Užduotis. Interpretuok Justino Marcinkevičiaus „Daukanto“ ištrauką, nagrinėdamas rimties ir žaidimo dialogą. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

ALEKSANDRAS (rodydamas į skrynelę su knygomis ir rankraščiais)
Darbo tai čia įdėta!

SIMONAS
Kad tai tik darbo – meilės, vilčių kiek! Prisipažinti gėda: verkiau ar porą sykių prie šito rankraščio sėdėdamas. Įmanytum, rodos, kitaip pakreiptum savo istoriją, pro karus ir nelaimes pravestum, laisvėmis, šviesa ir turtais jos piliečius apdalytum, muziejais ir mokslinyčiomis visą kraštą nusagstytum... Bet nieko tu čia nepakeisi, nieko nepataisysi. Tegu sau širdis vaitoja ar džiaugiasi, o ranka privalo darbą dirbti. Lygiai kaip tu, kai kokį sopulį žmogui gydai, šunvotę iš jo kūno rauni. Abu mes, brolau, daktarai: tu mokaisi gydyti žmogų, aš visos tautos siekiuosi. Tu visokiais vaistais, lašais, tepalais ir milteliais, aš – istorija, laisvę ir žygius primindamas, praeitį pašlovindamas, nuo bėdų ir nelaimių pasergėdamas... Turėjau, taigi, dar sykį išgyventi visa tai. Supranti, istorija yra tik tada, kai ji gyvena mumyse, kai mumyse savo namus suranda... Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi.
Klausyk, kaip tau visa tai pasirodė? Tas rankraštis, ta mano istorija. Tiesiai sakyk, kaip brolis broliui.

ALEKSANDRAS
Čia vienas nusirašyti nori.

SIMONAS
800 puslapių?

ALEKSANDRAS
Turtingas. Pasamdys pulką raštininkų – per savaitę atpils. Apie save pasakysiu: nušvito akys mano, atsivėrė. Net šiurpas per nugarą nuėjo. Supranti, aš gi nieko nežinojau. Na, vieną kitą faktelį: Gediminas, Vytautas, Žalgiris... Ir tie kaip pasaka atrodė. Tolimi, fantazijos dūmeliu aptraukti, numigloję kaip lanka šiltą vasaros vakarą, kai negali net suprasti, kas gumšo tolumoj: krūmokšnis, šieno kaugė ar besiganantis arklys. (Susijaudinęs) Pirmąsyk pajutau, kad visa tai mano, kad negaliu gyventi toliau be to, kas yra mano. Supranti, tartum apsivilkau marškinius – senus, išblukusius, sulopytus, kruvinus marškinius, kuriuos verpė, audė, siuvo ir nešiojo mūsų protėviai. Karta po kartos, karta po kartos... Gal jie man ir per platūs, gal rankovės per ilgos, gal po kaklu veržia. Bet jie apglėbia mane visą, sušildo, jie arčiausiai mano kūno... kaip kokie šarvai – jie ir saugo, ir gina... drąsą ir viltį kelia. Žadina, supranti? Stiprus tavo žodis. (Numojęs ranka) Nemoku aš pasakyti.

SIMONAS (apkabindamas brolį)
Žmogau, tu labai gerai pasakei. Geriau nepasakysi. Matau ir suprantu, kad tu jau vyras: atsakomybę pajutai. Be jos nėra vyro, Aleksandrai (šyptelėjęs priduria) Makedonieti!

ALEKSANDRAS (ištrūkęs iš brolio glėbio, plačiai atsistoja viduraslyje)
Pradėk!

SIMONAS (taip pat plačiai atsistodamas)
Tu pradėk!

ALEKSANDRAS
Simas – mėšlo vežimas.

SIMONAS
Aleksandras,
kaip koks gandras,
baloj varlinėja.

ALEKSANDRAS
Mūsų magistras prie mergų nebistras.

SIMONAS
Olesiuk, Olesiuk:
klynas kiauras – užsisiūk!

ALEKSANDRAS
Ne veltui žodžio meistras – geriau išeina. Visus kaimo piemenis nuveiktum.
Tai pulk!

SIMONAS
Tu pulk!

ALEKSANDRAS
Simanai, Simanai,
plikę nusisvilinai.

SIMONAS
Aleksandras
baisiai mandras:
tartum caro
liūlys karo.

ALEKSANDRAS
Ak tu! Aš tau parodysiu caro liūlį, ponas titulini patarėjau!

Broliai susikimba imčių. Kurį laiką grumiasi viduraslyje, kol Aleksandras parverčia Simoną ant lovos

Valio! Pirmą sykį pargrioviau.

SIMONAS
Pasiduodu. Stiprus tu.

ALEKSANDRAS
Vilniaus duona gera.

SIMONAS
O, kokia saldi Vilniaus duona! Jaunystės duona... Ar tebedainuojat šitą?

Simonas pradeda tyliai, Aleksandras tuoj pat prisijungia. Gieda abu iškilmingai – kaip himną

Mačiau Vilnių šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.

Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.

SIMONAS (po pauzės)
Man sako: Lietuva – užgesus žvaigždė. Nėra jos pasaulio skliaute. Bet aš regiu jos šviesą. Kodėl aš regiu jos šviesą, Aleksandrai? (Patylėjęs) Tiktai galvodama apie save, tiktai apmąstydama save, tauta gali gyventi. Išsaugoti save. Išlikti. (Kalba tartum pats sau, lyg save įtikinėdamas; įsikarščiavęs vis greičiau vaikšto po gryčią, skubėdamas paskui savo mintį) Istorija yra atmintis. Pasergėjimas. Perspėjimas. Be atminties nėra žmogaus. Gyvulys, ir tas atsimena. Sako, kad net augalai turi atmintį. Atmintis – tai gyvybė. Užmušti atmintį – tai kaip ir nužudyti. Kodėl niekas nebaudžia už tokį nusikaltimą? Tyli, pasaulis tyli. Užtat aš ir sakau: privalai visu savo gyvenimu pratęsti, bent viena diena prailginti atmintį. Tautos atmintį.

ALEKSANDRAS
Reikia turėti ką atsiminti.

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Daukantas“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 404–408. ISBN 9986-39-374-4. „Daukantas“ tomo antraštėje vadinamas dviejų dalių dramine apysaka; nemaišomas su to paties tomo kitais kūriniais.

Simonas ir Aleksandras – broliai. „Mokslinyčios“ – mokslo įstaigos, „čėsas“ – laikas. Kalba apie du „daktarus“ gretina gydymą ir istorijos darbą: Aleksandras mokosi medicinos, Simonas istorija siekia padėti tautai. Dialogas yra literatūrinė istorinių veikėjų interpretacija, ne dokumentinė pokalbio stenograma.

Rimties ir žaidimo dialogas

Kalbant apie tautos istoriją lengva įsivaizduoti žmogų, kuris visada iškilmingas ir susikaupęs. Justino Marcinkevičiaus draminės apysakos „Daukantas“ ištraukoje Simonas savo darbą išgyvena skausmingai, tačiau susitikęs su broliu ima juokauti, rungtis ir dainuoti. Keičiasi jo kalbos tonas, laikysena, net broliui priskiriami vardai. Šie pokyčiai leidžia pamatyti istorijos rašytoją artimo žmogaus akimis. Rimtis išlieka gyva todėl, kad joje atsiranda vietos pažįstamam balsui ir abipusiam žaidimui.

Iš pradžių Simono kalbą valdo didelis užmojis ir savo ribų suvokimas. Jis norėtų geriau pakreipti istoriją, bet pripažįsta, kad praeities pataisyti negali. Tada rankos darbas susiejamas su tautos gydymo vaizdu: parašyta istorija turėtų žadinti žmonių savimonę. Ilgą pasisakymą staiga pakeičia asmeniškas prašymas „Tiesiai sakyk, kaip brolis broliui.“ Simonui svarbu, ką pajuto konkretus skaitytojas. Aleksandro atsakymas apie protėvių marškinius parodo, kad tekstas jį sujaudino, ir Simonas apkabina brolį. Jo pagyrimą užbaigia šypsena bei žaismingas Makedoniečio vardas. Iškilmingas kreipinys įgyja broliško familiarumo. Kitaip savęs stebėjimas ir ironija veikia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode: Garšva veidrodžiuose mato save ir tarnybinį numerį, o naujo herbo vaizdu pašiepia jam tenkantį vaidmenį. Ten asmens ir pareigų santykis skaudžiai suskilęs. Marcinkevičiaus scenoje brolio atsakas leidžia Simonui atsipalaiduoti. Jis gali trumpam nusileisti nuo didžio istorijos kalbėtojo aukštumos, išlaikydamas teisę vėl prie jos sugrįžti. Todėl tono kaita atskleidžia žmogaus lankstumą, jo poreikį būti išgirstam be pareigų suteikiamo atstumo. Iškalbingas ir pokalbio stabtelėjimas prie aštuonių šimtų puslapių: didelė darbo apimtis pati savaime dar neatsako į klausimą apie jo poveikį. To atsakymo Simonas laukia iš brolio patirties, kurią patvirtina susijaudinimas.

Žaidimas scenoje tampa bendru brolių veiksmu. Aleksandras ištrūksta iš glėbio ir plačiai atsistoja, Simonas pakartoja jo laikyseną. Trumpos replikos stumia dialogą pirmyn: vienas ragina pradėti, kitas grąžina raginimą. Ilgus sakinius pakeičia pravardės ir rimai, o iškilmingai skambantis „ponas titulini patarėjau“ įtraukiamas į pasierzinimą. Abu gali atsakyti, todėl oficialus titulas čia praranda atstumą kuriančią galią. Garbės ženklų ribotumą kitaip parodo Henriko Radausko eilėraštis „Garbė“: metalu mintanti garbė prie imperatoriaus duobės apanka ir užkimsta. Jo suspaustame vaizde viešas didingumas susiduria su mirtimi. Marcinkevičiaus broliai oficialų titulą įtraukia į artimą, abiejų palaikomą bendravimą. Aleksandrui parvertus Simoną ant lovos, šis pripažįsta brolio stiprumą, ir kalba pasuka į Vilniaus duonos prisiminimą. Iš to kyla bendra daina, giedama iškilmingai. Į rimtį grįžtama po juoko ir kūniško artumo. Dainos pažadintas bendrumas padeda suprasti, kodėl istorija Simonui svarbi dabartyje: ją palaiko kartu išgyventi dalykai, atpažįstamas balsas, prisimenama jaunystė. Po pasierzinimo suskambanti daina padeda pajusti, kaip privatus brolių bendravimas pereina į jiems abiem reikšmingą istorinę mintį. Scenos pradžioje istorijos reikšmę aiškino vienas balsas, o dainoje tą rūpestį jau išreiškia du. Tokia dialogo raida leidžia didingą mintį išgirsti kaip artimų žmonių sutartą jausmą.

Taigi brolių dialogo kaita suartina istorinį užmojį ir paprastą žmogaus buvimą šalia kito. Simono kalboje išlieka skausmas dėl praeities, tačiau jį papildo atsakymo laukimas, šypsena ir gebėjimas pralaimėti draugiškas imtynes. Oficialus titulas tampa pasierzinimo dalimi, o po jo skamba abiejų daina. Rimtis šiame epizode įgyja svorio per artumą: atmintį saugantis žmogus pats turi su kuo ją išgyventi.

Rimties ir žaidimo dialogas

Prisiminimas dažnai prasideda nuo menko dabarties pojūčio: pažįstamo skonio, judesio ar dainos. Marcinkevičiaus „Daukanto“ brolių susitikime tokie dalykai siejami su tautos atminties klausimu. Iš pradžių kalbama apie rankraštį ir jo poveikį, paskui prabyla kūnai, pravardės ir bendra melodija. Scena leidžia stebėti, kaip istorinė mintis įgyja asmenišką turinį. Atmintis čia palaikoma per dviejų žmonių santykį, o iškilmingas Simono balsas auga iš patirties, kurią broliai atpažįsta kartu.

Istorijos artumą pirmiausia paaiškina Aleksandro marškinių metafora. Anksčiau žinoti vardai ir įvykiai jam atrodė nutolę, aptraukti migla. Skaitydamas jis pirmą kartą pajunta jų priklausymą sau ir tai išreiškia seno drabužio vaizdu. Marškiniai kruvini, sulopyti, gal net nepatogūs, tačiau priglunda prie kūno, šildo ir saugo. Šio vaizdo įtaiga kyla iš to, kad paveldima istorija išlaiko skausmo bei netobulumo žymes. Aleksandras pasakoja susijaudinęs, o galiausiai numoja ranka, suabejojęs savo iškalba. Simono apkabinimas patvirtina, kad tokio asmeniško atsako pakanka. Panašų atminties įsikūnijimą patiriame Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Šveicarijos vakaro grožyje lyrinis kalbantysis prisimena gimtųjų vietų gėles, artimuosius ir Dubysą; vaizdų artumą paliudija ašara. Abu tekstai leidžia pajusti didesnę priklausomybę per konkrečias detales. Maironio prisiminimų judėjimas išryškina atstumą, o Marcinkevičiaus broliai jau stovi vienas prieš kitą. Todėl istorijos jausmas gali būti čia pat patikrintas reakcija: Aleksandras kalba, Simonas atsako prisilietimu. Jų artumas suteikia pasakytiems žodžiams matomą sceninį tęsinį. Kartojamas abejojimas, ar marškiniai tinka, parodo šio priklausymo sudėtingumą: praeitis priimama kartu su nepatogumu. Aleksandrui nereikia jos pagražinti, kad galėtų pajusti artumą.

Vėliau atmintį pažadina pats brolių elgesys. Abipusės pravardės ir pasikartojantys raginimai primena seniai pažįstamą žaidimo tvarką. Laimėjęs imtynes Aleksandras užsimena apie gerą Vilniaus duoną, o Simonas tą duoną pavadina jaunystės duona. Kasdienis maistas staiga sutelkia praėjusio laiko artumą. Klausimas, ar brolis dar dainuoja, sujungia prisiminimą su dabartiniu veiksmu: vienas pradeda tyliai, kitas prisijungia, ir abu gieda kaip himną. Tokį kasdienybės ir vaizduotės ryšį turi Nijolės Miliauskaitės eilėraštis, prasidedantis žodžiais „žiemos vakarais, kai močiutė“. Prisimenamas liktarnos nešimas močiutei, o žvilgsnis į mėnulį pratęsia šviesos ir vienišumo patirtį įsivaizduojamu jo gyventoju. Nedidelis bendras darbas išlieka poetinėje atmintyje. Marcinkevičiaus scenoje panašiai reikšminga tampa duona ir bendras dainavimas. Po dainos Simonas kalba apie istoriją kaip gyvybę, tačiau remarka parodo, kad jis tarsi pats save įtikinėja. Jo įkarštyje lieka pažeidžiamumo. Aleksandro pastaba „Reikia turėti ką atsiminti.“ grąžina didžiąją mintį prie patirties turinio. Brolių ką tik sukurta bendrumo akimirka leidžia šį sakinį išgirsti ypač konkrečiai. Dainos žodžiuose prisimenamas geras darbas tėviškei, tad privati jaunystė susiliečia su bendru užmoju. Šį perėjimą atlieka pati melodija ir abiejų balsų sutapimas.

Šiame dialoge atmintis turi savo medžiagą: drabužį primenantį istorijos vaizdą, jaunystės duoną, žaidimo ritmą ir kartu giedamą melodiją. Todėl Simono svarstymai nesustingsta vien abstrakčiais teiginiais. Aleksandras suteikia jiems atsaką, o jo judesiai bei balsas keičia scenos eigą. Kaita nuo susijaudinusio pasakojimo iki dainos parodo, kaip bendras prisiminimas gali maitinti viešą rūpestį. Praeities saugojimas išlieka susijęs su gyvu žmogaus santykiu dabartyje.

Pirmas variantas išryškina vaidmens bei tono kaitą, antras – pojūčių, dainos ir bendros atminties ryšį. Abiejų variantų abu dėstymai analizuoja pateiktą Marcinkevičiaus sceną.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.