Užduotis. Pateikite ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – troškimo galia ir pažado kaina. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui sustojus, jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo, ir jis imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną, ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai neramu.

– Kodėl jis nemala? – vis labiau susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo nei snausti, nei apie pačią svajoti.

Tada nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, priderančiai už krūmo apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę.

– Labas vakaras, kaimyne, – pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.

Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri – stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.

„Iš kur toks atsirado? – nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. – Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?“

Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą svečią. „Kaip tik pirklys!“ – pagalvojo, o paskui, kad nereikėtų tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:

– Ne, aš malūno neparduodu.

– Man visai nereikia tavo malūno, – abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas, – tiktai jo ūžimo. Kodėl tu nemali?

– Man visai nerūpi malimas, – burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.

– Tai kas gi tau rūpi? – atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.

Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės, ant kurios sėdėjo. Anoje ežero pusėje nuskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.

Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.

– Suprantu, – sako. – Ar ne vesti tiktai norėtum?

– O iš kur tu žinai? – nustebo Baltaragis ir atsigręžė į svečią.

– Ko čia nežinosi? – truktelėjo pečiais Pinčukas. – Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad tik malūnas ūžtų.

Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje.

– Tai kas gi toks esi? – nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.

– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.

Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.

– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.

– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu kaip kaimynas padėti.

– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.

– Kad ir vesti tą, kurią nori, – atsakė visai rimtai Pinčukas.

– Tai padėk! – nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.

– Bet ką tu man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.

– Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.

– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: – Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet tą turėsi, kai vesi, tai padėčiau.

– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.

– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. – Pasirašysim sutartį.

– Kam čia ta sutartis? – suabejojo Baltaragis. – Sutarsim kaip kaimynai.

– Kaimynai tai kaimynai, – pertarė Pinčukas, – o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.

– Kam to reikia? – vis dar abejoja Baltaragis. – Kaimyno žodis brangesnis už auksą.

– Žodis žodžiu, – nesutiko Pinčukas, – o kas parašyta – kirviu neiškirsi! – išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. – Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.

Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.

– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, – tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį. – Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.

Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.

– Ar tiktai nesapnuoju? – pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.

Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1.

Prieš šią ištrauką Baltaragis pamilo Marcelę, tačiau nedrįsta jai pirštis. Pinčukas – Paudruvės pelkių velniukas, įpratęs klausytis malūno ūžimo. Pateikta vientisa VIII skyriaus dalis nuo žodžių „Pinčukas taip buvo apsipratęs“ iki skyriaus pabaigos; ankstesnė skyriaus pradžia nepateikiama.

Skubėjimas į nežinomą laimę

Norėdamas pakeisti savo gyvenimą, žmogus kartais lengviau įsivaizduoja būsimą laimę negu jos kainą. Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje ši nelygybė atsiskleidžia Baltaragiui tariantis su Pinčuku. Vienišas malūnininkas trokšta vesti, o jo svečiui pirmiausia rūpi vėl girdėti malūno ūžimą. Iš skirtingų poreikių išauga tariamai abiem naudingas susitarimas. Tačiau komiškai kasdieniškas pokalbis slepia nevienodą pažado supratimą. Boruta parodo, kaip stiprus troškimas susiaurina žmogaus dėmesį, o būsimo atlygio neapibrėžtumas leidžia jam pasiryžti tam, ko jis dar nesuvokia.

Baltaragio troškimas pakeičia ankstesnį jo santykį su pasauliu. Ištraukos pradžioje pasakoma, kad Marcelės juoko sužavėtas malūnininkas vis dažniau pamiršta malūną. Susitikęs svečią jis iš pradžių saugo savo nuosavybę, pareikšdamas malūno neparduodąs. Tačiau išgirdęs pasiūlymą padėti vesti jau pasisiūlo atiduoti net jį. Šis greitas pasikeitimas parodo, kiek daug malūnininkas pasirengęs paaukoti dėl vieno noro. Baltaragio būseną padeda suprasti Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ pradžios „Nakties“ scena. Daugelį mokslų studijavęs Faustas jaučia, kad jo žinios neatskleidžia gyvosios pasaulio esmės, ir atsigręžia į magiją. Naujų galimybių troškimas kyla iš tikro nepasitenkinimo, tačiau iškviesta Žemės dvasia nepatvirtina jo įsivaizduoto lygiavertiškumo. Norima galia dar nėra turima galia. Baltaragio siekis žemiškesnis, bet ir jis trokštamą pokytį ima laikyti svarbesniu už savo ribų įvertinimą. Tai sutelkia piršlių skambalų motyvas: jų garsas pertraukia paskutinę dvejonę, ir veikėjas pasirašo. Skaitytojas mato ne vieną staigų poelgį, o kelią nuo turto saugojimo iki pasirengimo atiduoti neaiškiai įvardytą ateities gėrybę. Trokštama laimė užvaldo dabarties sprendimą. Pasikartojantis skambalų garsas primena kitų jaunikių galimybę, todėl Baltaragio laukimas įgyja skubos: jam atrodo vis sunkiau dar ilgiau likti ant malūno slenksčio.

Pažado pavojų sustiprina tariamo artumo kalba. Pinčukas prisistato kaimynu, nusilenkia ir siūlo pagalbą; malūnininkui iš pradžių jis net primena pirklį. Toks pasirodymas antgamtinį svečią įtraukia į pažįstamą buitį. Kaimynystė turėtų reikšti pasitikėjimą, todėl Baltaragis abejoja, kam reikalinga sutartis, jeigu pakanka žodžio. Vis dėlto pasitikėjimo klausimas nustelbia kitą klausimą: ką tiksliai reikės atiduoti? Pinčukas įvardija būsimą atlygį aplinkiniu pasakymu, o Baltaragis jo nepaprašo patikslinti. Panašų skirtumą tarp malonios kalbos ir jos tikslo atveria Simono Stanevičiaus pasakėčia „Lapė ir juodvarnis“. Pasakotojas iš anksto pasako, kad lapė nori mėsos, o grožį aukštinantys jos žodžiai skatina juodvarnį parodyti balsą ir paleisti turimą mėsą. Borutos scenoje taip pat žinome svečio poreikį: jam reikia įprasto malūno garso, kad galėtų ramiai snausti. Tačiau jo pasiūlymas skamba kaip rūpestis vienišu kaimynu. Abiejuose tekstuose pasakotojas leidžia skaitytojui pastebėti daugiau negu kalbos veikiamam personažui. Borutos dialoge ši nelygybė baigiasi pažadu, kurio prasmė atidėta į ateitį. Kasdienis pokalbio tonas nepašalina grėsmės, tik daro ją sunkiau pastebimą. Atpažinti ragai netampa pakankama priežastimi sustoti, kai Baltaragiui pasiūloma išpildyti svarbiausią jo norą.

Taigi Boruta troškimo galią atskleidžia per keičiamas Baltaragio vertybių ribas ir nelygų veikėjų susitarimo supratimą. Gėtės Faustas padeda atpažinti įtampą tarp norimos ir iš tiesų turimos galios, o Stanevičiaus pasakėčia išryškina malonios kalbos tikslą. Piršlių skambalams nuskambėjus, laimės viltis įgyja parašo pavidalą. Ištraukoje pažadas jau duotas, nors jo būsimas turinys malūnininkui dar lieka neaiškus. Būtent šis neatitikimas komišką kaimynų pokalbį paverčia nerimą keliančia scena.

Ką slepia kaimynų susitarimas

Ne kiekvienas susitarimas tampa aiškesnis vien todėl, kad jo dalyviai kalba apie pasitikėjimą. Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje kaimynystės žodžiais derinama pagalba, kurios būsima kaina lieka neįvardyta tiesiogiai. Baltaragis ir Pinčukas daug kalbasi, tačiau esminio klausimo taip ir neišsiaiškina. Šią spragą kuria skirtingi jų interesai, malūnininko noras vesti ir komiškai pažįstama svečio laikysena. Dialogas leidžia pamatyti, kad veikėjas gali ištarti sutikimą dar neapsvarstęs, ką juo paveda spręsti kitam.

Pokalbio eigą valdo skirtumas tarp to, ką Baltaragis pasako, ir to, kas jį iš tikrųjų jaudina. Svečias užklumpa jį žiūrintį į kitą ežero krantą. Į klausimą apie rūpestį malūnininkas neatsako, tačiau piršlių skambalai leidžia Pinčukui įspėti jo norą. Pokalbio dalyvis, geriau perpratęs kito silpnybę, pats pasiūlo pagalbos sąlygas. Baltaragis ima svarstyti sutarties formą, užuot paprašęs aiškiai įvardyti jos objektą. Šią kalbinę spragą padeda atskleisti palyginimas su Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ šeimos apsilankymo scena. Seminarijoje besimokantį Liudą tėvai vadina kunigėliu ir kreipiasi pagarbia daugiskaita. Jiems tai reiškia meilę ir išsipildančią viltį, o sūnui toks kreipinys skaudžiai pakeičia artumą oficialumu. Vis dėlto jis neišdrįsta paprašyti ankstesnio paprasto kreipinio. Abiejose scenose daug žodžių dar neužtikrina abipusio supratimo. Putinas parodo neištartą sūnaus norą, Boruta – nepaklaustą klausimą apie būsimą atlygį. Skirtumas svarbus: tėvų meilė nėra Pinčuko derybų atitikmuo, tačiau abu tekstai atskleidžia, kaip neištartas poreikis arba nepatikslinta sąlyga padaro pokalbį netikslų. Baltaragio sutikimas todėl skamba aiškiau, negu yra suprastas jo turinys. Veikėjui lengviau ginčytis dėl popieriaus būtinybės, nes tai pažįstamas kaimynų santykių klausimas, o būsimo reikalavimo jis dar nepaverčia konkrečiu vaizdu.

Boruta taip pat parodo, kaip pagalbos laukimas silpnina veikėjo savarankiškumą. Sužinojęs apie galimybę vesti, Baltaragis pirmiausia pasiūlo viską, net Uršulę kaip priedą. Apie jos valią jis nekalba. Paties laimės siekis jau dabar kitą žmogų paverčia patogia išeitimi, nors būsimas Pinčuko reikalavimas dar tik miglotai nusakomas. Kitokią laikyseną pagalbos akivaizdoje išryškina Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ pabaiga. Keraitienė kviečia Petrą grįžti, primena globėjų nuopelnus ir kalba apie būsimą karjerą. Tačiau vaikinas padėkoja ir pasirenka pasilikti pas Žiogą, kartu ketindamas dirbti ir mokytis. Jis nepriima minties, kad dėkingumą galima išreikšti tik paklūstant siūlomam planui. Šis pasirinkimas padeda pamatyti, ko trūksta Baltaragio deryboms: laiko atskirti pagalbą nuo teisės tvarkyti savo ir kitų gyvenimą. Malūnininko dvejonę nutraukia iš anapus ežero atsklidęs garsas, ir jo ranka jau ima plunksną. Veiksmą parengia ne išsiaiškintos sąlygos, o vėl sužadintas laukimas. Binkio dialoge padėka leidžia išlaikyti pasirinkimą, Borutos dialoge kaimyniškas pasitikėjimas baigiasi neapibrėžtu įsipareigojimu. Taip pažado kaina siejama su neapginta teise apsvarstyti sprendimą. Ištartas sutikimas neužbaigia dvejonės prasmingai: ją užgožia nauja proga tikėtis laimės.

Ši ištrauka atskleidžia susitarimą, kurio žodžiai aplenkia supratimą. Baltaragis atpažįsta svečią ir išgirsta jo pasiūlymą, tačiau neįvardija savo dvejonių taip, kad būtų išsiaiškinta būsimo atlygio prasmė. Putino šeimos pokalbis išryškina nepasakyto poreikio galią, o Binkio Petro atsakymas parodo savarankiško pasirinkimo galimybę. Borutos malūnininkas jos nepanaudoja: skambalai jį pastūmėja pasirašyti. Todėl komiškas dialogas palieka klausimą, kiek laisvas yra sutikimas, duotas dar nesupratus jo apimties.

Susitarimo scena. Baltaragis nori vesti, Pinčukui reikia įprasto malūno ūžimo. Skirtingi poreikiai iš pradžių leidžia pagalbą įsivaizduoti kaip abipusę naudą. Skaitytojas žino abu motyvus, o malūnininko dėmesį vis labiau užima viena trokštama galimybė.

Galimos kryptys. Pirmas variantas seka troškimo stiprėjimą ir kalbos pridengtą nevienodą supratimą. Antras nagrinėja neišsakytą poreikį bei galimybę išsaugoti pasirinkimo savarankiškumą. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos grįžta prie Borutos dialogo; literatūriniai palyginimai išryškina konkretų jo bruožą.

Epizodo apimtis. Susitarime būsimas atlygis dar neįvardijamas dukters ar sielos vardu. Matomas bakstelėjimas į pirštą ir pasirašymas; parašo medžiaga tiesiogiai nepasakoma. Vestuvės šiame fragmente yra Pinčuko žadamas būsimas įvykis. Tolimesnė romano eiga nėra šios scenos tiesioginis turinys.

Kontekstų atramos. Gėtės „Nakties“ pradžioje Faustas trokšta gilesnio pažinimo, bet Žemės dvasia jo lygybės nepatvirtina. Stanevičiaus lapė siekia mėsos ir šį tikslą slepia pagyrimu. Putino šeimos pokalbyje noras būti vadinamam paprastai lieka neištartas, o Binkio Petras dėkingumą atskiria nuo pareigos priimti Keraitienės siūlomą planą. Šių situacijų sąsajos remiasi jų veikimu, ne visų personažų motyvų sutapatinimu.

Užduoties kilmė. Aspektas, keturi pagalbiniai klausimai ir rašiniai sukurti mokymuisi. Ši romano ištrauka nepateikiama kaip oficiali VBE užduotis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.