Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar dienos vertę parodo veiklų skaičius?“. Remkis eilėraščio detalėmis ir konkrečia įsivaizduota kasdiene patirtimi.

Būdama maža, naktimis klausiau greitkelio gaudesio.
Tas garsas masino paslaptimi, kurią turėjau įminti:

Nueik nežinia kur, surask nežinia ką.

Po daugybės metų, palikusi Kauną, matau, kad naujojo miesto
Gatvių arterijos dar labiau užkimštos –
vėl nespėju sudalyvauti draugo knygos pristatyme,
vėl nespėju nueiti į dar vieną parodą ir koncertą.

Naujieji laikai diktuoja madingiausias diagnozes –
Baimė praleisti gyvenimą ten, kur kiekviena skruzdėlė
Kantriai neša dar vieną šapelį į miesto skruzdėlyną.

Todėl mano draugė išsikraustė kur pušys ir tykuma.
Ji rašo laiškus savo senajam meilės ir neapykantos miestui.

O aš sakau, kad gyvenu mažytėje gamtos oazėje,
Stelbiančioje betonų luitus. Mūsų namus užstatė,
Bet medžiai dar gyvi. Bijau nespėti užsiauginti dar
Vieną rievę.

Mieste, ar tai Tu, ar tai aš? Tik atliepi mano alkį,
Iki dabar viliodamas mašinų gaudesiu, daugiabučių
Eilėmis, vakarais įsižiebiant šviesai, vis dar spėlioju
Svetimus buvimus ir suprantu, kad galbūt yra gerai rašyti čia,
Kur tiek daug perštėjimo ir nedarnos.

Šaltinis: Lina Buividavičiūtė, „Kelionių“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024.

Žodžiai: arterijos – kraujagyslės; rievė – medžio metinio augimo žiedas. Eilėraščio kalbančioji paliko Kauną; naujasis miestas neįvardytas. Po tekstu nurodyti 2024 metai.

Ar dienos vertę parodo veiklų skaičius?

Kartais atrodo, kad gera diena turi būti pilna išvykų ir susitikimų. Klausydamiesi draugų pasakojimų galime nusiminti, jei patys dieną praleidome namuose. Tačiau dienos vertę parodo ir tai, kiek dėmesio skyrėme pasirinktai veiklai. Vienas ramus užsiėmimas taip pat gali palikti gerą prisiminimą.

Linos Buividavičiūtės eilėraštyje „Skubančiam miestui“ kalbančioji vis nespėja į įvairius renginius. Knygos pristatymas, paroda ir koncertas atrodo viliojantys, tačiau jų gausa kelia nerimą. Ji mato miestą tarsi nuolat dirbantį skruzdėlyną. Vėliau klausia, ar miestas tik atliepia jos pačios alkį. Šis klausimas leidžia pastebėti, kad skubėti gali versti ir mūsų troškimai. Pabaigoje kalbančioji svarsto, kad tokioje prieštaringoje vietoje galbūt gera rašyti. Ji įžvelgia vieną jai svarbią galimybę tarp daugybės veiklų. Nerimas dar juntamas, tačiau mintis apie jai svarbią veiklą suteikia aplinkai kitą reikšmę. Vertinga gali tapti atidžiai kuriama patirtis.

Įsivaizduokime berniuką, kurio suplanuota sekmadienio išvyka atšaukiama. Iš pradžių likęs namuose jis nusiviltų ir manytų, kad visa diena sugadinta. Senelis galėtų pasiūlyti kartu pažaisti šaškėmis. Berniukas pirmiausia sutiktų iš nuobodulio, bet vėliau imtų domėtis, kodėl senelis pasirinko vieną ėjimą. Po partijos jie galėtų grįžti prie tos vietos ir išbandyti kitą sprendimą. Berniukas pastebėtų, kad per vieną popietę sužinojo kelis naujus dalykus ir ramiai pabendravo su artimu žmogumi. Tai būtų kitokia diena, negu planavo, tačiau turėtų savą įdomumą. Šioje įsivaizduotoje situacijoje dieną pakeistų įsitraukimas į pasirinktą veiklą ir bendras laikas.

Taigi veiklų skaičius nepasako visko apie dienos vertę. Eilėraštyje rašymas tampa viena iš galimų atramų skubančiame mieste, o įsivaizduotam berniukui svarbi pasidaro viena šaškių partija. Dėmesys leidžia patirti pasirinktą užsiėmimą giliau. Tokiai dienai gali užtekti ir vienos įdomios popietės.

Rašinys sieja nespėjimo kartojimą su veiklų gausos spaudimu ir pabaigoje atrandama rašymo galimybe. Atšaukta išvyka, senelis ir šaškių partija yra įsivaizduoti. Kasdienis pavyzdys parodo, kaip vieno užsiėmimo vertė atsiranda į jį įsitraukus.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.

Tai mokymosi apimtis ir įsivertinimas, o ne nacionalinio egzamino minimumas ar taškų skaičius.