Užduotis. Sukurk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip vaizduotė padeda išdrįsti pradėti?“ Aptark vieną eilėraščio vaizdą ir savo sukurtą kasdienę situaciją. Aiškiai parodyk, kad kasdienis pavyzdys yra įsivaizduojamas, ir paaiškink, kokį pirmą veiksmą jis padėtų atlikti.

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!
Gervės – kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištįsus.
Mano vėtra kai padūko –
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju...

Lik, pavasari, tarp pievų!
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, – sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

Šaltinis: Kazys Binkis, „Vėjavaikis“, rinkinio „100 pavasarių“ skyriuje. „Šaltinių“ skaitmeninė eilėraščių atranka, PDF p. 10–11; nurodytas tekstinis pagrindas: Raštai I, Vilnius: Pradai, 1999.

Žodžiai. Pasikinkęs – į vežimą ar kitą traukiamą daiktą įkinkęs; čia vaizduotėje pasitelkiamas vėjas. Plynės – atviros platumos; skraistė – ant pečių dėvimas apsiaustas; pažaboti – sutramdyti. Leidžiuos, padangėj, ištįsus – sutrumpintos formos leidžiuosi, padangėje, ištįsusi. Prie eilėraščio spausdinama data [1921].

Kaip vaizduotė padeda išdrįsti pradėti?

Prieš naują užduotį kartais lengviau įsivaizduojame nesėkmę negu pirmą žingsnį. Vaizduotė gali pasiūlyti ir kitokią pradžią: mintyse pamatome save veikiantį, bandantį, ieškantį. Manau, tokie vaizdai suteikia ryžto, kai padeda imtis konkretaus darbo. Tuomet drąsesnis pasakojimas apie save tampa proga pabandyti.

Kazio Binkio eilėraščio „Vėjavaikis“ kalbantysis įsivaizduoja pasikinkęs jauną vėją. Jo kalba kupina ryžto: pats leidžiasi per padanges ir lenktyniauja su pavasariu. Vėjas, kurio žmogus tikrovėje negalėtų pakinkyti, vaizduotėje tampa jo jėgos dalimi. Trumpa eilutė „Aš važiuoju!“ skamba kaip ryžtingas savęs paskelbimas. Dėl tokių vaizdų skaitytojas gali pajusti, ką reiškia neabejoti savo judėjimu pirmyn. Eilėraštis kuria nepaprastą laisvės pojūtį, o ne pateikia tikros kelionės aprašymą. Kalbančiojo nepasiveja net pavasaris. Šis perdėjimas leidžia įprastas galimybių ribas trumpam peržengti žodžiais.

Įsivaizduokime mokinę, kuriai per pamoką reikėtų pristatyti savaitę stebėtą augalą. Bijodama pamiršti pasakojimo eigą, ji galėtų mintyse tapti mažųjų atradimų vedle. Kiekviena nuotrauka tada žymėtų vieną jos pasakojimo stotelę: sėklą, daigą, pirmą lapą. Tokia kelionė padėtų susidėlioti kalbėjimo eilę. Mokinė užrašytų po vieną sakinį prie kiekvienos nuotraukos ir pamėgintų juos sujungti. Jei kur sustotų, pasižymėtų trūkstamą žodį, o ne iš karto nuspręstų nemokanti pristatyti. Įsivaizduojamas vedlės vaidmuo nepakeistų tikrų stebėjimų: ką matė, ji patikrintų savo užrašuose. Tačiau vaidmuo galėtų padėti pradėti repeticiją. Šiame sukurtame pavyzdyje pasitikėjimas augtų kartu su mažais atliktais veiksmais, nors prieš pamoką nerimo dar galėtų likti.

Vaizduotė naudinga, kai leidžia įsivaizduoti pirmą savo veiksmą. Eilėraščio balsas ryžtą išreiškia nepaprasta kelione, o mokinė galėtų atrasti kalbėjimo pradžią per įsivaizduotą vaidmenį. Drąsa tuomet siejasi su bandymu: susidėliojame pirmą žingsnį ir suteikiame sau progą jį žengti.

Pirmoji mintis siejama su vaizduotėje išplėstomis galimybėmis, antroji – su konkrečiu mokymosi bandymu. Eilėraščio nepaprasta kelionė nesutapatinama su pristatymo repeticija: lyginamas drąsesnis savęs pamatymas.

Kasdienėje situacijoje mokinė mintyse tampa vedle, kad nuotraukas galėtų išdėstyti kaip pasakojimo stoteles. Ji pati pasiruoštų sakinius ir pasitikrintų stebėjimus; vaizduotė padėtų imtis šių veiksmų, o darbo už ją neatliktų. Repeticija galėtų suteikti daugiau pasitikėjimo, nors nerimas prieš pamoką nebūtinai išnyktų. Taip išvada atsako apie pradžią, nepriskirdama vaizduotei garantuotos sėkmės.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi modelis.