Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar padėti reiškia pateikti atsakymą?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Aptark, kokia pagalba leidžia žmogui pačiam suprasti.

Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta –
neapsakysiu. Nieks nepasakys.
Pats sužinok. Kas buvo užrakinta –
iš lėto versis. Ir atvers akis.

Tada skaityk. Kas knygon įrašyta,
papasakot galėčiau, bet bijau,
vaikeli mano. Pats pasaulį šitą
išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.

Šaltinis: Aidas Marčėnas, „Knyga“, kn. „Žmogaus žvaigždė“. Pateiktas Ugdymo plėtotės centro 2012 m. EPUB pagal knygą: Vilnius: Žara, 2004; spausdinti puslapiai nenurodyti.

Žodžiai. Knygon – į knygą; nepamirški – nepamiršk.

Ar padėti reiškia pateikti atsakymą?

Padėdami kitam dažnai norime kuo greičiau pašalinti jo sunkumą. Pateikus visą sprendimą, žmogui kartais nebelieka progos pačiam jo ieškoti. Manau, gera pagalba suteikia reikalingą atramą ir leidžia žmogui atlikti savo dalį, o jos forma priklauso nuo konkrečios kliūties.

Aido Marčėno eilėraštyje „Knyga“ į skaitytoją kreipiamasi šiltai, tačiau jam paliekama svarbi užduotis. Žodžiai „Pats sužinok“ skamba tuomet, kai kalbantysis prisipažįsta negalintis nusakyti iš knygų ateinančios šviesos. Jis nenutraukia bendravimo: žada lėtą atsivėrimą, ragina skaityti ir įsiminti pasaulį. Kreipinys „vaikeli mano“ sustiprina šio raginimo artumą. Pagalba čia primena padrąsinimą pradėti ir pasitikėjimą adresato galimybėmis. Antrame posme sakoma „papasakot galėčiau, bet bijau“. Kalbantysis turi ką pasiūlyti, tačiau trumpas stabtelėjimas prieš kreipinį leidžia pajusti atsargumą. Jo priežastis neįvardyta. Skaitytojo vaidmuo vis tiek aiškus: patirtis formuojasi jam pačiam skaitant ir įsimenant. Eilėraštis šį atradimą žada, o jau pasiektos jo baigties neaprašo.

Įsivaizduokime mokinę, bandančią išspręsti klasės draugo parengtą kryžiažodį kalbos dienai. Užstrigusi ji galėtų paprašyti surašyti visus likusius žodžius. Draugas galėtų padėti kitaip: kartu perskaityti vieną užuominą, paklausti, kokie žodžiai tiktų, ir pasiūlyti palyginti juos su jau įrašytomis raidėmis. Jei mokinė nežinotų pačios sąvokos, ją reikėtų paaiškinti. Tačiau kitą žingsnį ji galėtų pamėginti atlikti pati. Iš kito patikrinto atsakymo jau būtų aiški trečia trūkstamo žodžio raidė – „a“. Jei mokinės spėjime toje vietoje būtų „i“, ji turėtų priežastį ieškoti kito varianto. Tada pagalba palaikytų mąstymą, užuot vien užpildžiusi tuščius langelius. Padėjėjas turėtų išsiaiškinti konkrečią kliūtį, suteikti trūkstamų žinių ir leisti mokinei pamėginti jomis pasinaudoti.

Taigi padėti gali reikšti paaiškinti, padrąsinti ar pasiūlyti patikrinti savo mintį. Svarbu, kad pagalba atlieptų sunkumą ir paliktų galimybę veikti. Marčėno kreipimasis bei įsivaizduotas atvejis rodo, kaip bendravimas gali išsaugoti paties žmogaus atradimą.

Klausimas skatina vertinti pagalbos tikslą. Svarbu, ar kito pastanga atliepia kliūtį ir leidžia žmogui suprasti savo veiksmą.

Kasdienis atvejis parašytas tariamąja nuosaka ir nėra pateiktas kaip tikras įvykis. Jo paskirtis – konkretinti argumentą; jis nepakeičia eilėraščio analizės. Išvada sujungia pagalbos būdą ir išliekantį paties žmogaus vaidmenį.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios mokomosios užduoties tikslas – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelėje pateikti maksimumai, pavyzdžiui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis yra mokymosi atrama ir savaime tokio įverčio neužtikrina.