Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – atjauta ir išlikimo rūpestis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Prieš eidami pas Kemerichą, sudėjome jo daiktus; pravers jam kelionėje.

Lauko ligoninėje didelis judėjimas; kaip ir visuomet, čia atsiduoda karboliu, pūliais ir prakaitu. Pagyvenęs barakuose, daug prie ko pripranti, bet čia ir pripratusiam gali pasidaryti bloga. Mes klausinėjame, kur čia rasti Kemerichą; jis guli vienoje palatoje, ir, mus pamačius, jo veide šmėsteli džiaugsmas ir bejėgiškas susijaudinimas. Kai jis buvo be sąmonės, kažkas pavogė jam laikrodį.

— Juk aš tau visuomet sakiau, kad nereikia nešiotis tokio gero laikrodžio.

Miuleris truputį nerangiai galvoja ir mėgsta pasiginčyti. Kitaip jis būtų prikandęs liežuvį, nes kiekvienas mato, kad Kemerichas jau nebeišeis iš šitos palatos. Ar jo laikrodis atsiras, ar ne,— visai vis tiek, geriausiu atveju jį bus galima nusiųsti namo.

— Na, Francai, kaip sekasi? — klausia Kropas.

Kemerichas nuleidžia galvą:

— Būtų nieko, tik baisiai skauda koją.

Mes žiūrime į antklodę. Jo koja guli po vielų gurbu, virš jo styro pasipūtusi antklodė. Aš stukteliu Miuleriui į blauzdą, nes jis, kad kokios, ims ir pasakys Kemerichui, ką mums pasakojo lauke sanitarai: Kemerichas jau nebeturi pėdos. Koja amputuota.

Jis atrodo baisiai, pageltęs ir išblyškęs, veide atsirado svetimų bruožų, kuriuos mes taip gerai pažįstame, nes jau šimtus kartų esame juos matę. Tiesą sakant, tai jau ne veido bruožai, tai greičiau ženklai. Po oda jau nebepulsuoja gyvybė; ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinai jau akyse. Čia guli mūsų draugas Kemerichas, kuris dar taip neseniai kartu su mumis kepdavo arklieną ir tupėdavo sviedinio išraustoje duobėje; tai dar jis, ir vis dėlto tai jau ne jis; jo vaizdas kažkoks išblukęs, neaiškus, kaip fotografijos plokštelė, kurioje padarytos dvi nuotraukos. Net ir jo balsas skamba kaip pelenai.

Aš atsimenu, kaip mes išvažiavome į frontą. Jo motina, stora, geraširdė moteris, palydėjo jį į stotį. Ji verkė be paliovos, nuo to jos veidas papurto ir išbrinko. Kemerichui buvo nesmagu, kad motina taip verkia, niekas taip nesantūriai nesielgė kaip ji,— atrodė, kad visi jos taukai ištirps nuo ašarų. Be to, ji kažkodėl nužiūrėjo mane: vis stvarstė man už rankos ir maldavo fronte prižiūrėti Francą. Ir tikrai jo veidas buvo kaip vaiko ir tokie minkšti kaulai, kad, keturias savaites panešiojęs kuprinę, jis jau pasidarė plokščiapėdis. Bet prižiūrėk, kad geras, žmogų fronte!

— Dabar tu greitai važiuosi namo,— sako Kropas,— o šiaip būtum turėjęs tris keturis mėnesius laukti atostogų.

Kemerichas linkteli galva. Aš negaliu žiūrėti į jo rankas — jos atrodo kaip vaškinės. Panagės pilnos apkasų purvo. Man staiga ateina į galvą, kad nagai dar augs ir tada, kai Kemerichas jau bus išleidęs paskutinį atodūsį, jie augs dar ilgai ilgai, tarsi vaiduokliški grybai rūsyje. Aš aiškiai įsivaizduoju: jie susiraito kaip kamščiatraukiai ir vis auga ir auga, o kartu su jais auga ir plaukai ant dūlėjančio kiaušo, tarsi žolė riebioje žemėje, visai kaip žolė... Argi iš tikrųjų taip gali būti?..

Miuleris pasilenkia:

— Mes atnešėme tavo daiktus, Francai.

Kemerichas parodo ranka:

— Padėkite po lova.

Miuleris kiša daiktus į palovį. Kemerichas vėl pradeda kalbėti apie laikrodį. Kaip čia jį nuraminus nesukeliant įtarimų?

Miuleris išlenda iš palovio su pora lakūnų batų. Tai puikūs angliški batai iš minkštos, geltonos odos, aulai iki kelių, iki pat viršaus suvarstomi,— kiekvienas tokių norėtų. Miuleris negali jais atsigėrėti, jis prideda jų padus prie savo gremėzdiškų batų padų ir klausia:

— Francai, ar tu juos imsiesi?

Mes visi trys galvojame tą patį: net jeigu jis ir pasveiks, jam tereikės vieno bato, vadinasi, jie nereikalingi jam. O dabar tiesiog baisiai gaila, kad jie liks čia: juk vos tik jis numirs, tuoj juos nudžiaus sanitarai.

Miuleris dar kartą klausia:

— O gal tu juos paliksi čia?

Kemerichas nenori. Tai geriausi jo daiktai.

— Mes galėtume juos iškeisti į ką nors,— vėl pasiūlo Miuleris,— čia, fronte, tokie dalykai labai reikalingi. Tačiau Kemerichas neperkalbamas. Aš užminu Miuleriui ant kojos; jis nenoromis kiša gražiuosius batus po lova.

Mes dar truputį pasikalbame, o paskui atsisveikiname:

— Sveik greičiau, Francai!

Aš jam prižadu rytoj vėl ateiti. Miuleris irgi apie tai užsimena: jis vis tebegalvoja apie suvarstomus batus ir todėl nutarė juos pasaugoti.

Kemerichas sudejuoja. Jis turi karščio. Išėję mes susistabdome sanitarą ir įkalbinėjame jį įleisti Kemerichui vieną adatą.

Tas atsisako:

— Jeigu mes kiekvienam duotume morfijaus, reikėtų jo turėti pilnas statines...

— Tu tikriausiai rūpiniesi tik karininkais,— kandžiai sako Kropas.

Aš greitai įsikišu į kalbą ir pirmiausia duodu sanitarui cigaretę. Jis paima. Tuomet klausiu:

— Ar tu iš tiesų turi teisę duoti morfijaus? Jis įsižeidžia:

— Jei netikit, kam klausiat?..

Aš įspraudžiau jam į saują dar keletą cigarečių:

— Būk malonus, padaryk...

— Na, gerai,— sako jis.

Kropas nueina su juo į vidų,— jie nepasitiki sanitaru ir nori pamatyti savo akimis. Mes laukiame kieme. Miuleris vėl ima kalbėti apie batus:

— Jie man tiktų, kaip ant mano kojos siūti. Su šitomis eldijomis aš tik pūsles prisitrinu. Kaip tu manai, ar jis dar ištvers iki ryto, ligi to laiko, kai mes baigsime tarnybą? Jeigu jis numirs naktį, tiek ir tematysim tuos batus...

— Grįžta Albertas.

— Manot, kad?..— klausia jis.

— Po visam,— užbaigia Miuleris.

Mes grįžtame į savo barakus. Aš galvoju apie laišką, kurį turiu rytoj parašyti Kemericho motinai. Mane krečia šaltis, mielai išgerčiau degtinės. Miuleris skabo žolių stiebelius ir kremta juos. Staiga mažasis Kropas numeta savo cigaretę, sutrypia ją įtūžęs, apsižvalgo kažkokia apstulbusia ir sutrikusia veido išraiška ir sumurma:

— Prakeiktas šūdas, šitas prakeiktas šūdas!

Mes einame toliau, einame ilgai. Kropas nusiramino; mes žinome, kas jam buvo užėję: tai fronto pasiutys, kurį išgyvena kiekvienas.

Miuleris jį klausia:

— O ką gi tau rašo Kantorekas?

— Jis rašo, kad mes esame geležinis jaunimas,— juokiasi Kropas.

Visi trys piktai nusijuokiame. Kropas plūstasi; jam džiugu, kad gali kalbėti.

Taip, šitaip galvoja jie, šitaip galvoja jie, šimtai tūkstančių Kantorekų! Geležinis jaunimas. Jaunimas! Iš mūsų nėra nė vieno vyresnio kaip dvidešimt metų. Bet argi mes jauni? Argi tai jaunimas? Tai buvo seniai. Dabar mes jau seniai.

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; pateikta skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 10–13.

Paulius Boimeris ir draugai aplanko sunkiai sužeistą Francą Kemerichą. Jų rūpestis susipina su mintimis apie išgyventi padedančius daiktus. Pateikta visa vientisa apsilankymo scena ir ją užbaigiantis pokalbis iki I skyriaus pabaigos. Kemerichas šioje ištraukoje dar gyvas. Karbolis – tuomet naudota dezinfekuojamoji medžiaga; eldijos čia pašaipiai nusako didelius, nepatogius batus. Skaitmeninės kopijos akivaizdžios perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją.

Draugas ir jo batai

Karo tikrovėje net artimas žmogus gali pasirodyti tarytum tolstantis, o kasdienis daiktas įgyti išlikimui svarbią vertę. Vis dėlto šis vertės pasikeitimas dar nereiškia, kad draugo kančia nebejaučiama. Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje kareiviai lanko sunkiai sužeistą Kemerichą. Pokalbis apie jo daiktus pinasi su prisiminimais, užuojauta ir negalėjimu jo išgelbėti. Atjautos ir išlikimo rūpesčio įtampą atskleidžia dvejopas žvilgsnis į draugą bei pastangos jam padėti, kurių nepakanka prarastam saugumui grąžinti.

Pasakotojas pirmiausia susiduria su sunkumu atpažinti pažįstamą žmogų jo pakitusiame kūne. Prisiminimas apie kartu keptą arklieną ir slėpimąsi sviedinio duobėje trumpam sugrąžina bendrą kasdienybę. Tačiau dabartinis Kemericho veidas primena fotografijos plokštelę su dviem nuotraukomis: „tai dar jis, ir vis dėlto tai jau ne jis“. Prieštaringa sakinio sandara išlaiko abi patirtis vienu metu. Pasakotojas tebemato draugą, nors jo išvaizdoje jau skaito artėjančios mirties ženklus. Sakinys „Net ir jo balsas skamba kaip pelenai“ garsui suteikia trapios, sudegusios medžiagos savybių. Pelenų vaizdas gyvą balsą susieja su tuo, kas likę sudegus, ir sustiprina nykimo nuojautą. Išsaugoti žmogaus vertę žiaurioje aplinkoje svarbu ir Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode. Vieno kalinio dovanotas kiaušinis, padalytas mažais gabalėliais, leidžia kitiems vėl pasijusti gyvais žmonėmis. Materialiai menkas daiktas ten tampa bendrystės ženklu. Remarko scenoje daiktas gali veikti priešingai: puikūs lakūnų batai nukreipia Miulerio dėmesį į tai, kas pravers jam pačiam. Išsamus minkštos odos ir suvarstomų aulų aprašymas parodo, kaip stipriai praktinė vertė įsiterpia į susitikimą su kenčiančiu draugu. Pasakotojo atmintis neleidžia Kemericho mirties nuojautos paversti vien galimybe pasiimti batus: ji nuolat sugrąžina prie konkretaus žmogaus.

Atjauta išryškėja ir netobulose pagalbos pastangose. Pasakotojas sustabdo Miulerį, kad šis nepasakytų sužeistajam skaudžios žinios apie amputaciją, vėliau užmina jam ant kojos, kai pokalbis apie batus pernelyg užsitęsia. Šie maži gestai rodo ribą, kurios nelaiko savaime suprantama praktinė Miulerio logika. Kemerichas nenori atiduoti geriausių savo daiktų, ir batai grąžinami po lova. Už palatos durų draugų rūpestis tęsiasi: jie derasi su sanitaru dėl morfijaus. Prašymas „Būk malonus, padaryk...“ parodo ne didvyrišką galią, o priklausomybę nuo svetimo sutikimo. Panašiai ribotą pagalbą vaizduoja Jonas Biliūnas „Ubago“ pabaigoje. Pasakotojas duoda Sabaliūnui duonos, nors sutrikęs kartoja negalįs padėti; o senelis pats pasiteirauja jo sveikatos. Duona neišsprendžia visos nelaimės, tačiau santykis išlieka abipusis. Remarko kareiviai taip pat negali atšaukti draugo būklės, bet gali mėginti sumažinti kančią ir sugrįžti pas jį. Pažadas vėl aplankyti bei mintis apie laišką motinai išplečia rūpestį už ligoninės palatos. Sanitaro sutikimas ir Kropo sprendimas eiti kartu parodo atkaklią pagalbos pastangą. Pats nuskausminimo suteikimas ištraukoje nepasakojamas.

Taigi ištrauka neleidžia atjautos matuoti vien iškilmingais žodžiais ar sėkmingu išgelbėjimu. Ji gyvena prisiminime, stabdančiame geste, prašyme ir ketinime sugrįžti. Kartu batų aprašymas primena, kad kareivis nuolat galvoja apie savo kūną ir ateinančią dieną. Šių rūpesčių susipynimas daro sceną skaudžią: žmogus tebėra draugas, nors išlikimo tikrovė jau verčia svarstyti jo daiktų ateitį. Atjauta išlieka ten, kur šis svarstymas dar nesunaikina pagarbos gyvam žmogui.

Rūpestis, kuriam trūksta žodžių

Skaudi patirtis gali atimti ne tik saugumą, bet ir įprastus žodžius kitam paguosti. Tuomet rūpestis pasirodo ne sklandžia kalba, o nutylėjimu, kūno judesiu ar pastanga likti šalia. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje kareivių apsilankymas pas Kemerichą atskleidžia būtent tokį santykį. Jie trokšta saugoti draugą, tačiau sykiu žino, kiek mažai gali jam padėti, ir skaičiuoja tolesnio išlikimo galimybes. Atjauta čia nėra ramiai turima savybė: ji veriasi per sutrikimą ir nuolat susiduria su praktišką sprendimą siūlančia mintimi.

Šią įtampą pasakojimas pirmiausia atskleidžia skirtingų veikėjų reakcijomis į tą pačią situaciją. Kemerichas kalba apie dingusį laikrodį, o Miuleris primena ankstesnį perspėjimą jo nesinešti. Pasakotojas pastebi, kad tinkamiau būtų buvę prikąsti liežuvį. Pažodžiui teisingas priminimas nepadeda sužeistajam, nes nepaiso jo dabartinės padėties. Vėliau skirtumą tarp žinojimo ir takto parodo pasakotojo stuktelėjimas Miuleriui į blauzdą: jis stengiasi sulaikyti žinią apie amputaciją. Kai Miuleris įsižiūri į batus, kitas kojos judesys sustabdo jo įkalbinėjimą. Atjauta įgauna kūnišką, beveik nebylų pavidalą. Panašiai matymas ir veiksmas susiję Jurgio Savickio novelėje „Vagis“. Vaikas negali suderinti tėvo gerumo su surišto žmogaus mušimu ir galiausiai atriša vagį. Jo gailestis išauga iš konkretaus pažeisto kūno reginio. Remarko pasakotojas draugo iš ligoninės neišvaduoja, bet savo gestais mėgina apsaugoti jį nuo dar vieno skausmingo spaudimo. Svarbu, kad Miulerio mintis apie gerus batus šio rūpesčio nepaverčia lengva teisiųjų ir nejautriųjų priešprieša. Pasakotojas pripažįsta, jog panašiai galvoja visi trys. Skirtumas atsiranda ten, kur bendra praktinė mintis virsta garsiai reiškiamu reikalavimu dar gyvam žmogui.

Kalbos sunkumą dar labiau išryškina klausimas „Kaip čia jį nuraminus nesukeliant įtarimų?“ Draugai nori suteikti vilties, tačiau kiekvienas pažadas gali priartinti ligonį prie to, ką patys jau nujaučia. Kropo žodžiai apie greitą kelionę namo skamba šalia pasakotojo minčių apie mirtį. Šis sugretinimas leidžia išgirsti ir paguodos intenciją, ir jos trapumą. Vaškinės rankos ir vaizduotėje tarsi grybai augantys nagai atskleidžia, kaip mirties nuojauta persmelkia žvilgsnį. Pažįstamas kūnas ima rodytis svetimas, o bandymas paguosti susiduria su tuo, ką pats kalbantysis bijo pamatyti. Artumo bei negalėjimo paprastai susikalbėti ryšys svarbus Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankyme“. Motina išdėlioja atvežtą maistą ir kartoja sūnui valgyti, tačiau šis nepajėgia nuryti kąsnio; rūpestis neišsprendžia visų neišsakytų dalykų. Remarko scenoje bandymas paguosti taip pat neatkuria saugaus pasaulio, bet nėra beprasmis. Draugai prašo sanitaro pagalbos, pasakotojas galvoja apie sužeistojo motiną. Grįžtant Kropo keiksmas ir sutrypta cigaretė parodo jausmą, kuriam nepakanka mandagaus sakinio. Pabaigoje jų kančiai priešpriešinamas mokytojo apibūdinimas „geležinis jaunimas“. Retoriniai klausimai atmeta tariamą metalinį atsparumą: išvargę žmonės negali atpažinti savęs šiame gražiame apibūdinime. Baigiamasis sakinys „Dabar mes jau seniai“ skamba kaip prarasto jaunystės lengvumo apibendrinimas, o ne pasakojimas apie staiga pasikeitusį tikrąjį amžių.

Taigi atjauta ištraukoje reiškiasi kaip nuolatinė pastanga atsižvelgti į gyvą žmogų net tada, kai karo logika verčia vertinti jo daiktus. Ji neturi viską sutvarkančių žodžių, todėl pasirodo per stabdantį judesį, nepatogų prašymą ir bendrą sutrikimą. Praktinis rūpestis neišnyksta, bet neišnyksta ir draugo kančios sukeltas skausmas. Ši sudėtinga kaimynystė paneigia įsivaizdavimą, kad išlikęs kareivis būtinai yra nejautrus ar nepajudinamas.

Scenos įtampa. Pasakotojas ir draugai susiduria su gyvu, sunkiai sužeistu Kemerichu. Praktinis batų poreikis egzistuoja šalia jo kančios, prisiminimų ir pagalbos pastangų.

Variantų kryptys. Pirmas aiškina draugo atpažinimą ir ribotą pagalbą, antras – gestų bei nesėkmingo paguodos kalbėjimo prasmę. Abu analizuoja konkrečias pateikto susitikimo detales.

Palyginimai. Sruogos kiaušinis įgyja bendrystės vertę, o Biliūno duona padeda nepanaikindama visos nelaimės. Savickio vaiko gailestis pereina į veiksmą; Radzevičiaus kartojamas „Valgyk“ rodo rūpestį, greta kurio lieka neišsakytų dalykų. Pasakotojai nesutapatinami su autoriais; nepateikiama lengvo išgelbėjimo ar užbaigto susitaikymo.

Užduoties kilmė. Aspektas, variantai ir keturi B kurso klausimai yra nauja mokomoji medžiaga, ne oficialaus VBE formuluotės.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.