Katrė ragina sutvirtinti vežimą ir pati užlipa ant jo, o Jonas veržia vis trūkstančią virvę. Prisideda ir jo tėvas. Taigi šiame epizode dirba keli žmonės, bet jų veiksmai nesukuria tikro tarpusavio rūpesčio. Lūžus karčiai, Katrė nusviedžiama ant šieno krūvos. Vyrai išvažiuoja jos neapžiūrėję, nors ji nepajėgia ramiai pareiti: svaigsta galva ir dreba kojos. Namuose vėl laukiama jos pagalbos iškraunant vežimą. Katrės reikalingumas siejamas su tuo, ką ji padarys, o jos patirtai nelaimei neskiriama dėmesio. Ši situacija rodo, kad bendram darbui vien pastangų neužtenka. Žmogaus jėgos turi ribas, todėl kiti privalo jas pastebėti ir prireikus pakeisti savo elgesį.

Kasdienėje veikloje svarbus ir iš anksto sutartas atsakomybės pasidalijimas. Įsivaizduokime tris mokinius, rengiančius garso pasakojimą apie savo miestelį. Vienas surenka istorinius faktus, tačiau laukia, kol draugai įrašys tekstą ir sumontuos garsą. Jeigu šie savo dalies nepradeda, vien papildomas faktų ieškojimas projekto neužbaigs. Reikėtų pasitikrinti, ko kiekvienam trūksta: gal vienas nemoka naudotis įrašymo programa, o kitas nesuprato termino. Grupė galėtų susitarti dėl nedidelio bandomojo įrašo ir konkretaus laiko jam perklausyti. Taip visi matytų darbo eigą ir galėtų laiku padėti. Rūpestis bendru rezultatu taptų kelių žmonių atliekamais veiksmais.

Taigi vieno žmogaus pastangos svarbios, tačiau bendram darbui reikia ir kitų atsakomybės. „Marčios“ nelaimė atskleidžia dėmesio kartu dirbančiam žmogui stoką, o mokinių projektas primena susitarimo bei savalaikės pagalbos naudą. Bendradarbiavimas tampa tikras, kai žmonės mato visą veiklą ir vieni kitų galimybes. Tuomet darbštumas išlieka vertingas, bet nevirsta reikalavimu vienam pakelti visą naštą.

Pirmas argumentas kelia rūpesčio žmogumi klausimą, antras aiškina darbų suderinimą. Tai skirtingos bendros atsakomybės pusės.

Siužeto tikslumas. Jonas ir jo tėvas prisideda prie vežimo veržimo, todėl argumentas nėra paremtas teiginiu, kad visą tą veiksmą atlieka viena Katrė. Problema atsiskleidžia po nelaimės. Kaimynai taip pat skuba gelbėti savo šieno, tačiau ištrauka neleidžia nustatyti, ką kiekvienas jų spėjo pamatyti. Mokinių garso projektas yra aiškiai įsivaizduojamas pavyzdys.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.