Užduotis. Interpretuok Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ ištrauką, nagrinėdamas spalvų ir tylos kalbą. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Spalvų ir tylos kalba

Įprastą kelią galima aprašyti išvardijant tai, kas matoma, tačiau literatūroje pats matymas gali tapti įvykiu. Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ pabaigoje tėvas su sūnumi grįžta namo po sunkios dienos. Kuo arčiau namai, tuo keistesni darosi pažįstami daiktai. Žalia spalva apima vežimą, vandenį ir žolę, o įprasti judesiai lieka tarsi nebaigti. Ši vaizdų kalba leidžia pajusti neįvardytą jaudulį, išlaikydama trapų ryšį tarp kasdienybės ir regėjimo.

Spalvos pirmiausia pasirodo konkrečiuose daiktuose ir kūne. Įstaigoje žmogus merkia plunksną į violetinį rašalą, ilgai spaudžia antspaudą; čia regima detalė priklauso atliekamai procedūrai. Vėliau pasakotojas stabteli prie tėvo samaninių akių ir pageltusios rankos. Spalva jau priartina žmogaus kūnišką buvimą. Namų laukuose šis atidus žvilgsnis išplinta: ratai tampa tamsžaliai, sambrėškoje sunkiai atskiriami nuo žolės. Susilpnėja daiktų ribos, nors kelionė tebėra apčiuopiama. Tėvas sėdi tiesiai, sūnus valdo arklį, kelias turi akmenų. Įprastą aplinką keičia vakaro šviesa ir pasakojimo dėmesys. Kitokią gamtos raiškos kryptį matome Kristijono Donelaičio „Metų“ pavasario pradžioje: saulė juokiasi, orai glosto, gyvūnai keliasi ir skamba jų balsai. Aplinkai suteiktas veiklumas formuoja pabudimo vaizdą. Apučio vakaras, priešingai, daiktų kontūrus sulieja, garsus prislopina. Abiem atvejais gamta aprašoma pasitelkiant žmogaus patyrimui artimą raišką, tačiau jos nuotaika skirtinga. Pavasario judėjimas nukreipia į būsimus darbus, o tamsžalis Apučio vežimas atrodo grimztantis į aplinkinę žalumą. Tai leidžia skaitytojui užtrukti ties esamu reginiu, neišsklaidžius jo keliamo nerimo. Spalva čia nepaaiškina ligos ir nepatvirtina pasveikimo; ji kuria akimirkos jutiminį tankumą. Pasakotojas išlaiko ir žmogaus kūno, ir aplinkos spalvą, tad reginys atrodo persmelktas bendros sunkios dienos patirties, kurios nereikia papildomai įvardyti.

Peizažo keistumą dar labiau sustiprina medžiagų sukeitimas. Kūdros žalsvumas nusakomas ledu, medžių plonumas primena varveklius, o obuoliai kabo ant varinių vielų. Pažįstamame lauke atsiranda šalčio bei metalo įspūdis. Šie vaizdai nesudaro tiesioginio pranešimo apie užšalusį vandenį ar pasikeitusią obelų sandarą. Jie perkuria regimą pasaulį ir leidžia įprastuose daiktuose pamatyti trapumą. Panašų meninio virsmo savarankiškumą turi Henriko Radausko eilėraštis „Po rudens medžiu“. Jame sapnuojama tyla virsta liepsna, ši tampa žuvimi ir ištirpsta jūroje. Kintančios formos leidžia išsilaisvinti iš įprastos daiktų tvarkos. Apučio pasakojimas taip pat trumpam priartėja prie poezijos, bet vis grąžina prie važiuojančių žmonių. Peizažo aprašymas prasideda tėvo žvilgsnio kryptimi, o pabaigoje jau pasakoma, ką pamato sūnus. Pasakojimas lieka atviras kelioms žiūrėjimo kryptims. Juos jungia pasakotojo sukurta vakaro būsena. Sustingęs žiogas, nebaigtas kaimyno pasisveikinimas ir nebliovusios avys suteikia reginiui neįprastos tylos. Namo artėjama per pasaulį, kuris atpažįstamas iš daiktų, tačiau jo nebegalima išsemti paprastu vietų sąrašu. Paskutinis motinos vaizdas šį pasaulį vėl sutelkia į konkrečią laukiančią figūrą.

Taigi Apučio novelės pabaigos spalvos ir medžiagų palyginimai pakeičia pažįstamą kraštovaizdį, nesutraukdami jo į vieną aiškų paaiškinimą. Kūno detalės pereina į aplinkos žalumą, gamtos vaizdams suteikiama šalčio ar metalo savybių, o judėjimą lydi sustingimo įspūdis. Šitaip kuriamas artimas ir kartu sunkiai nusakomas vakaras. Jo keistumas nepanaikina namų tikrumo: jis leidžia pajusti, kiek daug nepasakyta telpa paprastame grįžime.

Spalvų ir tylos kalba

Žmogaus jausmą gali išduoti tai, ko jis nepasako. Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ ištraukoje įstaigos scena kupina klausimų, atsikirtimų ir plūdimosi, o artėjant prie namų pasakojimą vis labiau užpildo vaizdai. Žodinis triukšmas užleidžia vietą keistai tylai, tačiau nuo jos patirtis nesumenksta. Priešingai, nebaigtas gestas ar neprasidėjęs garsas sukuria įtampą, kurios veikėjai nepaaiškina. Tono ir pasakojimo būdo kaita leidžia išgirsti tai, kas lieka tarp pasakytų sakinių.

Ištraukos pradžioje kalba tarnauja tiesioginiam veiksmui: vaikas privalo patekti į kabinetą ir gauti raštą. Jo atsakymai trumpi, kartais šiurkštūs, o įstaigos žmogus kartoja klausimą, plūstasi, mėgina paskambinti gydytojui. Žodžiai čia turi spaudimo ir pasipriešinimo jėgos. Grįžęs pas tėvą, berniukas praneša, kad viską sutvarkė ir diena išėjo gerai. Tačiau pasakotojas šalia šio sėkmės sakinio parodo išvoliotą žolę, kuria ligonis slinko nuo saulės. Tėvo būklė pasakoma regimu pėdsaku. Sūnus žiūri, nieko nekomentuoja, paskui privažiuoja arčiau. Tėvui paaiškinus savo slinkimą, jo atsakas tėra „Aha“. Trumpas atsakas leidžia pajusti veikėjo susilaikymą, nors jo išgyvenimui nesuteikiamas vienas tikslus vardas. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vaikystės epizode Garšvos vidinis laukimas taip pat nesutampa su išoriniu pokalbiu. Jo vaizduotę pripildo pilis ir pasakos figūros, tačiau tėvams sugrįžus berniukas lieka vienišas, klausosi priekaištų ir tyli. Vidinį pasaulį skaitytojas pažįsta iš pasakojimo, kurio kiti veikėjai negirdi. Apučio tekstas daug santūresnis: sūnui nesuteikiamas toks ilgas vidinis monologas. Todėl jo žvilgsnis ir trumpas atsakymas reikalauja skaitytojo atidumo, leidžia kartu nujausti nuovargį, susilaikymą ir sunkiai įvardijamą nerimą. Skirtumą tarp pasakytos sėkmės ir matomo vargo išlaiko pati teksto sandara: naujas vaizdas papildo ankstesnę repliką tuo, kas joje liko neištarta.

Pabaigoje nutylėjimas persikelia į patį peizažą. Kaimynas kelia ranką ir žiojasi, bet neužbaigia tariamo pasisveikinimo; avys iškiša liežuvius, tačiau nebliauna. Atpažįstamas veiksmas sukelia garso lūkestį, kurį pasakotojas palieka neišsipildžiusį. Tarp šių vaizdų atsiranda sustingęs ore žiogas ir negyvu pavadintas grėblys. Tokia seka artėjimą namo padaro neįprastą, nors pasakojimas neįvardija jokio antgamtinio įvykio. Gamtos vaizdas leidžia kalbėti apie žmogaus laikinumą taip pat ir Salomėjos Nėries eilėraštyje „Diemedžiu žydėsiu“. Į pavasarį besikreipiantis lyrinis balsas savo būsimo nebuvimo vietoje numato žydėjimą. Žmogaus likimas ir toliau gyvuosianti gamta ten susiejami aiškiai ištartu būsimo laiko vaizdu. Apučio pabaigoje tokio tiesaus įvardijimo nėra. Tėvas tebėra gyvas, sėdi tiesiai ir žiūri pirmyn, motina laukia kieme. Todėl sustingimas kelia netekties nuojautą, kuri lieka greta tebetrunkančios kelionės ir gyvo laukimo. Tylos įtampą dar sustiprina motinos rankos ant prijuostės: gestas matomas, jos žodžiai nepateikiami. Pasakojimas palieka žmogų laukimo akimirkoje. Skaitytojas pats turi išbūti šį tarpą, kuriame namų artumas susitinka su nepasakytu klausimu apie tolesnį gyvenimą.

Vadinasi, Apučio ištraukoje tyla yra kuriama nuosekliai: nuo trumpo sūnaus atsako prie tėvo palikto pėdsako ir laukiamų, bet nepasigirstančių peizažo garsų. Ji leidžia išsaugoti jausmo sudėtingumą. Veikėjai neužbaigia jo paaiškinimu, pasakotojas neužbaigia ateities žinia. Šitaip paprastas vakaro kelias tampa erdve, kurioje regimi daiktai pasako daugiau negu skubiai ištartas atsakymas, o namų vaizdas lieka ir artimas, ir neramus.

Pirmas variantas analizuoja spalvą ir medžiagų kaitą, antras – pasakytų žodžių bei tylos santykį. Abu dėstymai kiekviename variante nagrinėja pagrindinį tekstą, palyginimai tarnauja konkrečiai jo raiškai.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.