Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar dirbdamas žmogus gali geriau pažinti save?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, kitą – konkrečia, aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Paaiškink, kokiomis sąlygomis veikla padeda suprasti savo gebėjimus ar pomėgius.

Rinkos pradeda būti laiku pilnos vežimų dalgių, Austrijos dalgių, tų gerųjų, mėlynųjų, kietųjų.

Napaliui visai nereikia dalgio: jų gana namie iš pernykščių metų. O į dalgių turgų vaikščioja.

Vežimų vežimai, ir aplink kiekvieną po kelias dešimtis rinkėjų pirkėjų. Tie žaliūkai gamtos pavergėjai visi prie tos progos rimtais, ne šypsančiais veidais. Šiuo žygiu niekas nejuokauja, neklykauja kaip paprastai dideliame būryje, nes atsidėję klausos plieno kietumo: pjovėjai tai pažįsta iš balso.

Paimdami dalgius už pat buožakio, daužo į tekinius, į metalines šinas, į ratų skersaplautę, į rungą: į ką pakliuvo, prie ko priėjo. Džann, džann, džann... nuo krašto ligi krašto visame miestelyje. Džann vieną. Ne! Per minkšta. Džann antrą, trečią, ketvirtą iš vieno vežimo, džann iš antro, iš trečio. Ir taip visi. Ar to būtinai reikia? Ko nepaėmė vienas, paims kitas, – vis tiek visas išpirks. Vis dėlto džann, džann, nes taip jau reikia. Tai būtinasis vasaros priedas; tai – Dalgių koncertas.

– Ot, kad gaučiau tokį dalgį, kaip kad turėjau... džann. Ateina studentėlis, plieno lazdele pasiramsčiuodamas... džann, džann. Duok, sako, ir man papjauti... džann. Gerai, sakau, tik numesk šalin savo apsiaustėlį: nepratęs tuoj sušilsi... džann, džann. Jis velkas, aš negaišuodamas tik pjaunu, tik pjaunu, iš viso peties vieko kertu... džann, džann. Kadgi kirsiu paskutinį kartą... džirr, lyg mendrę būčiau nukirtęs, net dantį sugėlė... džann, džann. Gi kas čia?.. džann. Gi ponaičio būta per neapsižiūrėjimą į mano pradalgį lazdelė įsmeigta... džann. Tai, žinai, medinės nebūčiau taip dailiai nukirtęs... džann. O dalgyje – nei žymelės, kad tu sukeptumei... džann. Paskui pjoviau, pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo. Pagaliau da atidaviau boboms lapams pjaustyti. Tai buvo dalgis!.. Šitą imu, pirkly. Imkis muštinį.

Ūkininkas kalba. Nei pats savo žodžių neseka, nei kiti jo neklauso: visi tik džann ir džann. Tačiau supranta ir širdžia pritaria, kaip kalbėtojui, taip ir rinktiniam jo dalgiui. Jis kalba. Ir gerai, kad kalba – reikia, kad ūkininkas kalbėtų: tai jo melodeklamacija, kalba su akompanimentu. Džann, džann, džann – kalba, kalba, kalba: kalbos reikia tam kalbos koncertui kaip smuikams violončelės.

Napalys dalyvauja tame koncerte kaipo vienas muzikantų. Daužo, skambina per ištisą valandą, kol nusiperka vieną, drauge ir pustyklę – sunkų, storą gipsinį akmenėlį. Įsideda jį į kišenę, dalgį ima į ranką. Dalgis kliūva, pustyklė sveria, ė jam neštis gera! Lyg medžiokliui paties nušautas kiškis: sunku, o neįkyru, kad ir tol.

Namie jis pats tveriąs dalgiakotį. Aštriu lenktiniu savo peiliuku ilgai drožia jauną eglaitę, ilgai trina stikliniu popieriumi, kol nebekliūva jokia šakelė. Neduok Dieve, kad per darbymetį susiveltų pūslės papautai!

Apskritino daugiakočio galelį. Koks jis juokingas! Kaip jis svavalingai kyšos aukštyn! Napalys neišturi ir padirba iš jo gražią špygelę. Ir laiku džiaugias, kaip jo „einu laukan – namo žiūri; einu namo – laukan žiūri“ visoms sodžiaus gražuolėms rodys špygą, nė vienos tačiau neužgaudamas, nemandagus nebūdamas.

Įsitvėrė. Pasirišo špygelę. Ėmė tinti. Tinn, tinn, tin skamba trumpas balsas, taškos kūjelis plaktukas paseilėtas, kad neslystų. Jau ašmens ploni, aštrūs kaip skustuvas. „Eisime pievų skusti... Duok tik, Dieve, giedros sausai suvežti ir pačiam sveikatos! Kiek bus gražių saulės patekėjimų, skaisčių pusryčių! O kiek pradalgių vartymo, džiovinimo, vežimų krovimo! Kiekvienas darbų darbelis sudarys ypatingą vasaros poemą. Niaugi nematote, kiek vasaros darbuose poezijos?“ Ir mėšlavežtyje?

Net ir mėšlavežtyje! Jis visai nėra toksai abuojas, kaip miestelėnui rodos, nė jo amoniako kvapas ne toks įkyrus. Sunkus tai darbas, ką ir besakyti! Kelk ir kelk ant keturiapirščių šakių lyg ant savo plaštakos po kokią pusę pūdo, jei ne po visą pūdą. Ne tik pakelk, da pirma atplėšk, pertrauk plačią gabaną dar nesutręšusių šiaudų.

Užtat koks pasigėrėjimas matyti, kaip sluoksnis po sluoksnio imasi, kaip tu apgali visus sunkumus. Pirma žemutytės kūtės lubos dabar kyla vis aukštyn, kol tu neatsirandi pačiame dugne lyg giliame šulinyje. Prisikilojus mėšlo, kokie niekai švilptelėti visas galas šūdleterių, idant tinkamoje vietoje atsistotų! Kokie niekai visas arklys atgal atgrūsti! Rodos, imtumei jį ir taip pat šalin švilptelėtumei kaip kačioką.

O arkliukai drūti, stiprūs, šiuo laiku grūdais šeriami. Gražu žiūrėti, kaip galingai ir noriai traukia tokias sunkenybes ir zovada grįžta atgal, lyg pritardami linksmam mažvaikių varinėtojų klykavimui.

Mėšlą mėždamas Napalys tepajuto, kiek jo turima vieko strėnose, rankose ir šlaunyse. Su darbu jis lyg minės, ritos, nuolat gaudamas džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad priveikia.

Ar kūlę kūlė, ar mynę mynė, ar molę malė, – visa Napalys dirbo netingėdamas, nesirąžydamas, po pusvalandį pakalio nekasydamas, nenuobodžiuodamas. Tad ir tėvas Šešiavilkis buvo bepradedąs manyti, veltui buvęs Napalį atitraukęs nuo žemės, bene tikrojo jo pašaukimo. Gerai da, kad ponu nepadaręs, darbininko nepagadino. Nors už akių tėvas Benediktas dar dažnai savo Napalį pavadindavo paniekinančiu vardu: „mūsų ponaitis“ ir „burbeklis“, tačiau vis labiau juto su tuo sūnum būsiant jam lengviau vargas vargti, neg buvo su Petru. Buvo net pradėjęs svajoti, tiesa, sau vienas, „močiai“ da nepasisakydamas, Petrui paduoti valia sau gyventi kame nors nupirktoje žemėje. Napaliui paduoti visa valia pašvenčiuose likti. Pačiam gi, liovusis visa ko, pradėti prie Napalio karšti.

Brolis Petras su broliene Verute liptinai prilipo prie Napalio. Niekados jam neprikišo jo Vilniaus nepasisekimų. Kur buvę, kur nebuvę, žvilgsėjo sekdami, ką čia linksmusis jų broliukas vėl beprasimanys, kokį šposą vėl beiškirs ar ką nauja bepaskaitys. Petrai tiesiog pamilo savo jaunėlį, kaip paprastai brolis nemylima. Džiaugės juo ir net didžiavosi. Ir paslapčiomis, kits kitam da neprisipažindamu, abudu Petru svajojo bendrai, su Napaliu susidėję, lengviau priveiksią uvėrų tėvą. Kaip tėvai, taip ir Petrai gerokai apsivylė: dalykai nuriedėjo visai kitais takais, patraukdami kiekvieną kitur.

Ir iš viso visiems namiškiams, kaip saviesiems, taip ir samdiniams, Napaliui sugrįžus, pasidarė taip ramu ir lengva, lyg kas į sunkaus būdo žmonių, tėvo Benedikto ir sūnaus Petro, pritroškintą būstą plačiai būtų atidaręs langą ir daug daug įleidęs tyro oro ir linksmos švieselės.

Šaltinis: Vaižgantas, „Pragiedruliai. Gondingos kraštas“, skyrius „Napalys darbus dirba“, „Raštai“, t. 4, parengė Ilona Čiužauskaitė, Vilnius: Pradai, 1996; „Šaltinių“ PDF p. 74–76.

Situacija ir veikėjai. Napalys (Napoleonas) Šešiavilkis po nepasisekimų Vilniuje grįžo į šeimos ūkį. Benediktas – jo tėvas, Petras – brolis, Verutė – Petro žmona; Petrais čia vadinami abu sutuoktiniai. Ištraukos pradžioje veiksmas vyksta dalgių turguje. Rinka – čia turgus; pustyklė – akmuo dalgiui galąsti; pūdas – senas svorio matas; vieko – jėgos; karšti – čia gyventi senatvėje. Išlaikytos pasirinkto leidimo žodžių formos. Uvėrus – čia sunkaus būdo, užsispyręs; tinti – ploninti dalgio ašmenis plaktuku. Turguje apie nukirstą lazdelę pasakoja kitas ūkininkas, ne Napalys.

Ar dirbdamas žmogus gali geriau pažinti save?

Apie savo gebėjimus galime turėti įvairių nuomonių, tačiau konkreti veikla leidžia jas patikrinti. Dirbdami pastebime, kas sekasi, kas vargina ir prie ko norisi grįžti. Manau, darbas padeda geriau pažinti save, kai apmąstome patirtį ir nelaikome vieno rezultato galutiniu savo vertės matu.

Vaižganto „Pragiedrulių“ ištraukoje Napalys darbuodamasis pajunta savo fizinę jėgą. Ruošdamas dalgį jis ilgai drožia ir gludina kotą, jo gale padaro žaismingą špygelę. Taip atsiskleidžia atidumas ir išradingumas. Sunkiai mėždamas mėšlą veikėjas pats patiria, kiek jėgos turi jo kūnas, ir džiaugiasi, kad pajėgia darbą atlikti. Vadinasi, pažinimas kyla iš konkrečios pastangos. Sunkumas nėra išnykęs, tačiau jis leidžia pamatyti iki tol taip aiškiai nepajustą savo galimybę. Tėvas pradeda svarstyti apie sūnaus pašaukimą žemei, bet tai jo paties mintis. Napalio patirtis parodo atrandamą gebėjimą, o ne jau galutinai nuspręstą gyvenimo kelią.

Darbas gali padėti pastebėti ir savo pomėgių ribas. Įsivaizduokime mokinį, sutikusį parengti mokyklos radijo laidos įrašą. Iš pradžių jam atrodytų, kad tereikės greitai sujungti pašnekovų atsakymus. Klausydamasis įrašo jis turėtų surasti ilgas pauzes, patikrinti, ar iškirpus žodžius mintis liko aiški. Po kelių bandymų pastebėtų, kad moka kantriai taisyti detales, nors toks darbas jį greitai nuvargina. Aptardamas užduotį su draugu pripažintų, kad jam labiau patiko kalbinti pašnekovus. Kitai laidai galėtų rinktis pokalbio vedimą, o įrašą redaguotų su tuo besidominčiu bendramoksliu. Net ir nelabai pamėgta užduotis suteiktų žinių apie jo kantrybę, dėmesį bei norimą veiklą.

Taigi dirbdamas žmogus gali atrasti savo stiprybių ir aiškiau suprasti, kokia veikla jam artima. Napaliui pastanga atskleidžia kūno jėgą, o įsivaizduotam mokiniui – gebėjimą kruopščiai taisyti ir norą daugiau bendrauti. Savęs pažinimui svarbi pati patirtis ir jos apmąstymas, ne vien lengvai pasiektas rezultatas.

Pirmas argumentas nagrinėja per pastangą patiriamą gebėjimą; antras – tai, kaip apmąstyta užduotis leidžia atskirti mokėjimą nuo pomėgio. Abu argumentai atsako į klausimą apie savęs pažinimą, o ne apie žmogaus vertę pagal jo našumą.

Kasdienis atvejis aiškiai įsivaizduotas: jis leidžia mokytis sąlygiškai pagrįsti kitą savęs pažinimo galimybę. Būsimos šeimos permainos „Pragiedruliuose“ ištraukoje neišskleidžiamos, todėl iš tėvo minčių nedaroma išvada apie jau nuspręstą Napalio likimą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi modelis.

Lentelėje pateikti galimi maksimumai, ne pavyzdžiui suteiktas įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Aiškiai įsivaizduota kasdienė situacija padeda mokytis plėtoti mintį.

Savo juodraštyje skirtingai pažymėk žmogaus patirtą gebėjimą ir kito veikėjo jam priskiriamą pašaukimą. Prie kasdienio atvejo užrašyk, ką mokinys suprato apie save, o ne vien kokį darbą baigė. Patikrink, ar iš vienos užduoties nepadarei galutinio sprendimo apie visą asmens vertę.