Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar turėti daiktą reiškia galėti juo pasinaudoti?“ Vieną argumentą pagrįsk Granausko ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Aptark konkrečias priemonės panaudojimo sąlygas.

Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo,– didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė, galėjai į ją žiūrėti nemirksėdamas. Tačiau senoji ir nesiruošė į ją žiūrėti,– trumpai metė akį į šoną, norėdama tik pasitikrinti, ar tikrai šviesulas tame pačiame aukštume, kuriame šiuo metų laiku jam privalu būti.

Ant sulenktos kairiosios rankos buvo pasimovusi krepšį su dviem kišenėlėm šone, toj pačioj rankoj laikė raktą, o dešinėj – parūdijusią spyną. Įkabino spyną kur reikia, pasuko raktą ir įsidėjo į vieną iš tų kišenėlių. Įsidėjo ir užsegė, tada pasisuko veidu į kiemą. Reikėjo apžvelgti, ar tvarkoj viską palieka išeidama.

Kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sudegino. Vidury kiemo kaip kokia ponia kyšojo perdžiūvusi svirtis, dvišaka jos viršūnė jau buvo apšviesta saulės. Tarp svirties ir rentinio gulėjo sena vištų gelda. Pačios vištos goglinėjo palei tvartą. Goglinėjo dvi, o trečioji tupėjo ant šuns būdos stogelio. Šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo, o naujo šuniuko ji nenorėjo, nes negalėjo užmiršti senojo balso. Ir būdos negalėjo sukūrenti, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti, o trečioji, bjaurybė, dėdavo tik daržinės kampe, ir dėl jos vienos turėdavai neužmiršti ir atidaryti, kad ji ten karkdama galėtų įeiti. Senoji pažvelgė ir į daržinę. Niekam jai nebereikalinga ta daržinė, kioksanti kiemo gale priešais trobos langus. Jeigu kas nuardytų, supjaustytų – kiek sausos, geros malkos išeitų. Bet iš kur tu paimsi tiek vyrų? Jau dvi žiemi ji šalo. Anglių buvo iš rudens parsiveždinus – atvažiavo mašina ir išvertė pas šulinį, paskui ji su kibiru dvi savaites nešiojo toliausiai į tą daržinę. Ir dabar dar anglių turi, bet nebeturi nė kokio šakalio, o be medžio, vienos pačios, jos nedega. Kovo pabaigoj, pasiėmusi kirvį, šiaip taip atlupo kelias daržinės lentas iš anos pusės, kur nesimato. Parsivilko prie trobos durų ir vos neapsiverkė: nei susipjaustyt, nei susikapot. Išeidavo kas rytą nešina kirviu, knapodavo, knapodavo kaip višta žarnagalį. Paskui, kai beliko trumpesnės, įsitempė į priemenę.

Višta nušoko nuo būdos ir sakydama „ko ko ko!“ nužingsniavo daržinės pusėn. Eina dėti. Raiba, kelnėta, plunksnos mažne iki kojų nagų auga. Pernai dar gaidys buvo, jis ir tupėdavo ant būdos, bet jį nusinešė vanagas. Lapė negalėjo – nėra arti nei miško, nei krūmo, tik tie didieji medžiai ant kapinaičių kalnelio. Vanago darbas, ne kieno kito. O kai gaidžio neliko, tai kelnėtoji pati užėmė gaidžio vietą: ir ant būdos įsitaisė, ir kitoms dviem viršininkauja. Tiktai tiek, kad negieda. Labai buvo ilgu senajai per žiemą be šuns ir be gaidžio balso. Ir dienos, ir nakties tylumoj – vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas. Net mašinų ūžimo neišgirsi, net keliu einančio žmogaus nepamatysi, nes į gyvenvietę nuvedė naują kelią, naują ir asfaltuotą,– toli šiaurėj, anuo pakraščiu laukų, kurie kokių dviejų kilometrų platumo. O tuo senuoju,– kas tau juo beeis, kas bevažiuos? Kentėdama dėl savo vienatvės, ji buvo galvojusi parsinešti iš gyvenvietės kačiuką, bet paskui pati save supeikė: o kuo tu, kvaiša, šersi tą vargšą gyvulį? Karvės nebelaiko, pieno nebeturi, o pelių nėra. Iš kur bus pelių, jeigu net trupinys nenukrenta į aslą. Pluteles ji nupjausto nuo kepalo, paskui užsideda akinius, pasiima peilį, atsisėda prie lango ir tvarkingai supjausto mažyčiais keturkampiais gabaliukais – tokio didumo, kad višta galėtų praryti. Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai – o buvo jų daugybė! – paskui žmones išsikėlė į gyvenvietę. Taip ji ir gyvena dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir be žvirblių. Žiemą, kai vasario pūgos, įsibėgėjusios per tuos lygius numelioruotus laukus, kaukdavo apie trobą ir kapinaičių kalnelį, ji, susigūžusi lovoje į menką gumulėlį, visai rimtai galvodavo: viešpatie, vis tiek turės ateiti pavasaris, aš dar sulauksiu jo, tačiau kas bus, kai nutirps sniegas, ims šildyti saulė, pradžius žemė, o žolė kieme nenorės dygti? Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe? Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.

Ji vis tebestovėjo ant nedidelio prieslenksčio akmens ir tebežiūrėjo ir senąją daržinę. Pagaliau jos žvilgsnis nuslydo į šoną. Prie daržinės galo juodavo pernykštė bulviena, dar šlapia, dar nesugėrusi visos ištirpusio sniego drėgmės. Ir nedidelis bulvių kaupas. Dėl šito kaupo ji ir susiruošė į gyvenvietę. Rodos, viską tvarkoj palieka išeidama.

Jau seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų. Ji nužengė nuo prieslenksčio akmens ir pro namo galą pasuko kapinaičių kalnelio link. Pro jas ėjo senasis kaimo kelias. Kaip ji džiaugėsi, atitekėjusi į šią sodybą! Juk sodyba prie kelio – tai ne kokia troba pamiškėj, kurios niūriuose languose teatsispindi vien debesų pilkumas ar sklandančio vanago šešėlis. Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais marguodavo gėlių darželiai, kad keliu einantis žmogus galėtų stabtelti ir pasidžiaugti, o paskui eitų sau toliau: iki kito darželio, iki kitų švariai nuplautų langų.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Gyvenimas po klevu“, vartotojo pateikta 36 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Kontekstas. Senoji balandžio rytą ruošiasi eiti į gyvenvietę ir prieš išeidama apžvelgia savo sodybą. Dabarties vaizdą pertraukia prisiminimai apie žiemą ir ankstesnį gyvenimą.

Žodžiai. Šulinio svirtis – ilga kartis su atsvaru vandeniui semti. Rentinys – šulinio sienelė. Gelda – pailgas indas.

Ar turėti daiktą reiškia galėti juo pasinaudoti?

Turimas daiktas dažnai atrodo jau išspręsta problema: yra kuro, vadinasi, bus šilta, yra įrenginys, vadinasi, darbas pavyks. Vis dėlto priemonei panaudoti prireikia ir jėgų, žinių ar kito žmogaus pagalbos. Todėl turėjimą verta skirti nuo tikros galimybės pasiekti norimą rezultatą.

Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ pradžioje senoji turi anglių, bet jau dvi žiemas šąla. Jas sunešti į daržinę jai užtruko dvi savaites, o dabar pritrūko medžio krosniai pakurti. Daržinės lentos galėtų tapti malkomis, tačiau reikėtų jas paruošti. Veikėja mėgina kapoti pati, bet darbas sunkus ir juda lėtai. Palyginimas su višta, knapojančia žarnagalį, išryškina menką pastangų rezultatą. Taigi kliūtis nėra jos nenoras: daiktų kieme esama, tačiau nusilpusiam žmogui sunku jais pasinaudoti. Ištrauka padeda pastebėti, kad vien priemonių pristatymas dar neužtikrina visos reikalingos pagalbos.

Gerokai paprastesnę situaciją įsivaizduokime rengiant mokyklos istorijos nuotraukų parodą. Mokinys galėtų gauti leidimą naudotis bibliotekos skeneriu ir manyti, kad tuo pasirengimas baigtas. Tačiau pradėjęs darbą jis pastebėtų nemokąs išsaugoti tvarkingų nuotraukų kopijų ir nežinąs, kaip jas sužymėti. Jei iš anksto paprašytų bibliotekininkės parodyti vienos nuotraukos skenavimą, galėtų pats pabandyti ir užsirašyti darbo eigą. Jis ne tik stebėtų, bet ir patikrintų, ar savarankiškai pakartoja parodytus veiksmus. Parengtas pirmasis atvaizdas leistų įvertinti, kiek laiko užtruktų visas albumas. Tuomet mokinys tartųsi su draugu dėl darbų pasidalijimo. Šiuo atveju priėjimas prie daikto taptų naudinga galimybe tik susiejus jį su mokymusi ir realiu darbo planu.

Vadinasi, daikto turėjimas yra viena iš veikimo sąlygų. Senajai reikia pagalbos pasiruošti malkų, nors anglių ji turi, o įsivaizduotam mokiniui prie skenerio reikia įgūdžių bei laiko. Vertinant galimybę, svarbu klausti ir to, kas padės priemonę pritaikyti konkrečiam poreikiui.

Tezė atskiria turimą priemonę nuo sąlygų ja naudotis. Pateiktas tekstas parodo fizinę kliūtį, o sąmoningai sukurta mokyklos situacija – žinių ir darbo planavimo poreikį.

Redagavimo veiksmas. Prie savo pavyzdžio įvardyk, ko konkrečiai trūksta: jėgų, mokėjimo, laiko ar pagalbos. Kasdienės situacijos veiksmus išlaikyk tariamąja nuosaka, kad sukurto atvejo nepateiktum kaip tikro įvykio.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų pasirinkimas yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių; sukurta kasdienė situacija savaime negarantuoja maksimalaus įvertinimo.

Baigdamas atskirk daikto stoką nuo per sunkaus jo paruošimo. Patikrink, ar senosios pastangos išliko matomos, o kasdienis atvejis aiškiai įsivaizduojamas. Išvadoje susiek abi nustatytas sąlygas, nepridėdamas naujos istorijos.