Užduotis. Pateikite Jono Biliūno apsakymo „Piestupys“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – išgąsčio vaizdai ir netikėtas atpažinimas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aiškinkite pasakojimo perspektyvą, raiškos detales ir pokalbio sukeltą lūžį.

Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamasis į seserį, jaučiau, kad po mano kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir rožančiaus bijo, – žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau, pamatęs jį, kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Pagaliau mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai į šalis dairosi. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau į ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo rožančius.

Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...

Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik – nežinau, kokiu būdu, – pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir, visas drebėdamas, kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė į save, – ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu į vienas antrą. Abu pradėjova žegnotis ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogysta – tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.

Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti, todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų pas save, žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvensiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtim mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti, arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, – čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi...

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą.

– Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito...

Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo.

– Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji.

– Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina.

– Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..

– Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.

– Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė, į mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas...

Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.

Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!

Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Piestupys“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; ISBN 978-9986-39-488-4..

Situacija. Ankstyvą advento rytą berniukas su seserimi eina į rarotus. Anksčiau girdėti kaimynų pasakojimai apie Piestupyje besivaidenančius numirėlius atgyja jo mintyse. Mataušas – vienas tokių pasakojimų pasakotojų. Pirmuoju asmeniu prisimenama vaikystės patirtis.

Žodžiai ir formos. Rarotai – ankstyvos advento mišios; poteriai – įprastos maldos; įnagis – įrankis, priemonė; stovyla – čia matoma figūra, pavidalas. „Uliut“ – kreipinys į seserį. „Stovėjova“ reiškia „stovėjome dviese“, „nesuprasdamu“ – „nesuprasdami abu“. Senesnės šaltinio formos išlaikytos.

Skaitymo skirtis. Artėjantį žmogų vaikai palaiko numirėliu. Moteris jų baimę išsklaido, tačiau jos pačios aiškinimas apie naktį ir gaidžio giedojimą taip pat remiasi tikėjimu vaiduokliais.

Išgąsčio vaizdai ir netikėtas atpažinimas

Girdėta istorija kartais suteikia tamsoje matomam siluetui tokį aiškų pavidalą, kad abejonė jam neberanda vietos. Jono Biliūno apsakymo „Piestupys“ ištraukoje vaikystę prisimenantis pasakotojas atkuria būtent tokį išgąstį. Berniukas su seserimi eina į rarotus, tačiau pažįstamą kelionės tikslą užgožia mintis apie numirėlius. Pasakojimą priartinant prie vaiko minčių, spėjama grėsmė atrodo tuoj įvyksianti. Vėliau artimo žmogaus glėbys ir sutiktos moters balsas pakeičia situacijos prasmę. Vaizduotės sukurta grėsmė išsisklaido, nors pats pasakų pasaulis vaikų sąmonėje išlieka.

Išgąstis prasideda dar nieko nesutikus: berniuko galvoje atgyja anksčiau girdėtos pasakos. Klausimai, ką reikėtų daryti sutikus numirėlį, iš karto remiasi tokio susitikimo galimybe. Pradžios „O jeigu“ žymi galimybę, tačiau vėlesnis pasakojimas jau nenumato kito atsakymo. Šis nepastebimas perėjimas leidžia suprasti, kaip spėjimas išauga iki neišvengiamos nelaimės laukimo. Vaikas abejoja, ar padės lazda ir rožančius, tačiau neabejoja pačių pasakojimų tikrumu. Vėliau frazė „tikrai žinojova“ įtvirtina tariamą žinojimą, kad bėgančius numirėlis pasmaugs. Skaitytojas patenka į uždarą minties ratą: bijoti atrodo pagrįsta todėl, kad vaikas jau tiki tuo, ko bijo. Šis pasitikėjimas girdėta istorija primena Jurgio Savickio apsakymo „Vagis“ vaiką. Klausydamasis suaugusiųjų pasakojimų jis prisikuria gražaus, įspūdingo plėšiko paveikslą. Tikras surištas, kraujuojantis vagis vėliau priverčia susidurti su visai kitokiu vaizdu. Abiejuose apsakymuose ankstesnis pasakojimas paruošia žvilgsnį, tačiau pats matomas žmogus į išankstinį paveikslą netelpa. Biliūno scenoje šis neatitikimas iš pradžių dar nepastebimas: balta figūra pavadinama numirėliu, o jos artėjimas suprantamas kaip puolimo pradžia. Net dydžio pokytis, figūrai atrodant mažesnei, berniuko išvados iš karto nepakeičia. Taip pirmojo asmens pasakojimas parodo, kaip jausmas atsirenka įsitikinimą patvirtinančias detales ir užtveria kelią kitam paaiškinimui.

Vis dėlto šalia išgąsčio nuolat vaizduojamas artumo poreikis. Berniukas nedrįsta seseriai pasakyti savo minčių, bet vis glaudžiasi prie jos; pasirodžius figūrai ji jį apkabina. Dviskaitos formos pabrėžia bendrą abiejų veiksmą, nors nė vienas dar neturi aiškaus atsakymo. Formose „atsidūrėva“ ir „pritūpėva“ susitelkia greita abiejų reakcija: jie drauge pasitraukia šalin kelio ir mėgina likti nepastebėti. Toks realus buvimas kartu išsiskiria gretinant su Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ pradžia. Irka iš Liudvės girdėtą pasakojimą apie žvaigždėmis tapusius vaikus paverčia įsivaizduojamu pokalbiu. Jos šuo Džimas iš tiesų yra šalia, tačiau miega ir atsakyti negali. Biliūno berniukas turi seserį, kuri pati bijo, bet vis tiek priglaudžia. Todėl pokalbiui atsirasti jau paruošta žmogiško ryšio vieta. Moters krikščioniškas pasisveikinimas išgirstamas vietoje laukto puolimo, o sesers atsakymas palyginamas su nuo širdies nukritusiu akmeniu. Atmerkęs akis berniukas mato maloniai žvelgiančią moterį. Grėsmės atpažinimą pakeičia žmogaus atpažinimas. Tačiau moteris patvirtina tikėjimą naktiniais vaidenimais, todėl juokiamasi prisiminus rytą ir gaidį. Išsklaidoma šios akimirkos baimė; visas ankstesnių pasakojimų pagrindas nesugriaunamas. Ši riba leidžia pajusti, kokia stipri gali būti ir vaiko vaizduotė, ir gyvas atsiliepiantis balsas.

Taigi Biliūno pasakotojas išgąstį atkuria iš vidaus: girdėtos istorijos virsta tikrumu, o laukiamas puolimas priartėja iki pat vaiko kūno. Pokytis įvyksta per buvimą kartu ir netikėtą pasisveikinimą. Paaiškėja, kas iš tikrųjų artėjo keliu, bet neatsiranda visų prietarų atsisakymo istorija. Todėl pabaigos drąsa yra konkrečios patirties rezultatas. Vaikas gali tęsti kelionę, o skaitytojas mato ir jo palengvėjimą, ir išlikusį vaizduotės pasaulį.

Išgąsčio vaizdai ir netikėtas atpažinimas

Išsigandus net įprastas kelias gali atrodyti svetimas. Jono Biliūno „Piestupyje“ prisimenama vaikystės kelionė per tamsų griovį atskleidžia, kaip aplinka priklauso nuo ją stebinčio žmogaus būsenos. Pasakotojas leidžia girdėti girgždantį sniegą, sekti artėjančią figūrą ir kartu patirti vaiko kūno reakcijas. Po pasisveikinimo tie patys ženklai įgauna kitokią prasmę. Ištraukoje grėsmingą erdvę sukuria baimės paveiktas žvilgsnis, o pasakojimo pabaigos judesiai ir lengvas humoras parodo susigrąžintą drąsą bei jos vaikišką pobūdį.

Erdvės aprašyme svarbus skirtumas tarp nedidelio upelio ir jo sukeliamo įspūdžio. Pats upelis beveik išdžiūvęs, tačiau gilus griovys iš abiejų pusių tarsi žiūri į einančius. Sužmoginta aplinka atrodo stebinti vaiką, todėl jis tampa pažeidžiamas dar prieš pasirodant praeivei. Frazė „iš dviejų priešingų pusių“ uždaro žvilgsnį tarp grėsmingų šlaitų. Tokia aprašymo sandara suteikia aplinkai spąstų pojūtį, nors jokios tyčinės kliūties kelyje nėra. Kelio leidimasis ir kilimas aukštyn neleidžia iš karto aprėpti, kas laukia toliau. Tokioje vietoje, pasakotojo žodžiais, neramu net drąsiam žmogui. Taip prisimenančiojo balsas suteikia vietos vaiko baimei, nepasmerkdamas jos kaip gėdingos silpnybės. Aplinkos ir jausmo sąveika matoma ir Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Gražus Šveicarijos vakaras pažadina kalbančiojo atmintį; mintimis iškilusi Dubysa susiejama su ašara ir prabėgusia jaunyste. Ežero grožis dėl liūdesio neišnyksta, tačiau jo patyrimas tampa asmeniškas. Panašiai „Piestupio“ griovys turi konkrečias fizines savybes, bet išgąstis joms suteikia ypatingą svorį. Balta žmogysta iš pradžių atrodo aukšta, o priartėjusi vaikui pasirodo mažesnė. Šis pasikeitimas išduoda pirminio įspūdžio netvirtumą, nors vaikas dar tebejaučia grėsmę. Išorinio vaizdo ir vidinio jausmo nesutapimas palaiko įtampą: skaitytojas gali pastebėti daugiau, negu išsigandęs veikėjas pajėgia sau pripažinti.

Lūžį sukelia garsas. Iki tol girdimas sniego girgždėjimas patvirtina artėjimą, o berniukas jau laukia jį sučiupsiančių rankų. Pasakymas, kad širdis nustojo plakusi, perteikia išgąsčio viršūnę. Po jo netikėtai nuskamba pažįstamas religinis pasisveikinimas. Atsakydama sesuo vėl tampa pokalbio dalyve, paskui ir berniukas drąsiai aiškina, kodėl išsigando. Žodžių poveikis primena Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ profesorių Tomą Žiobrą, kuris siekia kalba apimti klausytojo jausmus. Antanas žavisi jo diktuojamais vaizdais, o pats profesorius pripažįsta savo subjektyvumą. Ši scena padeda atskirti įtaigą nuo objektyvaus įrodymo. Biliūno moters paaiškinimas irgi nuramina, tačiau paremtas įsitikinimu, kad po gaidžio giedojimo dvasios pasitraukia. Vaikai atpažįsta gyvą žmogų, bet kartu priima senąjį aiškinimą. Pasikeitusią savijautą ryškiausiai parodo berniuko veiksmai: jis eina pirmas, paskui numeta lazdą, garsiai nusišluosto nosį ir čiaudi. Ankstesnį tylų tūnojimą pakeičia laisvas judesys bei garsas. Tas pats pagalys keičia paskirtį: iškritęs iš išgąsčio jis vėl paimamas, panešamas ant pečių ir galiausiai numetamas. Daikto judėjimas leidžia stebėti mažėjantį poreikį gintis. Palyginimas „kaip tikras vyras“ nuskamba su švelnia distancija prisimenamam vaikui: dar visai neseniai drąsuolis glaudėsi prie sesers. Todėl atgautas pasitikėjimas kartu sukelia palengvėjimą ir lengvą šypseną.

Ištraukoje grėsmė ir atpažinimas perteikiami per matomą erdvę, girdimus garsus ir kūno judesius. Išgąsčio paveiktas žvilgsnis sustiprina griovio tamsą bei figūros dydį, o paprastas pasisveikinimas leidžia iš naujo suprasti artėjantį žmogų. Pabaigos laisvumas parodo tikrą savijautos pokytį. Tačiau prisimenančio pasakotojo šypsena neleidžia šios akimirkos paversti galutinio subrendimo įrodymu. Baimė atslūgsta, vaikas eina toliau, o jo pasitikėjimas girdėtomis istorijomis dar išlieka.

Variantų kryptys. Pirmasis skaito vaiko minčių eigą: prisimintos pasakos virsta tariamu žinojimu, o tikrą žmogų atpažinti leidžia artumas ir balsas. Antrasis seka erdvės, garsų bei judesių pokytį ir pasakotojo švelnią distanciją prisimenamai drąsai.

Kontekstai. Savickis padeda matyti girdėtos istorijos ir susitikimo skirtumą, Irkos pradžia – realaus bei įsivaizduoto artumo ribą. Maironis išryškina jausmo ir aplinkos santykį, Vaičiulaitis – įtaigos bei objektyvaus paaiškinimo skirtį. Abiejose kiekvieno varianto dėstymo pastraipose pagrindinis analizės tekstas lieka „Piestupys“.

Taisydamas patikrink pabaigą. Pabrauk sakinius, aiškinančius moters atpažinimą, ir atskirai pažymėk išlikusį tikėjimą vaidenimais naktį. Jei parašei, kad vaikai atsisako visų prietarų, grįžk prie tikros jų juoko priežasties.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama B kurso atrama. Pavyzdžiams taškai neskirti.