Užduotis. Pateikite Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – asmens vertė ir bendruomenės žvilgsnis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite pasakotojo vertinimą, socialinius pavadinimus, muzikavimo ir gamtos vaizdus.

Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad ūkininkė brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi, turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti, jei troboje teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ - kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti.

Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik - Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.

Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.

Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė, pažygiavo, pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių stygoms, pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.

„Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“.

Eina Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną, leidžias nuo kalno į paraistę grieždamas tą pačią melodiją. Balsas silpnėja, tolyn einant nyksta, lyg Mykoliukas jį pamažu aišytų iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg nepasiduodamas, kad tai iš jo vidaus aišytų, pats, balsų traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. Dabar jie patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“.

O Mykoliukas jau besėdįs paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius ne pastatęs, tik juos paklojęs minkštoje pievoje. Sėdi skersomis lyg našlaitis, neturįs prie ko prisiglausti, nei motutės, nei mergelės, tai prisišliejęs bent dirvos motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu žemyn leidžias, įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Nepertraukdamas, nepagreitindamas, tuo pačiu taktu, visai nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso, kas šoka, kam jo muzika labai tai. Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam. Dėl to ir nenuobodžiai, kad ir vienodai.

Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur - „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.

Tai vieni toliau, kiti arčiau susisėdo, šnekučiuoja klausydami. Net tie, kurie paskendo raistan neva uogautų ar krembliautų, neina gilyn, iš kur Mykoliuko nebesigirdi, kur viena tyla, tik sukiojasi vis tų pat balsų srityje, lyg ant tam tikro ilgumo balsų virvės pririšti.

Toli toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Daugiausia vienos mergaitės. Lažininkų sūnūs šokti nemoka, jie, rodos, tiek išvargę, ir kojos nebe tam; po tam dar viena už kitos užklius ar pats šokis panašesnis bus į šlubavimą. Šoka ypatingai. Susitveria vienom rankom už pečių, už pažasčių, ne už liemenų, ne už rankų plaštakų, palinksta viena į kitą galvom, plačiai atkiša storus pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: „Kai noriu, rimtai dirbu“, o šokikės čiūkš, čiūkš, čiūkš, darydamos labai plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg dvi vantos, surištos ražais ir už jų sukamos. Juo panašesnės į vantas, kad šventadieniui, to laiko mada, mergaitės, o ypač moters, segės bent keleriais apsagalais tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje. Nelabai tai buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės buvo ir be priedų, o tvirto vyriško juosmens nė raišiodamas nesulaibinsi.

Pasisuks vienas dvejetas, pasisuks antras; pasisuks kartu bent trys dvejetai; nebesisuka nė vienas, - Mykoliukui vis tasia, čirškia ir čirškia: „Kai noriu, rimtai dirbu“, pats sau, iš viso žmonių būrio išsiskyrėliui. Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose.

Na, ir teskendie sau! Kam tai rūpi? Niekas ir nejautė. Taip ir reikia, kad muzikantas sau griežtų, kaip dėdė sau džiaugtųs, kad ir svetimais vaikais. Niekas neįvertino Mykoliuko muzikos, kaip neįvertino jo darbo, nė meilės, - kaip gi ir kam gi įvertinsi saulės labą darbą, kad tai ir savaime aišku? Šviečia saulė - gera žmonėms, apsiniaukė - prasčiau žmonėms. Kai gera - džiaugies, kai negera - skursti, - ką gi daugiau bedarysi? Saulės dirbtinai nepasigaminsi, reikia laukti, kad vėl savaime švystelėtų. Tos pat rūšies buvo ir sodžiaus artistas, dėl kurio buvo bent kiek patogiau gyventi verguvės laiku. Nebūtų jo buvę Aužbikuose, žmonės negi būtų mirę. Ag kitiems kaimams nebuvo tokių Mykoliukų, nei Geišiams, nei Tilindžiams. Juo bjauresnė buvo pilna priverčiamųjų pareigų baudžiauninko buitis, juo gražiau puošė artistas vidaus gyvenimą.

Šaltinis: Vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, sk. „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė“, PDF p. 2–3; spausdinto leidimo duomenys nenustatyti.

Prieš šią ištrauką pasakojama, kad Mykoliukas dirba dvare, o grįžęs padeda brolio ūkyje ir prižiūri jo vaikus. Veiksmas vyksta iki baudžiavos panaikinimo. Dėdė čia reiškia ir menkai savarankišką šeimos darbininko padėtį. Skripkelė – smuikelis; ašvienis – darbinis arklys, tekste metaforiškai vadinamas darbui pajungtas žmogus; paraistė – vieta prie raisto. Senosios žodžių formos ir pasakotojo kalba išlaikytos.

Asmens vertė ir bendruomenės žvilgsnis

Bendruomenė gali kasdien naudotis žmogaus darbu ir kartu beveik nematyti paties dirbančiojo. Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištraukoje šį neatitikimą atskleidžia Mykoliuko gyvenimo ir muzikavimo gretinimas. Šeimos ūkyje jis būtinas, tačiau jo poreikiai laikomi menkais. Muzika praturtina kaimiečių laiką, bet nesulaukia sąmoningos padėkos. Pasakotojas, keisdamas vertinimo perspektyvą ir jungdamas žmogų su gamtos vaizdais, parodo didesnę asmens vertę, negu jam suteikia įprastas bendruomenės žvilgsnis.

Iš pradžių pasakotojas atkuria šeimos samprotavimą, kuriuo pateisinamas menkas atlygis už Mykoliuko pastangas. Klausimai, ar negana linų pasėlio, drabužių ir vietos prie stalo, skamba tarsi jau pakankamos globos įrodymai. Tačiau po jų pateikiamas ilgas trūkstamų dalykų sąrašas: žmogus neturi net savo lovos ar skirtos vietos gulėti. Tai išryškina atstumą tarp tariamo pakankamumo ir jo tikros padėties. Jis gauna šiokių tokių išteklių, bet jo poreikiams paliekama nuo kitų likusi buities dalis. Vėliau žmogus tiesiogiai prilyginamas būtinam ūkio inventoriui. Nauda ūkiui čia nustelbia atskirą asmenį, nors be jo darbo pats ūkis sunkiai išsilaikytų. Kitokį naudingo gebėjimo santykį su padėtimi atskleidžia Balio Sruogos „Dievų miško“ Švarcbarto paveikslas. Kalinys puikiai drožinėja baldus, gauna valdžios užsakymų ir įsakymų, o kartu eina dailidžių kapo pareigas. Jo menas pastebimas, tačiau ir jis veikia prievartos sąlygomis. Šių skirtingų pasaulių gretinimas padeda matyti, kad gebėjimo panaudojimas dar neužtikrina žmogaus laisvės. Mykoliuko inventoriaus metafora ypač skaudžiai atidengia tokį atotrūkį: bendruomenė žino, ką jis padaro, bet jo paties gyvenimui palieka kitų nepanaudotą vietą.

Muzikavimo epizodas keičia asmens vertinimo matą. Paties pasidarytas instrumentas ir paprasta melodija pirmiausia teikia Mykoliukui vidinę erdvę. Žvilgsnis nukreipiamas į tai, kas yra jame pačiame, o griežimas lyginamas su žiogo čirškimu. Žmogus tampa gamtos harmonijos dalyviu, todėl vienodai kartojamas motyvas skamba gyvai. Muzika veikia ir kitus: iš kaimo paskui jį slenka žmonės, net uogautojai pasilieka ten, kur dar girdėti garsai. Taip išvardijami konkretūs bendrumo ženklai, nors griežėjas nesiekia valdyti susirinkusiųjų. Balsų traukiamas sodžius tarsi juda pats, todėl atskiras muzikantas tampa jį jungiančiu centru. Šis judėjimas prie žmogaus nesutampa su nauja jo vieta šeimoje. Klausančiųjų artumas leidžia kartu praleisti laiką, tačiau negrąžina to asmeninio dėmesio, kurio jam stigo prieš pradedant groti. Muzika atskleidžia ryšio galimybę ir kartu parodo, kiek šis ryšys lieka vienpusis. Pabaigoje jo dovana palyginama su savaime šviečiančia saule. Šis vaizdas parodo, kaip lengva naudotis gėriu jo neįvertinus. Jono Biliūno „Ubage“ buvusio medaus dalytojo Petro Sabaliūno atpažinimas leidžia pamatyti priešingą laikyseną. Pasakotojas prisimena vaikystėje gautą dosnumą, duoda seneliui duonos ir gėdijasi menkos pagalbos. Prisiminimas sugrąžina žmogų už jo dabartinės prašytojo padėties. Šis palyginimas išryškina Mykoliuko aplinkoje stokojamą dėmesį: melodijos klausytojai gauna paguodos, bet jos teikėją palieka įprastoje dėdės vietoje. Pasakotojas jo kūrybinę dovaną padaro matomą skaitytojui, nors kaimiečių elgesys nepasikeičia.

Taigi Mykoliuko vertė ištraukoje atsiskleidžia per darbą, vidinį gyvenimą ir muzikos kuriamą ryšį. Bendruomenė šiais dalykais naudojasi, tačiau retai mato juos dovanojantį asmenį. Inventoriaus ir saulės vaizdai parodo du to paties neįvertinimo pavidalus: žmogus laikomas būtina priemone arba savaime prieinamu gėriu. Jautrus pasakojimas leidžia atpažinti tai, ką kasdienė nauda užgožia.

Asmens vertė ir bendruomenės žvilgsnis

Žmogui suteiktas vardas gali reikšti artumą, bet gali ir apriboti jam skiriamą vietą. Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištraukoje mažybinis Mykoliuko vardas siejamas su tariamai mažais jo poreikiais. Pasakotojas parodo, kaip aplinkinių vertinimas persikelia į paties žmogaus savijautą, o paskui atveria šio vertinimo neaprėpiamą muzikos pasaulį. Asmens menkinimas čia išryškėja per kalbą, tuo tarpu jo vidinis turtingumas atsiveria per erdvės ir garso vaizdus.

Pasakotojo sakinys, kad Mykoliukui prasto valgio ir drabužio užteko, iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti jo padėties pateisinimas. Tačiau greta pasakoma, jog kitam už tokį triūsą būtų mažoka, todėl atsiranda aiški vertinimo įtampa. Kartojamas „tik“ ir mažybinis vardas paaiškina tariamą pakankamumą: jis laikomas mažesniu už kitus ir pats sau pasidaro mažas. Tokia šeimos nustatyta riba jo paties jau nebestebina. Vardų Mykolas ir Mykoliukas priešprieša taip žymi skirtingą teisę turėti poreikių. Tai išryškina ir daiktų sąrašas: šaukštas ant stalo patvirtina galėjimą valgyti, o savos lovos nebuvimas rodo neįtvirtintą asmeninę vietą. Šeima pasirūpina darbo jėgos išlaikymu, tačiau nesuteikia tokios pat buities kaip kitiems. Todėl maža poreikių apimtis pasako daugiau apie jam skirtą gyvenimą negu apie įgimtą žmogaus mažumą. Panašią kalbos galią keisti šeimos santykį galima matyti Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo seminarijoje epizode. Liudas sulaukia pagarbios daugiskaitos ir kunigėlio vardo, nors ilgisi ankstesnio artimo kreipimosi. Tėvų meilė nuoširdi, bet jų viltys pastato sūnų į vaidmenį, kurio jis nesijaučia nusipelnęs. Mykoliuko padėtis priešinga: jo vieta sumažinama, o Liudo išaukštinama. Vis dėlto abu atvejai atskleidžia, kaip žmogų gali uždengti šeimos suteiktas pavadinimas. Vaižganto kartojimas leidžia pajusti ilgainiui įprastą nuvertinimą, kurio vien išoriškas Mykoliuko pasitenkinimas nepanaikina. Skaitytojas mato ir tai, ką pats veikėjas priima kaip savaime suprantamą kasdienybę.

Grieždamas Mykoliukas turi erdvę, kurios šeimos matas neaprėpia. Jis žiūri į savyje atsiveriantį tolį, prisišlieja prie žemės ir įsilieja į bendrą gamtos akordą. Šie vaizdai išplečia prieš tai susiaurintą žmogaus pasaulį: stokodamas asmeninės vietos troboje, jis išgyvena turtingą vidinį santykį su aplinka. Melodijos pastovumas nepaverčia jo abejingu. Pasakotojas parodo, kad griežimas sužadina viso kaimo ilgesį, paskatina žmones išeiti iš įprastos buities. Tačiau jų malonumas dar nevirsta muzikanto įvertinimu. Šį neatitikimą padeda suprasti Žemaitės apsakymo „Marti“ rytinio tvarkymosi scena. Katrė sutvarko sujauktą trobą ir siūlo visiems pasišildyti, tačiau vyresnieji Vingiai jos iniciatyvoje įžvelgia savo šeimininkavimo paneigimą. Naudingas veiksmas priimamas per jau nustatytų vaidmenų prizmę. Mykoliuko kūryba aplinkinių taip pat neišlaisvina iš jų įprasto požiūrio į dėdę, nors teikia jiems džiaugsmo. Skirtingai nuo besiteisinančios Katrės, jis nė nesvarsto, kam griežia ir kas jo klausosi. Už jį prabyla pasakotojo saulės palyginimas: bendruomenei gera, bet ji nemano turinti už tai dėkoti. Gamtiška meninės dovanos raiška leidžia atverti asmenį, kurio socialinis vardas neparodo.

Vadinasi, bendruomenės žvilgsnis ištraukoje įtvirtinamas kalba ir įpročiu. Mažybinis vardas susiaurina Mykoliuko poreikius, o jo muzikos vaizdavimas atveria didesnę asmens erdvę. Šeima ir kaimas gauna jo darbo bei kūrybos vaisius, tačiau jų nepakanka pakeisti nusistovėjusiai dėdės vietai. Pasakotojo perspektyva išsaugo tarp šio vaidmens ir gyvo žmogaus atsirandantį skirtumą.

Ištraukos pradžioje Mykoliuko darbštumas susiduria su jam skiriamu menku savarankiškumu. Pasakotojas atkuria šeimos vertinimo logiką ir kartu parodo jos nepastebimus trūkumus. Muzikavimo scena atveria vidinę erdvę ir tikrą poveikį kaimui. Interpretacija gali nagrinėti socialinį vardą, žmogaus pavertimą funkcija arba skirtumą tarp gaunamos dovanos ir dėkingumo.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.