Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar rimtas klausimas visada reikalauja rimto tono?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta esė, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį.

Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. Gražias, humaniškas ir šilumos kupinas knygeles vaikams rašantis autorius bei interneto komentatorius, rašydamas apie nūdienos Lietuvos politiką ir politikus, atrodytų, atsiduria sau visiškai svetimoje ir turbūt nelabai malonioje teritorijoje.

Vis dėlto jis rašo, nesunkiai išvengdamas perdėtai rimto mūsų susireikšminusių politikų vertinimo. Beje, tai autorius, apskritai retai pasakantis ką nors gera apie mūsų garsenybes – ne tik politikos, bet ir popkultūros bei spaudos žvaigždes. Jis jais tiesiog nesidomi ir ne apie juos galvoja.

Lietuvoje, kurioje spaudos, televizijos, verslo ir politikos aukštuomenė mielai ir išdidžiai demonstruoja savo ryšius bei tarpusavio palankumą, o kartais homeopatiškomis dozėmis savo dėmesiu bei malonėmis apdalija ir likimo nuskriaustuosius, tokia Vytauto V. Landsbergio laikysena garantuoja nebent išdidžią idealisto vienatvę, bet sykiu dovanoja ištikimybės savo principams džiaugsmą.

Jo dėmesio centre gerokai dažniau atsiduria Lietuvos pralaimėjusieji ir silpnieji, lengva ranka jau paaukoti ir tebeaukojami ant ateities Lietuvos pažangos ir globalizacijos aukuro, – tai senyvi žmonės, vaikai, nekomerciniai menininkai, vienišiai, keistuoliai, neprisitaikiusieji ir nonkonformistai.

Vytautas V. Landsbergis rašo ne apie triukšmingos sėkmės, o apie tylios nesėkmės ir beveik niekam nežinomas tylaus vilties užgesimo istorijas; ne apie nugalėtojus, o apie pralaimėtojus; ne apie tuštybės mugę, o apie vienatvę, alternatyvą ir tylią svajonę.

Sykiu jo esama neįprasto autoriaus stiliaus požiūriu. Rašo jis lengvai, žaismingai, su gera ironijos doze, bet sykiu neretai ir su neslepiamu moraliniu patosu. Jis – itin jautrus socialinis diagnostikas, bet kartu ir moralistas, besimaskuojantis kaip politinių anekdotų ir žaismingų istorijų pasakotojas.

Meilė vaikams jo tekstuose neretai lydima skepticizmo, nukreipto į pernelyg suaugusį mūsų pasaulį. Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis? Tai rimtas, nežaismingas ir „racionalus“ pasaulis, praradęs idealizmą ir tikėjimą stebuklais, slypinčiais žvilgsnyje ir akių susitikime. Pasaulis, kuriame branginama visų pirma finansinė ir politinė galia.

Pakanka atsiversti Vytauto V. Landsbergio naująją publicistikos rinktinę Šisbeitas. Joje galima rasti ne tik internetiniuose portaluose bei kultūros spaudoje publikuotus komentarus, bet ir ilgokus autoriaus pokalbius su iškiliais išeivijos menininkais (ypač dėmesio verti yra jo pokalbiai su Jonu Meku ir Alfonsu Nyka-Niliūnu).

Įdomu, kad tekstai apie Vilių Orvydą ir Joną Meką atveria du ne šio pasaulio gyventojus. Tik vienas iš jų pasitraukė iš šio pasaulio, taip ir nesuprastas bei neįvertintas savo tėvynėje kaip mistikas bei didis menininkas, o kitas, tapęs kultine figūra JAV ir apskritai Vakarų avangardinio meno pasaulyje, už šitą iki šiol negali atleisti oficialiajai Lietuvai.

Ne veltui jie atveriami šioje knygoje – ir Vilius Orvydas, ir Jonas Mekas tampa tobulomis alternatyvomis nūdienos Lietuvą persmelkusiai vertybinei orientacijai, kurioje dominuoja galia, prestižas ir greita sėkmė. Čia mes matome du didelius vaikus – jie atkeliauja iš to pasaulio, kuriame nuolat kuriama ir tobulinamasi, tik apie tai nieku gyvu nekalbama skambia ir pretenzinga kalba.

Įdomu, kad Vytautas V. Landsbergis knygoje Šisbeitas ne tik leidžia prabilti savo herojams, bet ir pats mėgaujasi jų tekstais, cituodamas ne po keletą sakinių, o ištisas ilgas jų pastraipas. Tai gan netikėtas stilistinis veiksmas – žodžiu, imkite ir patys skaitykite, kad suprastumėte, iš ko gimė mano tekstas. Atidengiamos kortos, skaitytojui išduodami visi įkvėpimo šaltiniai.

Tada ir supranti, kad šis autorius neturi paslapčių nuo skaitytojų. Tai atvirumas, leidžiantis žvelgti į akis ir atvirai kalbėti bei rašyti. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo anoniminio komentaro logikos, kuriame sukuriama viso labo tik atvirumo iliuzija, o iš tikrųjų vyksta pats tikriausias dialogo nužudymas, jį pakeičiant kaukės grimasa.

Žinoma, paslapčių neturėjimas ir savo herojų galerijos eksponavimas turi ir problemišką pusę – Vytauto V. Landsbergio tekstuose kartais kyla pavojus neįvertinti žmogaus psichologinės gelmės bei jame slypinčių galimybių keistis. O kai neįvertini moderniojo žmogaus dvilypumo ir maskavimosi galių, tada kiek pervertini moralizavimą ir žmonių skirstymą į kategorijas.

Kad ir kaip būtų, skaitydamas ne sociologo ar akademinio filosofo, o vaikų rašytojo ir kino režisieriaus knygą, negali taikyti jai svetimų kriterijų. Ši knyga yra vertingas mūsų laikotarpio įtampų ir polemikų paliudijimas, lygiai kaip ji yra ir autoriaus kartos patirties dokumentas.

Šalyje, kurioje atvirai ignoruojama vaikystė ir senatvė, kurioje jau nejauku kalbėti apie nežinomus žmones, kurioje galia ir statusas tapo svarbesni už žmoniškumą ir kurios visuomeninėje televizijoje nėra nė vienos jaunimui skirtos laidos, domėjimasis vaikais ir jaunais žmonėmis – ne kaip rinkos objektais, o kaip alternatyva gilios krizės ištiktai savo visuomenei – savaime yra iššūkis.

Tai iššūkis ir alternatyva pernelyg suaugusiam, neįdomiam ir susireikšminusiam mūsų pasaulėliui.

Šaltinis: Leonidas Donskis, „Tyliosios alternatyvos. Socialinės analizės ir kritikos eskizai“. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 215–218. ISBN 978-9955-34-074-4.

Nonkonformistas – žmogus, nesitaikantis prie vyraujančios nuomonės ar elgesio. Homeopatiškomis dozėmis čia reiškia labai mažą dėmesį. Esė aptariama Vytauto V. Landsbergio publicistikos knyga „Šisbeitas“. Viešojo gyvenimo apibendrinimai priklauso šio 2008 m. rinkinio esė balsui.

Ar rimtas klausimas visada reikalauja rimto tono?

Rimtas klausimas reikalauja atsakingo požiūrio, tačiau jo tonas gali būti įvairus. Kartais žaismingas vaizdas atkreipia dėmesį geriau už visiems pažįstamą, jau nebepastebimą perspėjimą. Svarbu, kad sąmojis išlaikytų klausimo prasmę ir nežemintų žmogaus.

Donskio esė aptariamas Vytautas V. Landsbergis rašo lengvai, žaismingai ir ironiškai, tačiau jam rūpi visuomenės nuvertinti žmonės. Šių savybių jungtis rodo, kad raiškos lengvumas neprivalo reikšti abejingumo. Didelių vaikų metafora kūrybingus menininkus priešpriešina pernelyg rimtai į save žiūrinčiam pasauliui. Taip skaitytojas kviečiamas patikrinti, kuo grindžiama pagarba žmogui. Kartu eseistas perspėja apie skirstymo į kategorijas pavojų, todėl ryškus posakis negali pakeisti atidaus supratimo.

Įsivaizduokime mokyklos valgyklą, iš kurios mokiniai nuolat išsineštų šaukštus ir pamirštų juos grąžinti. Mokinių taryba galėtų nupiešti skelbimą, kuriame šaukštai su lagaminais lauktų kelionės namo. Po piešiniu būtų aiškiai nurodyta grąžinimo vieta ir paaiškinta, kad kitai pietaujančių grupei jų trūksta. Toks vaizdas galėtų atkreipti dėmesį neįvardijant ir nepašiepiant konkrečių mokinių. Tačiau vien linksmo piešinio neužtektų: mokiniai turėtų suprasti, ką konkrečiai prašoma padaryti. Po kelių dienų taryba galėtų paklausti valgyklos darbuotojų, ar situacija keičiasi. Darbuotojų atsakymas padėtų atskirti mokinių įspūdį apie linksmą skelbimą nuo tikro pasikeitimo valgykloje. Jei šaukštų vis dar trūktų, reikėtų aiškintis, kur šaukštai pasimeta, ir ieškoti patogesnio jų surinkimo. Žaismingas tonas čia būtų viena bendro sprendimo priemonių. Jo vertę parodytų dėmesys tikram poreikiui ir pasirengimas tikslinti veiksmą, o ne vien kitų juokas.

Taigi rimtas klausimas gali būti keliamas žaismingai, jei kalbėjimo būdas padeda suprasti tikslą ir išsaugo pagarbą. Lengvas tonas nepanaikina atsakomybės už rezultatą. Jis vertingas tada, kai atveria pokalbį bei konkretų veiksmą, o ne užbaigia viską vien sąmoju.

Valgyklos atvejis aiškiai įsivaizduotas. Skelbimo veiksmingumas paliekamas patikrinti, o žmonės nežeminami.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.