Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – tėvų ir vaikų santykiai.

Bet tėvas vis negrįžo. Tik kas antrą sekmadienį atvažiuodavo Nikos. Šie susitikimai truko metus, o gal dvejus, vėliau ėmė retėti. Tėvas atvažiuodavo kartą per mėnesį, ledų nebepirkdavo, užuot vežiojęs po miestą, nusiveždavo į kiną. Juodu pusantros valandos sėdėdavo vienas šalia kito nesikalbėdami, net ir namo grįždavo tylomis. Filmai retai kada būdavo vaikiški, tad mergaitė jų nesuprasdavo. Kai ekrane stambiu planu rodydavo bučinį, ji užsimerkdavo susigėdusi nežinia dėl ko. Mama jai nebūtų leidusi žiūrėti tokių filmų.

Tada tėvas dingo. Praėjo vienas, du mėnesiai, o jis vis nesirodė. Nebeveikianti magnetola seniai voliojosi numesta po brolio lova. Nika neįsivaizdavo, kaip galima sugadinti magnetolą, šitokį technikos stebuklą. Gal brolis įtūžęs tėškė ją į sieną, trankė tol, kol magnetola kranktelėjusi nutilo amžiams. Tėvo tyla vertė gūžtis, riestis į kamuoliuką, lįsti po lova, ranka susirasti magnetolą ir delnu prisiliesti prie vėsaus įlenkto jos paviršiaus.

Kartą motina neapsikentusi paskambino tėčiui. Nika klausėsi už durų – negalėjo nesiklausyti. „Tu elgiesi kaip tikras chamas, koks ir esi, – kalbėjo motina pavargusiu, kone abejingu balsu. – Jeigu jau nusprendei nebesirodyti, nepamiršk pinigų, kitaip paduosiu tave į teismą, galėsi sau kukuoti kalėjime. Tau niekas nebesvarbu, net tavo dukra.“ Nika pamanė, kad štai tuoj tuoj mama išvadins tėtį negražiais vardais, kurių mergaitė nugirsdavo kieme, – tokiais prie butelių supirktuvės apsižodžiuodavo girtuokliai. Bet motina patylėjusi padėjo ragelį.

Artėjo Naujieji metai. Nika tėčiui nupiešė piešinį. Namą, pakankamai didelį, kad jame užtektų vietos visiems penkiems. Prie namo būdoje šuo, o toliau pievoje ganosi karvės. Namą supa žydintis gėlynas, sode keroja obelys. Žmonių lauke nebuvo, visi juk viduje, pietauja prie apskrito medinio stalo.

Bet tėvas per šventes neatvažiavo.

Man reikia piešti daugiau, pagalvojo Nika. Kad būtų ką parodyti. Gal jam patiks. Gal manimi didžiuosis. Gal atvažiuos. Ji pripiešė kalnus akvarelės, tada ėmėsi kreidelių, nors jas ir slapta niekino. Spalvos juk turėjo būti ryškios, klykiančios, deginančios. Flomasteriais piešė ant tapetuotų sienų, pirštu – ant aprasojusių vonios plytelių, nagu – ant užšalusio lango, pagaliu – ant žemės, džiūstančios po lietaus, bato nosimi – šviežiai iškritusiame sniege.

Tėvas pasirodė vasario pabaigoje, kai eglutė buvo nupuošta, spygliai nubyrėję ir sušluoti, o žaisliukai sudėti į dėžę ir išnešti į rūsį. Kambarys išklijuotas naujais tapetais, o piešiniai ant užšalusio lango nutirpę.

Po ilgos pertraukos pamačiusi tėvą Nika jautėsi nejaukiai, lyg automobilyje sėdėtų su svetimu žmogumi, kalbančiu nepažįstamu balsu, keistomis intonacijomis. Tikėjosi, kad jie važiuos į parką. Ar valgyti ledų. Ar į kiną. Net jei tai bus pats nuobodžiausias ir nesuprantamiausias filmas pasaulyje. Kartais Nika sapnuodavo matytus filmus, bandydavo juos piešti, bet bergždžiai.

Tėvas iš lėto važinėjo Vilniaus gatvėmis nepažįstamu balsu pasakodamas jai apie savo darbą, dėl kurio šitaip neturi laiko. Nika susigėdo, lyg tėvas dėl jos gaištų brangias valandas – juk privalo dirbti.

– Labai neturiu laiko, – aštriai, piktai nukirto jis. – Labai.

Lyg tai būtų Nikos kaltė.

Ant piršto žibėjo platus geltono aukso žiedas. Tikrai vestuvinis, kaimynė iš aštunto aukšto neseniai buvo užsukusi pasigirti, kad yra ištekėjusi, parodė naujutėlaitį žiedą. Lygiai toks pat. Tėtis turi naują žmoną. Gal visuomet turėjo, tik Nika nepastebėjo? O gal turi ir vaikų? Mergaitė žiojosi klausti, bet kažkodėl pasibaimino, kad tėvui nepatiks.

– Greitai tavo gimtadienis.

Tėvas ne klausė, o teigė, ir nors gimtadienis turėjo būti ne taip jau greitai, Nika linktelėjo. Gal jis nori pasiimti ją pas save? Gal turi didelį namą, o name atskirą kambarį, ir Nika galės ten gyventi? Tuomet nereikėtų visą laiką muštis su broliu ir gauti nuo jo į kailį. Tiesa, reikėtų palikti babą. Jos būtų gaila. Nika susimąstė mintyse piešdama galimus ateities scenarijus.

– Turiu tau dovaną, – pasakė tėtis ir pasikrapštęs automobilio dėtuvėje padavė jai mažytį celofaninį maišelį. Jame buvo nedidelis balto plastiko laikrodukas. Tokio nė viena draugė neturėjo. Šiurendama celofaną Nika išsitraukė laikroduką ir užsisegė, parodė tėvui. Šis užmetė akį, linktelėjo ir įsuko į jų kiemą. Sustojo išleisti Nikos.

– Atvažiuosiu kitą sekmadienį, – pasakė.

Nika patikėjo.

Ji nenorėjo nė akimirką skirtis su laikrodžiu. Nusisegdavo tik eidama maudytis, kitaip juk laikrodukas sustotų. Netrukus ant rankos atsirado raudonas apskritimas, jis ėmė plėstis, pleiskanoti, bet Nika vis tiek nenusisegdavo laikrodžio. Apskritimas ėmė kraujuoti, kraujas sruvo laikroduku, ranka, sąsiuviniais, drabužiais. Kartą Nikai nusisegus laikroduką ant riešo ryškėjančią žymę, apskritą lyg mėnulio pilnatis, pamatė mama ir nebeleido nešioti laikroduko. Kada nors toji žymė užgis, bet Nika nenorėjo, kad užgytų. Ji dar nežinojo, kad tėvą matė paskutinį kartą.

Šaltinis: Akvilina Cicėnaitė, „Tylos istorija“, Vilnius: Alma littera, 2017; NŠA 2026 m. B kurso pagrindinė sesija, p. 2–3.

Pateikta visa 2026 m. B kurso pagrindinės sesijos pirmosios interpretavimo užduoties romano ištrauka. Magnetola – radijo imtuvas ir magnetofonas; chamas – nekultūringas, šiurkštus, storžieviškas žmogus; baba – močiutė. Žodžių paaiškinimai pateikti pagal egzamino išnašas.

Tėvų ir vaikų santykiai

Vaikui tėvų artumas teikia jausmą, kad jis yra laukiamas ir svarbus. Santykiui silpstant, vaikas gali pradėti ieškoti savo trūkumų ir mėginti užsitarnauti dėmesį. Akvilinos Cicėnaitės romano „Tylos istorija“ ištraukoje toks bandymas atskleidžiamas per Nikos piešinius, laukimą ir prisirišimą prie tėvo dovanos. Pasakojimas priartėja prie mergaitės minčių, todėl skaitytojas mato, kiek vilties telpa trumpame susitikime. Tėvo ir dukters ryšio skausmą kuria nevienodas jų skiriamas dėmesys tam pačiam bendram laikui.

Ryšio silpnėjimą ištrauka pirmiausia perteikia susitikimų ritmo kaita. Iš pradžių tėvas atvažiuoja kas antrą sekmadienį, paskui kas mėnesį, galiausiai dingsta. Buvimą kartu kine lydi abipusė tyla, o vaikui nesuprantami filmai rodo menką atsižvelgimą į jos patirtį. Nika vis tiek trokšta tėvo dėmesio. Todėl piešinyje atsiranda namas, kuriame užtektų vietos visiems penkiems, o žmonių nematyti, nes jie esą pietauja viduje. Vaizduotė atkuria bendrą gyvenimą ten, kur tikrovėje daugėja tuštumos. Trumpi sakiniai „Gal jam patiks“, „Gal atvažiuos“ leidžia girdėti vaiko viltį ir nesaugumą. Mergaitė imasi vis daugiau piešti, tarsi nuo jos darbelio priklausytų tėvo sugrįžimas. Toks nevienodas santykio supratimas primena Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ šeimos apsilankymą. Liudo tėvai didžiuojasi jo kunigišku rūbu, tačiau pagarbūs kreipiniai sūnui skaudžiai primena prarastą paprastą artumą. Jų meilė ir jo poreikis prasilenkia. Cicėnaitės scenoje atotrūkį didina tėvo nebuvimas, bet abiem atvejais vaiko vidinis išgyvenimas lieka neišsakytas. Nikos pasikartojantys mėginimai patraukti dėmesį išryškina, kokia sunki našta jai tampa santykis, kurio viena atkurti negali. Tėvo tylai ji atsako vis naujais vaizdais, nors atsakymo į juos nesulaukia. Telefonu kalbanti motina pasirenka grasinimą teismu, o klausanti už durų Nika numato dar šiurkštesnius žodžius. Suaugusiųjų pokalbio forma nuo jos pačios bendro namo troškimo labai nutolusi. Pavargęs motinos balsas ir baimė, kad prasidės įžeidinėjimai, kuria aplinką, kurioje mergaitei tenka pačiai spėlioti, kas bus toliau.

Laikroduko epizode artumo ilgesys sutelkiamas į vieną mažą daiktą. Tėvas tik užmeta akį į užsisegtą dovaną ir parveža dukterį namo, o jai laikrodukas tampa beveik neatskiriama kūno dalimi. Atskiras sakinys „Nika patikėjo“ iškelia pasitikėjimo paprastumą: mergaitei pakanka pažado atvažiuoti kitą sekmadienį. Dėl to fizinis žymės plitimas įgyja ir skaudžią santykio prasmę. Motina uždraudžia laikroduką nešioti, tačiau Nika nenori, kad žymė užgytų. Prisiminimo išsaugojimas jai svarbesnis už galimybę atsikratyti skausmingo pėdsako. Kitokią vaiko dovanos ir artumo sąsają atveria Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžia. Irusia siuva mamatei staltiesėlę ir įsivaizduoja, kaip ši ją primins vakare bei rytą. Jos sumanymas gimsta ryšyje, kuriame motina dukterį šaukia, glosto ir kalbina. Nikos piešiniai taip pat skirti būti pastebėtai, tačiau čia mergaitė vis labiau lieka viena su savo pastangomis. Paskutinis pasakotojo sakinys suteikia skaitytojui žinojimą, kurio pati Nika dar neturi: tėvą ji matė paskutinį kartą. Toks žinojimo skirtumas sustiprina pažado trapumą, nepaaiškindamas tėvo dingimo priežasties. Laiką rodantis daiktas tampa laukimo ženklu: mergaitė gali jį laikyti visai prie savęs, tačiau kito susitikimo laiko valdyti negali. Todėl dovanos išlikimas ir santykio nutrūkimas pasakojimo pabaigoje skaudžiai išsiskiria.

Taigi ištraukoje tėvų ir vaikų santykiai atsiskleidžia per skirtingą to paties susitikimo vertę. Retėjantis bendravimas Nikai reiškia vis didesnį poreikį būti pastebėtai, o piešiniai ir laikrodukas sutelkia jos viltį. Vaiko pastangos bei pasitikėjimas neužtikrina abipusio artumo. Pasakojimo pabaigoje liekanti žymė leidžia suvokti santykio netektį kaip patirtį, kurią mergaitė nešiojasi su savimi net tada, kai tėvo nebėra šalia.

Tėvų ir vaikų santykiai

Artumo stoka išryškėja ir tuomet, kai tėvas su vaiku sėdi visai šalia. Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorijos“ ištraukoje susitikimų yra, bet jie nepanaikina Nikos vienišumo. Santykio būklę atskleidžia tyla, trumpi tėvo atsakymai, mergaitės susigėdimas ir daiktams suteikiama reikšmė. Pasakojimas leidžia stebėti, kaip suaugusiojo bendravimo spragas užpildo vaiko spėlionės. Ilgainiui jos palieka stipresnį pėdsaką negu pats trumpas pasivažinėjimas automobiliu.

Tėvo ir dukters nutolimą nusako atstumas tarp fizinio buvimo kartu ir dėmesio vienas kitam. Kine juodu sėdi greta, tačiau nesikalba, o vėliau važinėjant po miestą tėvas aiškina, kaip neturi laiko. Jo pakartotas „Labai“ užkerta kelią pokalbiui, ir Nika pasijunta trukdanti. Atskiru sakiniu „Lyg tai būtų Nikos kaltė“ pasakotojas leidžia pajusti šios naštos neteisingumą. Mergaitė atsakomybės už suaugusiojo darbo krūvį neturi, tačiau jo irzlumas ima veikti jos savijautą. Tėvas po pertraukos jai net atrodo svetimas, kalbantis nepažįstamu balsu. Tokiam bendravimui priešingą susitelkimą atskleidžia Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų scena. Vienas padovanotas kiaušinis dalijamas visai kalinių grupei, ir mažytė dalis leidžia pasijusti gyvu žmogumi tarp kitų. Dovanos reikšmę sukuria bendras išgyvenimas, nors lagerio smurtas tęsiasi. Šių labai skirtingų aplinkybių gretinimas parodo dėmesio svarbą. Cicėnaitės herojai turi galimybę kalbėtis, bet vaiko norui išgirsti ir būti išgirstai vietos beveik nelieka. Net žiedas ant tėvo rankos virsta tyliai sprendžiama mįsle: Nika numano naują žmoną ir galimus vaikus, tačiau paklausti neišdrįsta. Spėjimai auga ten, kur trūksta atviro atsakymo. Prieš šį pasivažinėjimą Nika dar tikisi parko, ledų ar net nesuprantamo filmo. Trumpai vardijamos galimybės rodo, kaip mažai ji prašo iš būsimo susitikimo. Svarbiausia jai galimybė ilgiau pabūti drauge, o užsiėmimo patrauklumas tampa antraeilis.

Daiktai ištraukoje saugo santykio ženklus ilgiau už susitikimus. Nebeveikiančios magnetolos įlenktą paviršių Nika liečia slėpdamasi po lova; tėvo tylą lydi šalto daikto pojūtis. Vėliau piešiniai ant užšalusio lango ištirpsta, kambaryje atsiranda nauji tapetai. Laikas panaikina jos pastangų pėdsakus dar prieš tėvui grįžtant. Tačiau laikrodukas palieka žymę ant kūno. Mėnulio pilnačiai prilygintas apskritimas suteikia tam pėdsakui ryškų, išliekantį vaizdą, o noras, kad jis neužgytų, rodo skaudų prisirišimą. Daiktais išreiškiamas šeimos ryšys svarbus ir Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankyme“. Duona, produktai, lininė staltiesė ir motinos rankos suteikia rūpesčiui jutiminį pavidalą, nors sūnus negali nuryti kąsnio ir pasakyti visko, ką jaučia. Ten motina pati atneša savo buvimą į sūnaus kambarį; Nikai po tėvo apsilankymo lieka dovana ir neišsipildęs laukimas. Skirtumas leidžia suprasti, kodėl laikrodukas mergaitės nenuramina. Jis sutelkia susitikimo prisiminimą, tačiau negali tęsti pokalbio. Motinos draudimas laikroduką nešioti šalia šio prisirišimo parodo konkrečią apsaugos pastangą. Ji pastebi žaizdą ir mėgina apsaugoti pažeistą riešą, nors mergaitė dovaną tebelaiko brangia. Vaiko jausmas ir suaugusiojo rūpestis čia taip pat nesutampa, tačiau rūpestis reiškiasi veiksmu. Pabaigos žinojimas apie paskutinį pasimatymą galutinai atskiria daikto išlikimą nuo žmogaus sugrįžimo.

Taip tėvų ir vaikų santykis vaizduojamas per dėmesio ir jo pėdsakų skirtumą. Tyla bei nutrūkstantis pokalbis palieka vaiką vieną su spėlionėmis, o daiktai ima saugoti tai, ko bendravime trūksta. Nikos prisirišimas prie laikroduko atskleidžia jos poreikį išlaikyti tėvą savo gyvenime. Fizinis dovanos artumas ir išsaugotas pažadas lieka skausmingi, nes abipusio buvimo šalia jie nesukuria.

Pasakojimo centras. Trečiojo asmens pasakojimas priartėja prie Nikos suvokimo. Todėl jos viltys ir spėlionės tampa ryškios, tačiau ne visos virsta patvirtintais įvykiais.

Dvi kryptys. Pirmas variantas seka Nikos pastangas susigrąžinti dėmesį ir išlaikyti jo ženklą. Antras nagrinėja tylos paliekamas spragas ir daiktuose išliekančius santykio pėdsakus. Abi kiekvieno varianto dėstymo pastraipos analizuoja pateiktą sceną.

Kontekstų paskirtis. Putino šeimos pokalbis išryškina nevienodai suprantamą artumą; Raganos dar siuvama dovana siejama su jau patiriamu motinos dėmesiu. Sruogos bendras kiaušinio dalijimas padeda vertinti buvimo drauge reikšmę, nesutapatinant skirtingo masto aplinkybių. Radzevičiaus motinos atnešti daiktai rodo rūpestį kartu su neišspręstu vidiniu sunkumu.

Kilmė. Aspektas, užduotis ir keturi B klausimai yra iš tikrojo 2026 m. B kurso pagrindinės sesijos sąsiuvinio. Rašiniai, palyginimai ir ši analizė sukurti mokymuisi.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi čia yra bibliotekos mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi pateikti nukreipiamieji klausimai yra oficialūs B kurso klausimai.