Užduotis. Remdamiesi pateikta Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ pirmąja dalimi ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kodėl nelengva suprasti kito žmogaus kančią?“ Aptarkite suprasti trukdančias nuostatas ir galimybes jas peržiūrėti.

Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...

Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...

Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...

Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...

- Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.

Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.

Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...

Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:

- Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...

Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:

-Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…

Intbedus akis pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.

Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“...

***

Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:„Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...

Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...

Liūdna pasaka!..

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Liūdna pasaka“, I dalis. Vartotojo pateikta Antologijos skaitmeninė PDF kopija, p. 37–38. Leidimo metai ir spaudinio bibliografija kopijoje nenurodyti..

Apie ištrauką. Pateikiama visa pirmoji apysakos dalis. Pasakotojas vasaroja miške, ieškodamas sveikatos. Sutiktos moters istorija šiame skyriuje dar tik pradedama pažinti.

Žodžiai. Džiovininkas – džiova (tuberkulioze) sergantis žmogus; skatikas – smulkus pinigas. „Memento mori“ (lot.) – „atmink, kad mirsi“. Šaltinyje išlaikytos senesnės formos: „int“ – „į“, „šašėlis“ – „šešėlis“, „atadengta“ – „atidengta“.

Kodėl nelengva suprasti kito žmogaus kančią?

Sutikę kenčiantį žmogų ne visada žinome, kaip elgtis. Kartais trūksta žinių apie jo patirtį, kartais pats susitikimas kelia baimę ar nepatogumą. Tuomet skubame nuraminti save ir per mažai įsiklausome, ko reikia kitam. Suprasti svetimą kančią nelengva todėl, kad tenka peržengti asmeninio patogumo ribą ir peržiūrėti iš anksto numatytą pagalbos būdą.

Norą išsaugoti ramybę gali turėti net pats pažeidžiamas žmogus. Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ pradžioje sergantis pasakotojas džiaugiasi mišku ir linksmais vasarotojais, trokšta bent valandėlę užmiršti už miško vykstančius vargus. Pasirodžiusi moteris savo dejavimu panaikina šį atstumą. Pasakotojas nusisuka, bet jos žvilgsnis priverčia atsigręžti. Pinigų davimas jo nenuramina, o moters klausimas apie Petriuką lieka nesuprastas. Panašiai susirūpinę savo ramybe reaguoja ir kiti vasarotojai. Bendras siekis atsikratyti moters atskleidžia, kaip patogumas gali susiaurinti dėmesį. Gėda ir baimė čia egzistuoja greta. Pasakotojas nėra abejingas iš anksto, bet nepatogus susitikimas parodo, kad savo pažeidžiamumo patyrimas dar savaime neužtikrina dėmesio kitai patirčiai. Visai kitomis, lagerio prievartos, sąlygomis šį dėmesio ribojimo pavojų leidžia svarstyti Balio Sruogos „Dievų miškas“. Julius Švarcbartas, pasinaudodamas autoritetu, saugo lietuvių grupę nuo Vacelio Kozlovskio. Apsauga reali, bet dalinė: tramdomas smurtautojas ima mušti kitus, smūgių nesitikėjusius kalinius. Pasakotojas parodo ir šiuos už saugomos grupės ribų likusius žmones. Lagerio brutalumo mastas savitas, tačiau platesnio žvilgsnio poreikis aiškus: suprasti kančią trukdo dėmesys vien tiems, kurių padėtis artima. Biliūno ištraukoje pasakotojas pamažu atsisako nuo nelaimės atskirtos vietos vaizdinio. Tam būtina išbūti su jį sutrikdžiusiu žmogumi, nors maloni ankstesnė ramybė jau prarasta.

Kitas sunkumas atsiranda tada, kai pagalbos būdas parenkamas dar nepažinus poreikio. „Liūdnos pasakos“ moteriai įspraustos monetos iškrinta iš rankos. Ji toliau žiūri į pasakotoją, o netrukus prabyla apie Petriuką. Jos kartojamas klausimas rodo, kad susitikimo esmė susijusi su konkrečiu žmogumi ir jam skiriamu ilgesiu. Pinigais stebėtojai mėgina užbaigti bendravimą, kurio prasmės dar nesupranta. Kitokią galimybę atveria Bitės Vilimaitės novelė „Kada piešime perlinę vištelę?“ Evelina pyksta dėl motinos išvykimo, o suaugusieji mato jos užsispyrimą ir nenorą mokytis. Motinai išvykus, butas mergaitei atrodo padidėjęs. Ši erdvės detalė leidžia suprasti, kiek vietos jos dienoje palieka artumo trūkumas, nors priežiūra suplanuota. Siuvinėtojos prašymas parnešti maisto leidžia mergaitei pasirodyti veikliai ir reikalingai. Senutė, pati gavusi maisto, pasiūlo Evelinai bananą; atsiranda abipusis dėmesys, mergaitė šypsosi. Santykis tampa suprantamesnis per konkrečius veiksmus, kuriuose abi gali duoti ir priimti. Ši novelė parodo, kodėl vien nepatogaus elgesio įvertinimas dar neatskleidžia žmogaus galimybių ar artumo stokos. Biliūno tekste tokio bendravimo pradžia kuklesnė: pasakotojas pripranta matyti moterį, o kiti žmonės padeda jam pažinti jos istoriją. Skubų atsakymą pakeičia laikas, stebėjimas ir pasirengimas sužinoti daugiau. Tai sumažina nesupratimą, nors moters kančios neišsprendžia.

Vadinasi, kito žmogaus kančią sunku suprasti ir dėl savų baimių, ir dėl pernelyg anksti parenkamo atsako. Asmeninė ramybė skatina nusisukti, o įprastas pagalbos veiksmas kartais leidžia išvengti tikro klausimo. Supratimas gali plėstis tada, kai dėmesys išlaikomas ilgiau ir pagalbos gavėjas matomas kaip savitą patirtį turintis žmogus.

Kodėl nelengva suprasti kito žmogaus kančią?

Svetimos kančios priežastys retai būna užrašytos žmogaus veide taip, kad jas iš karto perskaitytume. Matome elgesį, girdime pavienius žodžius ir juos aiškiname pagal turimą patirtį. Taip galima suklysti net bendraujant su mylimu žmogumi. Kito skausmą suprasti nelengva, nes pažįstami apibūdinimai užgožia asmeninį išgyvenimą, o noras greitai paaiškinti susitikimą nepalieka laiko išgirsti patį pašnekovą.

Žmogui priskirtas vaidmuo gali trukdyti suvokti, ką jis išgyvena. Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ pasakotojas sutiktai moteriai duoda pinigų dar nežinodamas, ar ji elgeta. Monetos iškrinta, o jos žvilgsnis ir pasikartojantis klausimas apie Petriuką lieka. Pažįstama elgesio schema nepadeda suprasti šios moters istorijos. Šis neatitikimas tarp bendro apibūdinimo ir asmeninio poreikio ryškus ir Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Seminarijoje sūnų aplankę tėvai Liudą Vasarį vadina pagarbiu „jūs, kunigėli“. Jiems šis kreipinys reiškia pasididžiavimą, o sūnui skaudžiai primena prarandamą paprastą artumą. Jis norėtų ankstesnio kreipimosi vardu, bet nedrįsta paprašyti. Taigi tėvų meilė tikra, tačiau jų viltys užstoja dabartinę sūnaus savijautą. Pokalbyje apie Varioką tėvas pašaukimo stoką susieja su nedorybe, todėl Liudo bandymas apginti kitokį kelią nesulaukia pritarimo. Abi situacijos skirtingos: Biliūno pasakotojas nežino sutiktos moters praeities, Putino veikėjai priklauso tai pačiai šeimai. Vis dėlto abiem atvejais matyti, kad tariamas pažinimas gali sustabdyti klausimą. Vienas žmogus palaikomas įprastos išmaldos laukiančiu praeiviu, kitas pirmiausia matomas per numatytą dvasininko kelią. Kančiai suprasti reikia atpažinti, kur mūsų pačių vaizdinys prasilenkia su žmogaus atsaku. Biliūno ištraukoje pinigų kritimas ir išliekantis sutrikimas būtent tokį prasilenkimą daro matomą.

Supratimą apsunkina ir tai, kad nuoširdus atsakymas ne visada telpa į iš anksto laukiamą išvadą. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ Elzė pasakoja labai mėgstanti skaityti ir norinti rimto pokalbio. Iš šalies tai galėtų atrodyti vien džiugi ankstyvo brandumo istorija. Tačiau paklausta, ar pati tuo džiaugiasi, mergaitė atsako dažnai liūdinti. Aplinkiniai iš jos daug reikalauja ir nustemba, kai ji pasielgia vaikiškai. Pokalbio tąsa iškelia tai, ko neparodytų vien pagyrimas už protingumą. Juknaitės klausimas apie džiaugsmą neįpareigoja Elzės girti ankstyvo brandumo. Į jį mergaitė atsako netikėtai ir pati paaiškina savo liūdesio priežastis. Klausinėjanti rašytoja tikslina mintį, o Elzė gali paaiškinti, kaip išgyvena suaugusiųjų požiūrį. Jos balsas išsaugo ir gebėjimus, ir nuovargį nuo lūkesčių. „Liūdnos pasakos“ moteris savo istorijos taip nuosekliai nepapasakoja: pasakotojas girdi vis kartojamus sakinius, bet trūkstamų aplinkybių iš jos nesužino. Todėl jo mokymasis reikalauja kitų žmonių pagalbos. Veidas pavadinamas gyvenimo knyga, o jai skaityti prireikia žodyno. Ši metafora primena, kad vien jautrumo nepakanka suprasti žmogaus išgyvenimo aplinkybes. Svarbus ir gebėjimas paklausti ten, kur dar nežinai, nesupainiojant savo paaiškinimo su kito žmogaus žinojimu. Pasakotojo prisipažinimas, kad suprato tik dalį, išlaiko pagarbą dar neaprėptai istorijai.

Taigi svetimos kančios supratimą apsunkina ir įsisenėję įpročiai, ir nepastebėtos žinojimo spragos. Net rūpestis gali remtis netiksliu žmogaus vaizdiniu, o rimtas pašnekovas gali patirti mums netikėtą liūdesį. Išeitį atveria kantrus tikslinimasis, dėmesys atsakui ir savo žinojimo ribų pripažinimas. Toks supratimas auga per santykį, kuriame toliau domimasi žmogaus patirtimi ir tikslinamas ankstesnis jo apibūdinimas.

Klausimą galima plėtoti dviem skirtingomis kryptimis. Viena aiškina norą apsisaugoti nuo nemalonaus susitikimo ir netinkamai parinktą atsaką. Kita nagrinėja žmogui priskiriamą vaidmenį ir būtinybę tikrinti savo supratimą klausantis.

Patikrink argumentą. Po literatūrinės situacijos įvardyk trukdį: savo ramybės saugojimą, skubotą pagalbos būdą ar žmogų užgožiantį vaidmenį. Tada parodyk, kuris teksto atsakas verčia tą trukdį peržiūrėti. Nuo patirto sukrėtimo neperšok prie išvados, kad kito gyvenimas jau visiškai suprastas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė nurodo maksimumus, pavyzdžiai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų modelis ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi, antros – su kitu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo atrama. Tai nėra papildoma oficiali vertinimo kvota. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama tik B kurso pagalba.

Prieš baigdamas patikrink, ar „nežinojo“, „galėjo“ ir „suprato“ priklauso teisingam veikėjui. Palyginimas turi paaiškinti trukdį, išlaikydamas atskirų situacijų mastą ir aplinkybes.