Užduotis. Pateik Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukos interpretaciją. Vienas galimas aspektas – svajonės ir patirties sandūra. Gali rinktis ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Paaiškink pasakojimo kaitos, dialogo ir nutylėjimų kuriamą prasmę. Mokomajame variante rašyk bent 450 žodžių, keturias pastraipas; palyginimai turi padėti nagrinėti pateiktą ištrauką.

Ji eina su manim.

Aš norėčiau, kad mes išeitume toli toli. Aš noriu, kad mes nueitume į plačią pievą, susėstume ant minkštos žolės, vienas priešais kitą. Aš jai pasakočiau viską, ko ji norėtų. Bet pas mus pievos nėra. Prie vartų stovi sargybiniai.

Na ir tegul. Mes galime atsisėsti ir šitame kieme. Čia nėra žmonių, guli ilgas rąstas ir kažkokia medinė dėžė. Galime sėdėti bet kur, vis tiek tarsimės esą plačioje, kvepiančioje, žydinčioje pievoje.

Tiesa, Buzia?

Ji tyli.

---

Mes einame į kiemą ir susėdame. Aš – ant rąsto, ji – ant dėžės. Ji užsirioglina ant dėžės, suima rankomis kelius ir padeda ant jų smakrą. Aš šypsausi. Aš norėjau, kad ji taip atsisėstų, pritraukusi kelius. Plati suknia uždengia jos kojas, pelenų spalvos plaukai pabirę ant pečių. Aš taip galėčiau sėdėti labai ilgai ir žiūrėti į Buzią. Pasakoti nebenoriu. Kam pasakoti, jeigu galima taip sėdėti ir žiūrėti vienam į kitą.

Bet ji nori kalbėti, nori žinoti, kas aš.

– Kas gi tu toks, jaunikaiti Izia? – klausia jinai, ir didelėse mėlynose akyse pasirodo du išsišiepę kipšiukai.

– Aš – Izia, – sakau. – Lipmanas. Aš gimiau čia, šiame mieste, o mano tėvas siuvėjas, ir jo pirštuose tiek adatos dūrių, kiek smilčių jūroje.

Žinoma, galėčiau pasakyti, kad mano brolis beveik filosofas, kad jis mokėsi universitete, tik nespėjo baigti, prasidėjo karas.

Žinoma, galėčiau pridurti, kad mano sesuo – Ina Lipman, kuri labai puikiai dainuoja ir anksčiau, prieš karą, išvažinėjo beveik visą pasaulį.

Aš galėčiau dar šį tą papasakoti ir dar šį tą.

Geriau nepasakosiu. Ji pamanys, kad aš didžiuojuosi savo broliais ir seserimis, kad riečiu nosį. Ji dar supyks, atsistos ir nueis, paliks mane vieną. Ir aš vėl galvosiu, kad visai nėra pasaulyje Buzios, kad man pasivaideno „Giesmių giesmė“, pirmoji knyga, kurią perskaičiau vaikystėje.

– Ina Lipman tavo sesuo? – klausia Buzia.

– Sesuo...

– Ta garsioji dainininkė?

– Taip, – skubėdamas sakau Buziai, – bet juk tai nesvarbu, tiesa? Ji yra ji, – mano sesuo, o aš esu aš, – Izia.

Ji pritariamai linguoja galvą, ir aš patenkintas. Ji linguoja galvą greitai greitai, ir jos pilki plaukai banguoja kaip vandens vilnelės, kaip prinokusių javų laukas.

---

Nesupykite. Aš pamelavau.

Aš nenorėjau.

Aš sakiau, kad ji vyresnė už mane metais ar dviem, o abiem mums kartu nėra ir dvidešimties.

Tai netiesa. Aš tik norėčiau, kad taip būtų. Taip parašyta „Giesmių giesmėj“.

Iš tikrųjų mums abiem jau daug metų. Ir vyresnė ne Buzia, o aš. Jai – šešiolika, man – septyniolika ir pusė. Dabar lengva suskaičiuoti, kiek mums abiem. Mums jau trisdešimt treji su puse metų. Daug, tiesa?

Mes skaičiuojame abu.

Aš iš pradžių užlenkiu vieną, kitą ir visus dešiniosios rankos pirštus, paskui greitai lankstau kairiosios, bet pirštų per maža. Tada atsargiai imu už rankos Buzią ir lankstau jos pirštukus, bet vis tiek jų trūksta, nes metų labai daug.

Mes juokiamės, kad metų daug, o pirštų trūksta.

Ir jinai sako:

– Jeigu jų užtektų, vis tiek nesuskaičiuotum. Vienas pirštas – vieneri metai. Iš kur paimsi pusę?

Nebesijuokiu. Tyliu.

Mes suskaičiuotume savo metus.

Aš turiu pusę piršto, tik ji, Buzia, nepastebėjo.

Tai buvo seniai, prieš metus. Prie geto vartų gulėjo didelė geležinė plyta. Šogeris pašaukė mane ir liepė ją pakelti. Kilstelėjau vieną galą nuo akmeninio grindinio. Jau norėjau pakišti abi rankas, bet Šogeris kažką riktelėjo ir užšoko ant plytos. Aš nespėjau ištraukti kairės rankos didžiojo piršto, ir Šogeris pusę nugnybo.

Mes suskaičiuotume savo metus, bet aš nenoriu. Aš laikysiu kairės pirštus sulenktus į kumštį, ir Buzia nežinos, kad galima suskaičiuoti pusę metų.

---

Aš vėl juokiuosi. Paskui klausiu:

– Kuo tu vardu, Buzia?

– Mano vardas Estera.

Ji vėl apglėbia rankomis kelius ir atremia į juos smakrą.

– Aš gimiau čia, šiame mieste. Aš neturiu brolių ir seserų. Turėjau vyresnį brolį, bet jo nebėra. Mano tėvas – gydytojas, o mama – medicinos sesuo. Jie dirba labai daug, dieną ir naktį. Jie dirba geto ligoninėje, ir jiems labai sunku. Tu juk žinai, kad žydams uždrausta sirgti užkrečiama liga. Bet tokių ligų labai daug, todėl mama ir tėvas, ir visi kiti ten gydo žmones, užrašydami neteisingą diagnozę.

Ji pasakoja, bet aš nieko negirdžiu.

– Kuo tu vardu? – vėl klausiu. – Kuo?

– Estera.

Aš nustebęs.

– Liba irgi?

– Ne, tiktai Estera.

– Nesvarbu! – šaukiu aš. – Nesvarbu! Tavo vardas Ester Liba.

Jos akyse vėl du išsišiepę kipšiukai.

– Tu nori, kad būčiau Buzia? – klausia ji ir prisimerkia.

– Noriu, kad tu būtum Ester Liba, Libuzia, Buzia... O aš tau pasakočiau visada tą pačią pasaką iš „Giesmių giesmės“.

– Bet tada tu turėsi būti Šimekas?

– Aš būsiu Šimekas... Tu nori pasiklausyti?

Šaltinis: Icchokas Meras, „Lygiosios trunka akimirką“, kn. „Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis; Ties gatvės žibintu: trys romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 10–13. ISBN 9986-39-059-1.

Pasakotojas Izaokas Lipmanas (Izia) gete bendrauja su Estera, kurią vadina Buzia – Šolom Aleichemo „Giesmių giesmės“ veikėjos vardu. Ankstesnėje dalyje jis įsivaizduoja save Šimeku; šiame fragmente pats patikslina iš knygos perimtą amžių. Literatūrinė svajonė, dabartinis pokalbis ir prisimenama patirta prievarta nėra tas pats pasakojimo sluoksnis. Pateiktos visos pasirinkto ruožo pastraipos; kūrinio baigtis čia neatskleista.

Svajonės ir patirties sandūra

Norima vieta kartais pirmiausia atsiranda pasakojime: joje įmanoma susitikti taip, kaip neleidžia tikros aplinkybės. Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje Izaokas trokšta su mergina sėdėti žydinčioje pievoje, nors abu lieka gete. Pirmojo asmens pasakojimas artumą kuria iš norų, žvilgsnių ir prisiminimų. Tačiau vaizduotės erdvę pertraukia kūne išlikęs smurtas. Kintanti nuotaika atskleidžia ir prieglobsčio poreikį, ir jo trapumą.

Pieva iš pradžių nusakoma kaip geidžiama bendro buvimo vieta. Kartojami norą reiškiantys veiksmažodžiai ir tolumą pabrėžiantis „toli toli“ atveria erdvę, kurioje vaikinas galėtų merginai pasakoti. Minkšta žolė bei kvapas šiam artumui suteikia jutiminį pagrindą. Vis dėlto sakinys „Prie vartų stovi sargybiniai“ staiga grąžina į ribojamą tikrovę. Trumpa, dalykiška žinia išsiskiria iš troškimo vedamos kalbos: judėjimą kontroliuoja svetima galia. Izaokas atsako pasirinkdamas kiemą, rąstą ir dėžę. Jis kviečia įsivaizduoti pievą ten, kur susėsti iš tikrųjų galima. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ Garšvos vaikystės vienatvė taip pat apauga įsivaizduotais vaizdais. Laukdamas tėvų jis byrantį tinką paverčia pilimi, į kurią įsivaizduoja vedantis Pelenę. Kambario medžiaga tampa pasakojimo dalimi, nors tikras laukimas nesibaigia vien dėl šio reginio. Mero fragmento sargybiniai yra tikra geto kliūtis, o Škėmos vaiko pilis kuriama jo fantazijoje; abiejuose tekstuose svarbu, kaip ribotoje aplinkoje ieškoma kitokios patirties. Mero kieme svajonė įgyja ir regimą pavidalą: mergina užsikelia ant dėžės, prisitraukia kelius. Vaikinas džiaugiasi būtent tokia jos poza. Anksčiau trokštas pasakojimas jam tampa mažiau svarbus už galėjimą žiūrėti. Šitaip vaizduotė saugo susitikimą, bet kartu formuoja, kokį jį pasakotojas nori matyti.

Artumo trapumas išryškėja tada, kai žaismingas metų skaičiavimas paliečia slepiamą sužalojimą. Abu juokiasi, kad neužtenka pirštų, tačiau merginos klausimas, kaip pirštais suskaičiuoti pusę metų, staiga pakeičia ritmą. Trumpi sakiniai „Nebesijuokiu. Tyliu.“ sustabdo bendrą žaidimą. Po jų pasakotojas atsigręžia į prieš metus patirtą Šogerio smurtą. Likusia piršto dalimi būtų galima pažymėti pusmetį, tačiau šio skaičiavimo tikslumo jis nenori parodyti. Ketindamas laikyti pirštus sulenktus į kumštį, Izaokas siekia pridengti ir sužalojimą, ir jo istoriją. Skaitytojas sužino daugiau už merginą, todėl vėlesnis juokas jau skamba kitaip: išorinis lengvumas gaubia nutylėjimą. Liūnės Sutemos eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ šešėlis įsivaizduojamas kaip tiltas arba medis, galintis suteikti vietą kitam sustoti. Kvietimas ir pageidavimas išlaiko atramos galimybę, nors vienatvė bei nebylios lūpos lieka regimos. Tokia siūlomo prieglobsčio kalba padeda suprasti ir Mero ištraukos pabaigą. Izaokas vėl pasiūlo literatūrinį pasakojimą ir klausia, ar mergina nori klausytis. Klausimas atveria bendrą laiką, bet jos būsimas atsakymas dar nepasakytas. Knygos vaidmenys leidžia suartėti su tikra mergina, tačiau noras nuslėpti sužalotą pirštą primena, kad bendras žaidimas neaprėpia visos jo patirties. Pačiam skaitytojui tenka išlaikyti abi perspektyvas: galimybę juoktis drauge ir tai, kas tą juoką tyliai pertraukia.

Taigi susitikimo svajonę Mero fragmente nuolat lydi tikros patirties ribos. Pieva persikelia į kiemą, žaismingas skaičiavimas atveria skaudų prisiminimą, o pasakojimo pasiūlymas lieka klausimu. Izaoko kuriamas artumas dėl to nepraranda vertės: jis suteikia vietą bendram buvimui ir saugomame gete. Vis dėlto skaitytojui matoma nutylėta žaizda neleidžia šio buvimo laikyti galutinai saugiu ar visiškai atviru.

Svajonės ir patirties sandūra

Pažįstamas pasakojimas gali padėti užmegzti ryšį su svetimu žmogumi, tačiau sykiu pasiūlyti jam iš anksto parinktą vaidmenį. Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje Izaokas greta esančią Esterą vadina Buzia, remdamasis vaikystėje skaityta Šolom Aleichemo „Giesmių giesme“. Norima istorija susiduria su merginos vardu, jos žodžiais ir paties vaikino prisipažinimais. Pasakotojo taisymai bei dialogo pertrūkiai atskleidžia, kaip sunku atskirti trokštamą artumą nuo kito žmogaus pažinimo.

Izaokas pirmiausia nori būti matomas kaip atskiras asmuo. Pasiteiravus apie garsiąją jo seserį, atsakymas „Ji yra ji“ pratęsiamas savojo „aš“ pabrėžimu. Lygiagreti sakinio sandara atskiria du žmones, nors šeimos ryšys neatmetamas. Vaikinas nenori, kad jo vertę užstotų kito garsumas. Tačiau šio jautrumo kitam asmeniui išlaikyti nepavyksta. Esteros atsakymas apie savo vardą kartojamas, o Izaokas galiausiai sušunka ją vadinsiąs Ester Liba. Tikras pašnekovės vardas priderinamas prie pageidaujamos knygos istorijos. Šis prieštaravimas tampa dar ryškesnis todėl, kad anksčiau vaikinas pats patikslina sumeluotą amžių. Žodžiais „Nesupykite“ pasakotojas trumpam atsigręžia į skaitytoją. Vaikystės knygai pritinkanti bendra metų suma pakeičiama tikrais skaičiais: Esterai šešiolika, jam septyniolika su puse. Išgalvotas vaizdas čia pat pripažįstamas noru. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ iš anksto susikurtas gražaus plėšiko paveikslas irgi susiduria su konkrečiu žmogumi. Vaikas regi surištą, sužeistą vyrą, o tėvo mušimas paskatina berniuką atrišti surištąjį. Regėta kančia keičia ankstesnį žaidimą. Mero pasakotojo atveju savęs tikslinimas dar nesukuria tokio nuoseklaus posūkio į kitą: amžių jis pataiso, bet merginos vardą vis tiek perkuria. Šitaip viena po kitos atsirandančios korekcijos neleidžia jo kalbos laikyti nei paprastu melu, nei visiškai patikimu kito portretu.

Pasakotojo žinojimo ribą aiškiausiai atskleidžia nutrūkstantis klausymasis. Estera pasakoja apie brolį, kurio nebėra, ir ligoninėje dirbančius tėvus, tačiau po jos kalbos įrašomas sakinys „Ji pasakoja, bet aš nieko negirdžiu.“ Skaitytojui merginos žodžiai pateikti, tad jų neišgirdimas priklauso vaikinui. Izaoko klausimai sugrąžina pokalbį prie vardo, kuris jam reikalingas norimai istorijai. Tačiau Estera išlieka pašnekovė: ji patikslina vardą, atpažįsta Buzią ir pati paklausia, ar vaikinas tuomet bus Šimekas. Pabaigoje literatūrinis vaidmuo jau aptariamas abiejų, nors visiško susikalbėjimo dar neparodyta. Ribotą pasakotojo pažinimą kitaip iškelia Hermanno Hesse’s romano „Stepių vilkas“ pratarmė. Fikcinis leidėjas pabrėžia, kad apie nuomininką žino nedaug, o ankstesnį įspūdį tikslina vėliau: neįprasta eisena įgyja ligos aplinkybių paaiškinimą, antipatija virsta daline simpatija. Retrospektyvus pasakojimas parodo, kaip sprendimas priklauso nuo turimų žinių. Mero Izaokas taip pat atvirai leidžia matyti savo korekcijas, tačiau kartu atskleidžia tai, ko dabartinėje scenoje nepajėgia išklausyti. Vardų kartojimas todėl žymi dvi kryptis: norą prisiartinti ir polinkį priartintą žmogų sutapatinti su savu vaizdiniu. Paskutinis klausimas šią įtampą palieka spręsti tolesniam pokalbiui, kurio ištrauka dar nepateikia.

Svajonės ir patirties sandūra šiame fragmente atsiveria per nuolat tikslinamus žodžius. Izaokas skiria save nuo sesers, pataiso amžių, bet Esteros balsą trumpam užstoja trokštamu vardu. Skaitytojui leidžiama pastebėti daugiau negu jam pačiam susitikimo akimirką. Vis dėlto merginos klausimas apie Šimeką išlaiko jos dalyvavimą. Pabaigos pasiūlymas pasakoti tampa galimybe derinti bendrą žaidimą, kurios sėkmė dar lieka atvira.

Ištraukos svajonę verta sekti ten, kur pasikeičia kalbos būdas: noras atsiremia į kliūtį, dialogas pereina į prisiminimą, pasakotojas kreipiasi į skaitytoją. Abi interpretavimo kryptys gali jungti šiuos pasikeitimus, pasirinkdamos skirtingą jų ryšį.

Pirmas variantas sieja Škėmos vaiko kuriamą tinko pilį su ribotoje erdvėje ieškomu prieglobsčiu, o Sutemos siūlomą šešėlį – su pažeidžiama artumo galimybe. Antras lygina Savickio vaiko reginio pasikeitimą ir Hesse’s fikcinio leidėjo žinių tikslinimą su nevienodai Izaokui pavykstančiu savęs ir kito pažinimu. Kiekvienu atveju po palyginimo grįžtama prie konkrečios Mero kalbos ar pasakojimo vietos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

16 turinio pirminių taškų dauginami iš 2,625, todėl turiniui tenka iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama atskirai po 7, iš viso kalbai – iki 28 taškų. Bendras maksimumas – 70; A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė nurodo kriterijų ribas, o ne suteiktus pavyzdžio balus.

Šios bibliotekos keturios pastraipos ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmame dėstyme bei kito autoriaus antrame yra mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai nenustato tokios palyginimų kvotos ar eilės. Pasirenkami B klausimai pradžioje suskleisti ir A kursui neprivalomi.

Savo tekste skirtingai pažymėk merginos išgirstus žodžius ir vien skaitytojui pasakytą prisiminimą. Tada patikrink, ar aiškindamas pabaigos klausimą nepridėjai dar neparodyto atsakymo.