Užduotis. Pateikite Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – vaizduotės ir tikrovės riba. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite pasakotojo perspektyvą, veikėjo patirtį ir ją atskleidžiančią raišką.

– Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino, – atkėlė Kuprelis galvą.

Žiūri pro langelį, pro kurį mėnulio sidabrinė juosta tiesias per stalą, per aslą, dengia lovos kraštą. Ieško tarytum ko.

Kuprelis lyg ką nubraukė nuo savo veido, atsilošė kėdėje, pažiūrėjo tamson ir jau kitu balsu pasakoja:

– Stebėtina, kaip laikas nudildo viską. Po keletos metų jau vargiai galėjau prisiminti Gundės veidą. Regis, taip viską dar įžiūriu, nors pro rūkus, o veido jau veik nematau.

Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nesapnavau. Bet sieloje, širdyje jaučiu dar ir dabar meilės antspaudą.

Ji tapo ugnimi įdeginta. Jos iš tenai niekas nebeįstengs išdildinti.

Tiesa, ir vėliau neretai galvojau, laukiau, kad štai, štai prasivers malūno durys, guviai sugirgždės laiptai ir Gundė į mane ateis pavargus, bet linksma, štai šitan kambarėlin. Laikiau jį visuomet švaroj, padabintą. Nieko, jokio žmogaus, jin neleidau.

Tai tik jai, brangiai viešniai.

Tu pirmas peržengei slenkstį.

– Kam tave įleidau, nežinau, – lyg kokia mintis Kupreliui skersai kur kelio atsistojo.

Pats čia visuomet skaitau, dirbu, galvoju. Čia viskas sklandžiau man sekasi. Lyg jausčiau Gundę prie savo peties ar girdėčiau ją mūsų vaikams rūbus dorojant.

Prieš trejetą metų įvyko kas, ką ir dabar su kiekviena smulkmena pamenu.

Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir čia, aukštai būdamas, jaučiau pavasario kvapą. Apėmė noras likti ir nakvoti malūne.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulkmena Gundės meilės pro mano akis palengva plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malūne, o Skardžiuose. Jaučiu ir matau, kad esu vargoninkas. Pamilęs nuostabią Gundę, nuostabaus gyvenimo kaitinamas.

Štai mėnesieną naktį laukiu jos su Irša atvažiuojant. Laukiu ilgai, nerimauju. Ji pagaliau atvažiuoja. Linksma, nudžiugus, kad niekas jos nepatriko.

Vedam. Gyvenam vienus metus Prūsijoj. Laimingi, vienas nuo kito negalėdami atsitraukti. Grįžtam Skardžiuosna, susitaikom su tėvais. Visi mums palankūs, visi draugingi. Aš pastebiu net, kad mano kupros mažėja, mano savijauta auga.

Matau kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną mūsų gyvenimo. Galiu viską paliesti rankomis, tiek tikra.

Turbūt užmigau...

Švenčiam Olesėlio septynerių metų gimimo dieną. Sveikas, gražus vaikas. Geltonplaukis. Panašus į mamą. Gal daugiau mane mėgsta. Bet nenori būt vargoninku, nenori skambinti, sako, bus malūninkas. Ar inžinierius. Aš džiaugiuos. Šiandien dovanoju jam vėjinį malūną. Pats padirbau, numaliavojau. Štai Olesėlis, darželyje ant šulo jį pastatęs, geresnio vėjo laukia, į visas puses kraipo. Aš ir Gundė žiūrim pro langą, džiaugiamės, didžiuojamės. Aš apskabinu ją, spaudžiu į save. Ji glaudžias.

– Žiūrėk, Olesėlio malūnas jau sukas, – sako Gundė. Ji taria tą vardą taip ypatingai. Jame jungias ir meilė sūnui, ir man.

– Tėveli, malūno sparnas užsikabino! – šaukia Olesėlis. – Ateik, padėk!

Skubinu padėti...

Nubudau. Pamažu, nenoromis.

Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti.

Pro langelį ryški vėlaus ryto šviesa veržias, bet aš nesikeliu.

Girdžiu Gundės, girdžiu Olesėlio balsą, viską matau. Matau net, kad jo kairės rankos nykštukas aprištas. Įpjovė vakar, statydamas tiltą per upelį sode...

Kas beldžias į duris.

Reikėjo keltis, reikėjo eit malti. Bet visą dieną visur mačiau tik tą sapną. Svaigau nuo jo.

Gyvenau juo ilgai. Mažai valgiau, mažai gėriau. Niekas man nerūpėjo.

Pamažu pajaučiau, kad vėl prasivėrė mano didelė žaizda. Visą vasarą vėl buvau nepanašus į žmogų.

Bet laukiau, nuolat laukiau vėl tokį sapną susapnuoti.

Jis negrįžo.

Aš norėčiau mirti, antrą kartą jį susapnavęs. Matyti Gundės žvilgsnį, girdėti Olesėlio balsą. Ir likti tame sapne...

Nutraukė Kuprelis.

Tyli. Niekur nežiūri. Akys nepaprastai, juodai spindi.

Vis tyli Kuprelis. Laukia ko.

Laukia.

Aš keliuos. Tyliai, palengva.

Einu į dureles, vos liesdamas aslą.

Kuprelis nemato manęs, negirdi.

Pravėriau, išėjau. Pravėriau dureles po truputį, po truputį.

Lipu laiptais žemyn. Tyliai vos liesdamas juos.

Malūnas pilnas šešėlių. Sienose, lubose. Jie sėdi ant girnų, glaudžias į piklių. Žiūri į mane. Aš sustoju, į juos žiūriu.

Čia viskas gyva. Bet viskas dabar tyli.

Aš stoviu, žiūriu, klausaus.

Man nuostabu, sunku daros. Tarytum aš įėjau į kokią paslapčių vietą, iš kur sugrįžti negalima.

Stoviu, nedrįstu eiti.

Šaltinis: Ignas Šeinius, „Kuprelis“, pagal „Raštai I“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; „Šaltinių“ PDF atranka, XXXIX skyrius, PDF p. 39–41.

Situacija. Malūne Kuprelis pasakoja jaunam klausytojui apie meilės atmintį ir sapną. Santuoka bei sūnus Olesėlis priklauso reginiui. Pabaigoje pirmuoju asmeniu vėl kalba klausytojas. Žodžiai. Asla – grindys; šulas – stulpas; Skardžiai – pasakojimo vietovė. Pateiktas visas šios PDF atrankos XXXIX skyrius. Originalūs žodžiai ir skyryba palikti, sujungtos tik fizinės eilutės.

Gyvenimas, kurio pabudus nebelieka

Vaizduotėje žmogus gali patirti tai, ko tikrovė jam nesuteikė. Tačiau tokio patyrimo ryškumas dar nepašalina ribos tarp reginio ir gyvenimo. Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukoje veikėjas pasakoja apie sapną, kuriame išsipildo artumo bei šeimos troškimas. Pabudimas šią pilnatvę nutraukia, nors jos įspūdis išlieka. Atminties blėsimas, jutiminis sapno konkretumas ir staigus grįžimas į kasdienybę atskleidžia vaizduotės galią bei jos skaudžią ribą. Ji leidžia patirti trokštamą gyvenimą, bet nepaverčia jo tikru.

Reginiui atsirasti svarbus prieštaravimas tarp blėstančio vaizdo ir neblėstančio jausmo. Kuprelis sako vis sunkiau prisimenąs Gundės veidą, tačiau meilę jaučia kaip ugnimi įdegintą žymę. Ugnies vaizdas suteikia patirčiai patvarumo ir skausmingumo. Tai, kas akyse jau miglota, viduje lieka stipru. Kambarys, laikomas laukiamai viešniai, suteikia šiam jausmui materialią erdvę: žmogaus nebuvimas joje nėra priimamas kaip galutinė pabaiga. Panašų prarasto pasaulio ilgesį leidžia apmąstyti Maironio eilėraštis „Trakų pilis“. Griūvančios sienos primena didingą praeitį, kalbėtojas klausia, ar brangūs laikai sugrįš, bet pabaigoje lieka ašaros ir tamsa. Prisiminimo stiprumas neatkuria to, kas sunykę. Kuprelio išgyvenimas asmeninis: istorinę netektį čia pakeičia neįvykusio bendro gyvenimo ilgesys. Vis dėlto abiejuose tekstuose tikrovės ženklai sužadina išliekantį jausmą. Kupreliui kambarys tampa vieta, kurioje lengviau įsivaizduoti Gundę. Pasakojimas nuo jos buvimo nuojautos pereina prie išsipildžiusio susitikimo vaizdo. Toks perėjimas atveria jo troškimą, tačiau dar nėra įrodymas, kad lauktoji viešnia iš tikrųjų atėjo. Jausmo patvarumas ir įvykio tikrumas pasirodo esantys skirtingi dalykai.

Sapno įtaigą sukuria konkrečios šeimos gyvenimo detalės ir gyvas esamasis laikas. Kuprelis pasakoja apie santuoką, grįžimą į Skardžius, tėvų palankumą, paskui apie Olesėlio gimtadienį. Vaikas turi savų norų, tėvas jam dovanoja paties pagamintą malūną, Gundės balse jungiasi meilė sūnui ir vyrui. Šios smulkmenos leidžia reginį išgyventi lyg kasdienybę. Net vaiko pasirinkimas būti malūninku ar inžinieriumi suteikia jam savarankiškumo: jis nėra tik tylus tėvo troškimo ženklas, o reginyje gyvena kaip savų norų turintis žmogus. Tačiau „Turbūt užmigau...“ atveria jo sąlygiškumą, o „Nubudau. Pamažu, nenoromis.“ aiškiai pažymi netekties akimirką. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela taip pat trokšta būsenos, pranokstančios turimą gyvenimą. Laisva ir nemirtinga pantera galėtų būti tik geidžiamoje erdvėje, kuri išlieka vaizduotės galimybe. Šeiniaus veikėjas tokią galimybę trumpam patiria kaip išsipildymą. Net pabudęs jis dar girdi vaiko balsą ir mato aprištą nykštį. Kūniškai juntama detalė sapno nepaverčia faktu, tik parodo jo poveikio stiprumą. Po šio patyrimo Kuprelis mažai valgo, menkai domisi kasdienybe ir laukia pakartojimo. Trumpas sakinys „Jis negrįžo.“ patvirtina, kad laukto pakartojimo nebuvo. Taigi vaizduotė ne vien paguodžia: ryškiai parodydama norimą gyvenimą, ji dar labiau išryškina jo nebuvimą tikrovėje.

Taigi ištraukoje vaizduotės ir tikrovės riba atskleidžiama per norimą artumą ir skausmingą pabudimą. Blėstantis Gundės veidas nepanaikina stipraus jausmo, o smulkios sapno detalės suteikia neįvykusiam gyvenimui juntamą pavidalą. Vis dėlto šio pavidalo išlaikyti nepavyksta. Sapnas baigiasi, jo ilgimasi, ir kasdienybė vėl parodo netektį. Vaizduotės galia leidžia pažinti Kuprelio troškimą, tačiau kartu atskleidžia, kaip sunku gyventi, kai reginys tampa brangesnis už pasiekiamą tikrovę.

Pasakojimas, iš kurio sunku išeiti

Asmeninis pasakojimas gali įvesti klausytoją į pasaulį, kurio jis niekada pats nepatyrė. Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukoje tokia galia atsiskleidžia, kai vienišas žmogus prabyla apie išsaugotą meilę ir sapne patirtą šeimos gyvenimą. Į jo kambarį pirmą kartą įleistas klausytojas tampa ir slaptos patirties liudytoju. Pasakojimo pabaigoje jis išeina tyliai, o malūnas jam atrodo atgijęs šešėliais. Ištrauka parodo ne tik vaizduotės pasaulį, bet ir jo perdavimą kitam: žodžiais išsakytas ilgesys pakeičia klausytojo santykį su visa aplinka.

Pasakojama patirtis pirmiausia saugoma kaip uždara erdvė. Kuprelis laikė kambarį švarų ir laukė, kad į jį ateis Gundė, o dabar klausytojui sako: „Tu pirmas peržengei slenkstį.“ Slenkstis žymi ir tikrą įėjimą, ir ribą tarp nuo kitų slėpto pasaulio bei jo atskleidimo. Įsileisdamas žmogų, veikėjas leidžia jam pažinti, kuo gyvena vienas. Vėliau reginį daro juntamą pasakojimas esamuoju laiku: vaikas laukia vėjo mažam malūnui, motina taria jo vardą, tėvas skuba padėti. Tokį kalbos gebėjimą padaryti nesamą pasaulį artimą primena Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžia. Po kelmuotų kalnų vaizdo kalbantysis atkuria kadaise jutimais patirtą mišką: jo spalvas, kvapus, garsus ir ramybę. Skaitytojas įvedamas į gyvą pasaulį, nors dabarties vaizdas rodo jo nykimą. Kuprelio atveju būtina išlaikyti kitą ribą: jo santuoka ir sūnus nėra buvusio šeimos gyvenimo prisiminimas. Tai vaizduotėje bei sapne patirtas išsipildymas. Vis dėlto abiem atvejais konkrečių detalių seka suteikia kalbamam pasauliui artumo. Klausančiajam perduodami ne tik įvykių teiginiai, bet ir paties ilgėjimosi jėga. Uždaras kambarys tampa pasakojimo erdve, kurioje kitas žmogus gali priartėti prie svetimos, iki tol jam neprieinamos patirties.

Pabaigoje pasakojimo galią parodo kalbančiojo ir klausytojo laikysenų kaita. Kuprelis nutyla, jo laukimą sutelkia vis trumpesni sakiniai, kol lieka vienas žodis: „Laukia.“ Tyla nepatvirtina, kad svajonė išsipildys; ji palieka neatslūgusį ilgesį. Tuomet pirmuoju asmeniu vėl prabyla klausytojas: „Aš keliuos. Tyliai, palengva.“ Atsargus judėjimas rodo, kad išgirsta patirtis jį stipriai veikia. Malūno šešėliai atrodo žiūrintys, erdvė pilna gyvybės, nors joje tylu. Panašiai pojūčio ir prisiminimo ryšį atveria Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ prologas. Rožės kvapas ir švelnumas primena pasakotojai motinos rankas, o ašaros parodo, kad prisiminimas nėra vien ramus grįžimas. Iš šio jutiminio artumo prasideda dvaro pasaulio pasakojimas. Šeiniaus ištraukoje asmeninį vaizdinį priima kitas žmogus: jau jo žvilgsnis malūną paverčia paslaptinga vieta. Palyginimą pradedantis „Tarytum“ svarbus, nes išlaiko patyrimo sąlygiškumą. Nepasakoma, kad pastatas iš tiesų tapo antgamtine erdve. Pasikeitė klausančiojo būsena, ir jos paveiktas jis mato aplinką. Taip išgirstas sapnas peržengia Kuprelio vienatvę, tačiau pats veikėjas pasilieka laukti.

Vadinasi, ištraukoje vaizduotės pasaulis atsiveria per pasitikėjimą ir jo sukeltą klausytojo sukrėtimą. Kambario slenkstis, jutiminės šeimos reginio detalės ir esamasis laikas leidžia priartėti prie svetimo ilgesio. Pabaigos tyla šio ilgesio neišsprendžia, o pakeitęs žvilgsnį klausytojas išsineša jo poveikį. Pasakojimas nesugrąžina Gundės ir nesukuria tikros šeimos, tačiau padaro vieno žmogaus slaptą patirtį juntamą kitam. Todėl išeiti iš kambario galima, o išgirsto pasaulio įspūdis taip greitai nesibaigia.

Pasakojimo lygmenys. Malūne Kuprelis pasakoja klausytojui apie meilės atmintį ir prieš trejetą metų patirtą reginį. Vaizduotėje jis susituokia, augina sūnų, padeda jam prie mažo malūno. „Turbūt užmigau“ ir „Nubudau“ žymi vaizduotės bei sapno santykį su tikrove. Pabaigoje pirmuoju asmeniu vėl kalba iš kambario išeinantis klausytojas.

Variantų skirtumas. Pirmasis seka reginio pilnatvę ir jos suardymą pabudus. Antrasis aiškina, kaip asmeninis pasakojimas peržengia uždarą kambarį ir paveikia klausytoją. Abiejose kiekviena dėstymo pastraipa nagrinėja pačią Šeiniaus ištrauką.

Kontekstų tikslumas. Maironio pilis neatkuriama; Mačernio nemirtinga laisvė lieka geidžiama. Baranausko tekstas atkuria prisimenamą mišką, o Kuprelio šeima yra neįvykusio gyvenimo reginys. Šatrijos Raganos prologe jutimas atveria motinos prisiminimą; tai nėra pažodinis jos grįžimas. Kuprelio santuoka, sūnus ir mažėjančios kupros priklauso reginiui. Pabaigos laukimas nesutapatinamas su jo išsipildymu, o klausytojo įspūdis – su objektyviu antgamtiniu įvykiu.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.