Užduotis. Interpretuok pateiktą eilėraštį. Vienas galimas aspektas – vaikystės kelias ir atminties sluoksniai. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Mokomajame keturių pastraipų modelyje parašyk bent 450 žodžių; abiejuose dėstymuose analizuok pirminio teksto raišką.

kelias namo, iš mokyklos, buvo toks ilgas

takeliu per sodą, kur neparemtos šakos lūžta
nuo obuolių (nedidelė mokykla įsikūrus
klebonijoj), praeidavom tolimiausiam kampe
apleistą koplyčią – pro išdaužtą rūsio langelį
dvelkė drėgmė ir tamsa, kas ten galėtų būti – šnekėjomės
                                      pašnibždom, bijojau
pažvelgti į vidų

paskui palei apgriuvusią
akmeninę tvorą (bažnyčia
sudegus per karą), tuščia šventoriuj: bėgimo takai
krepšinio aikštelė ir ištemptas
apiplyšęs tinklas tarp dviejų stulpų, varpinė
nugriauta, o kur yra varpas, taip toli
skambėdavęs tylų vakarą

pasukdavom
pro niekieno sodą, kur tik kelios
sunykę obelys, krūva akmenų, vietoj trobų, klėtis, čia
                                      įrengė lentpjūvę
kvepia lentos, pjuvenų balti minkšti kalnai, vežimukas
ant bėgių
kuriuo galėjom pasivažinėti
pro kapines, kur prisigrūsdavom
pilnus portfelius ir kišenes
kaštonų, prisirinkdavom
klevo lapų, įsidėt į knygą

toliau traukdavom parausviu, kur dar rasdavom gervuogių

turėjom po dvylika, gal po vienuolika metų
mano draugė ilgom geltonom kasom, Genutė
kita – garbiniuota galva, vardu Birutėlė
kalbėjomės apie skaitytas knygas, apie Troją
ir Hamletą

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 147–148 (PDF p. 149–150); ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Jis atpažįstamas pagal pirmą eilutę. Leidinyje po tekstu nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Klebonija – kunigo gyvenamasis namas; šventorius – teritorija aplink bažnyčią; klėtis – pastatas grūdams ir kitiems ūkio daiktams laikyti. Paliktos leidimo žodžių formos ir skyryba.

Kelias, kuriame susitinka skirtingi laikai

Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame eilute apie ilgą kelią iš mokyklos, vaikystė prisimenama per konkrečias praeinamas vietas. Atminties žemėlapį sudaro sodai, koplyčia, šventorius, lentpjūvė ir kapinės. Šių vietų paskirtis keitėsi, tačiau vaikų judėjimas susieja jas į vieną patirtį. Eilėraštis leidžia pamatyti, kaip kasdienė kelionė išsaugo ir istorinių netekčių žymes, ir gyvenimo gyvumą, kuris šalia jų tebeskleidžiasi.

Kelio pradžioje jutiminis gausumas susiduria su tuo, ko kalbančioji nežino. Obuolių pilnos šakos neparemtos lūžta, o pro apleistos koplyčios langą dvelkia drėgmė ir tamsa. Ši priešprieša tarp matomo sodo ir neperžvelgiamo vidaus parodo vaiko patirties ribą. Klausimas, kas galėtų būti rūsyje, nėra atsakomas: atmintyje lieka šnabždesys ir baimė pažvelgti. Toliau vietos istoriją įterpia skliaustai apie per karą sudegusią bažnyčią. Kasdienis pasakojimas trumpam atveria ankstesnį laiką, kurio vaikai patys galėjo nepatirti. Tuščias šventorius dabar aprašomas bėgimo takais ir krepšinio aikštele; buvusi sakralinė erdvė įgijo kitą paskirtį. Vis dėlto klausimas apie varpą primena garsą, kurio dabartyje nebėra. Panašiai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje nuniokotas miškas skatina klausti, kur dingo jo ankstesnė gyvybė, ir prisiminti jutimais patiriamą pilnatvę. Miliauskaitės kalbančioji nekuria tokio vientiso prarasto rojaus: jos kelyje apleistos vietos tebėra susijusios su vaikų žaidimu. Taigi istorinė netektis iškyla kaip kasdienybės sluoksnis, kurio nei dabartinė paskirtis, nei vaiko smalsumas galutinai neuždengia. Atskiro žmogaus prisiminimas leidžia tą sluoksnį išgirsti be išsamaus istorinių datų aiškinimo. Skliaustų forma svarbi dar ir tuo, kad istorinis paaiškinimas neužima viso pasakojimo. Jis trumpai pertraukia kelio ritmą, palikdamas greta vaiko įspūdį ir žinią apie anksčiau sudegusį pastatą.

Antroje kelio dalyje patirtį palaiko daiktų artumas kūnui. Lentų kvapas ir minkšti pjuvenų kalnai pakeičia anksčiau jaustą rūsio drėgmę. Tarp buvusių trobų akmenų įrengta lentpjūvė vaikams svarbi ir dėl vežimuko, kuriuo galima pasivažinėti. Vieta nėra suvokiama tik kaip sunykimo ženklas: čia randama žaidimo galimybė. Net kapinės prisimenamos per kaštonus portfeliuose ir į knygą dedamus lapus. Judėjimo veiksmažodžiai bei daiktų vardijimas sukuria lėtą, sustojimų kupiną kelią, todėl pirmos eilutės ilgumas įgyja patirties gausos prasmę. Jono Aisčio „Peizaže“ kelias, augalai ir sodyba taip pat sutelkiami į emocionaliai artimą kraštovaizdį, kuriame laimė susipina su liūdesiu. Miliauskaitės tekste jausmas mažiau apibendrinamas: jis atsiveria per gervuogių radimą, lapo lietimą, pažįstamų draugių vardus. Paskutinės eilutės apie Troją ir Hamletą dar išplečia kelią. Vietinės erdvės ir perskaitytos istorijos gali būti aptariamos tuo pačiu metu. Šis sambūvis leidžia vaikystę suvokti kaip jautrų pažinimą, kuriame svetimos knygų vietos įsiterpia tarp labai savų, kasdien praeinamų daiktų. Lapą dedant į knygą jutiminis radinys ir skaitymas susiliečia tiesiogiai. Todėl kultūra čia nenukelia visiškai nuo gyvenamos aplinkos: ji patenka į tą patį portfelį kaip kaštonai ir iš kelio parsinešti įspūdžiai.

Taigi prisimintas kelias yra kelių laikų ir jutimų sandūra. Apleisti pastatai bei dingęs varpas išsaugo praradimo klausimus, o kvapai, žaidimas ir pokalbiai rodo tebegyvą vaikų pasaulį. Atmintis šių patirčių nesuvienodina: ji išlaiko baimę greta smalsumo, netekties ženklą greta atradimo. Todėl kasdienė kelionė iš mokyklos tampa talpiu žmogaus ir vietos santykio pasakojimu.

Atminties kelias ir bendro skaitymo erdvė

Eilėraštyje apie vaikystės kelią namo Nijolė Miliauskaitė kuria atmintį, kuri remiasi pasikartojimu, bet neišdildo nežinojimo. Kalbančioji atsimena draugių vardus, kelią ir smulkius daiktus, tačiau savo amžių nusako apytikriai. Toks tikslumo ir abejonės derinys suteikia prisiminimui gyvo pokalbio pobūdį. Vaikystės pasaulis atsiveria kaip drauge atrandama erdvė, kurią plečia ir ėjimas per pažįstamas vietas, ir knygų skaitymas.

Pasikartojančią kelionę nusako būtojo dažninio laiko formos: vaikai praeidavo, pasukdavo, traukdavo. Tai ne vienos išskirtinės dienos maršrutas, o į atmintį įaugusi patirtis. Daugiskaita leidžia girdėti bendrą buvimą, tačiau koplyčios epizode pasirodo asmeniškas prisipažinimas apie baimę. Šnabždasi keli vaikai, o pažvelgti vidun bijo kalbančioji. Bendrystė nepanaikina individualios būsenos. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvos užrašuose prisimenamas aštuonmetis taip pat jautriai stebi aplinką ir ieško vaizduotės galimybių. Tačiau jis užrakintas laukia tėvų, o susikurta Pelenės istorija ilgo laukimo neįveikia. Miliauskaitės eilėraščio vaikams kelias atviras, jie turi vieni kitus ir gali kalbėtis. Šis skirtumas padeda suprasti, kodėl eilėraštyje reikšmingi ne tik išvardyti objektai, bet ir jų patyrimo būdas. Apie koplyčią kyla bendras klausimas, prie lentpjūvės galima žaisti, kapinėse prisirenkama kaštonų. Pasaulis pažįstamas judant ir dalijantis įspūdžiais, vis dėlto jo paslaptys nepaverčiamos visiškai išspręstais galvosūkiais. Klausimas apie dingusį varpą ir lieka klausimu. Draugų buvimas suteikia galimybę kartu patirti nežinomybę, o ne pažada, kad visos baimės ar istoriniai praradimai bus paaiškinti. Pasakojimo seka kuriama krypties žodžiais, o ne tiksliomis datomis. Kiekvienas posūkis prideda naują aplinkos sluoksnį, todėl skaitytojas tarsi pats eina kartu ir patiria, kaip baimės vietą pakeičia kitoks pojūtis ar užsiėmimas.

Eilėraščio pabaiga iš naujo nusako viso kelio mastą. Po pastatų, sodų ir uogų vardijimo kalbančioji prisimena dvi drauges, jų plaukus ir vardus. Formulė apie dvylika ar gal vienuolika metų pripažįsta atminties netikslumą, tačiau nepanaikina jutiminio tikrumo. Svarbu, kaip buvo kartu, net jeigu amžiaus nebegalima tiksliai atkurti. Paskutinis pokalbio objektas – skaitytos knygos, Troja ir Hamletas. Staiga kasdienis kelias susijungia su tolimu kultūros pasauliu. Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ III skyriaus profesorius, Antanui diktuodamas mintis, už senųjų akmenų įsivaizduoja gyvus protėvius ir bendruomenes. Jis pats pripažįsta savo požiūrio subjektyvumą; tai veikėjo pažinimo siekis, ne patikrinta visos istorijos taisyklė. Miliauskaitės eilėraštyje panašus gebėjimas peržengti matomo daikto ribą išreiškiamas daug santūriau. Kalbančioji nepateikia didingos doktrinos. Pakanka į knygą įdėto klevo lapo ir pokalbio einant. Atmintis taip susieja pažįstamų vietų medžiagiškumą su vaizduotės erdve, bet nei vienos nepakeičia kita. Tarp draugių aptariamų istorijų ir apleistos koplyčios išlieka atstumas, skatinantis smalsumą ir dėmesį konkrečiam pasauliui. Ši pabaiga išlaiko ir asmeniškumą: draugės nėra bevardė vaikų grupė, nes prisimenami skirtingi jų plaukai. Bendras kultūros pasaulis atsiveria per konkrečią bičiulystę, o ne per abstraktų teiginį apie išsilavinimo naudą.

Vadinasi, vaikystės kelio artumą sukuria pasikartojantis bendras ėjimas, kuriame asmeninė baimė gali būti išsakoma, o pasaulis – aptariamas. Pabaigos netikslus amžius primena prisiminimo ribotumą, draugių vardai ir skaitymo tema išsaugo santykio konkretumą. Eilėraštis nesiekia atkurti kiekvienos praeities aplinkybės. Jis parodo, kaip vietos, kiti žmonės ir knygos gali susijungti į savą, neuždarą patirties erdvę.

Amžius nurodytas apytikriai; miestas ir karas neįvardyti. Knygų tema nenustato konkrečių leidinių. Interpretacija neturi remtis spėjama strofa ties puslapių sandūra.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti kriterijų maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.