Užduotis. Pateikite Broniaus Radzevičiaus novelės „Motinos apsilankymas“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – artumas ir neištarta kaltė. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite pasakotojo savivaizdį, motinos veiksmus ir pabaigos neužbaigtumą.

Aš ėjau gatve, vedančia į stotį, tačiau ėjau, rodos, visai ne stotin, tikriausiai norėjau užsukti kur į kavinę, o gal šiaip vaikščiojau, kai pamačiau pačiu gatvės viduriu einančią moterį, apsikrovusią nešuliais. Sulinkusi, po kojom įbedusi žvilgsnį, viena ranka įsikibusi į aptrintą lagaminą, kita – į nešulėlį baltoj gėlėtoj skarelėj. Ji ėjo skubiu kaimietės žingsniu, nesižvalgydama į šalis, tarsi gerai žinotų, kur eina. Prisiartinęs apstulbau: tai buvo mano motina. Kaip ji čia atsirado ir eina pačiu gatvės viduriu, nekreipdama jokio dėmesio į aplinkinių žvilgsnius? Sutrikęs apsižvalgiau. Gatvė buvo visai tuščia, sankryžoje, kur visuomet stovėdavo milicininkas, ir ten buvo tuščia, pravažiavo vienas kitas troleibusas, bet jie pasukdavo šalin ir kaip niekur nieko važiuodavo toliau, o ji, nieko nepaisydama, ėjo gatvės viduriu, tarsi eitų lauku. Aš pripuoliau prie jos, paėmiau ryšulius, nusivedžiau ant šaligatvio ir apstulbęs žiūrėjau jai į veidą. Tačiau ji visai nenustebo, mane čia pamačiusi. O man nedavė ramybės klausimas, kaip ji pateko į šį miestą, kur ėjo – ir taip keista, pačiu gatvės viduriu. Aš šiam mieste jau seniai gyvenu, tiesa, nedaug tepasiekiau, bet vaikščioti gatvėmis tai išmokau. Čia aš jau viską žinau, visus užkampius…

Tikriausiai motina atvažiavo pas mane, juk aš taip seniai jai berašiau. Betgi kaip galėjo ji važiuoti į tokį didelį miestą, nežinodama mano adreso?

Aš stovėjau priešais ir negalėjau praverti lūpų iš nustebimo. Čia, tokiam mieste, ne taip lengva susitikti. Ką ji būtų dariusi, jeigu ne toks atsitiktinumas? Ir visai neatrodė, kad mama juo džiaugtųs. Ji buvo tarsi įsižeidusi, ir mes ėjome link mano namų tylėdami. Aš atsisagsčiau švarko atlapus, kaip tyčia buvau gerai apsirengęs, ir kaukšėjau greta, išdidžiai rodydamas, kur reikia pasukti, tarsi sakydamas: „Aš čia esu laimingas, visagalis ir viską žinau.“

Kai apsilankydavau namuos, visuomet stengdavausi nuslėpti, jog mieste man ne per daug gerai sekasi, jog ten aš skurstu ir baigiu sugadinti sveikatą. Dabar, užkluptas netikėtai, galėjau išduoti šią paslaptį, o juk labai nenorėjau, kad mama žinotų, jog man nesiseka. Todėl dabar, kai mes taip susitikome ir aš kaip tyčia buvau gerai apsirengęs, ėjau šaligatviu, ne taip kaip ji, galvojau, kad atrodau neblogai ir tikriausiai sukeliu jai įspūdį, jog man viskas sekasi.

Bet motina tarsi pabrėžtinai ignoravo blogai paslėptą mano pasididžiavimą, jog esu šio miesto gyventojas ir bent žinau, kad reikia vaikščioti šaligatviais, o ne gatvės viduriu. O gal ji ir permatė mane kiaurai, nes, tarsi atsiliepdama į mano mintis, atsakė:

– Tu gi negalėjai apsilankyti… ir neparašei…

Dabar aš supratau, kodėl ji taip narsiai, su ryšuliais traukė gatvės viduriu. Tai buvo priekaištas man ir visam miestui, kuris pasiglemžė jos sūnų. Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad mane čia sutiks, kaip ji ryžosi kelionei į šį didelį miestą, kuriame niekad nebuvusi, o dabar gatvės viduriu ėjo rami, tvirtu kaimišku žingsniu, tarsi žinotų kur, tarsi eitų laukais perkelti karvės ar pakviesti tėvo pietų, – to aš niekaip negalėjau suprasti.

Pasiekėme mano kambarį, užkopėme laiptais. Už lango gaudė miestas, sužibo tūkstančiai žiburių, ji buvo didžiuliame mieste, kokio nebuvo mačiusi, bet niekas čia jos nestebino, nieko ji neklausinėjo manęs, tarsi viską žinotų ir suprastų. Tik prijuoste nušluostė mažą poliruotą stalą, užtiesė drobinę staltiesę, išdėliojo produktus – sviestą, sūrį ir atsisėdo ant kėdės. Aš mačiau jos sudiržusias rankas, kurios ilsėjosi ant stalo kaip rakandai, ir glosčiau delnu šiurkščią lininę staltiesę, nesiryždamas paklausti, ką ji būtų dariusi, jei atsitiktinai nebūtų sutikusi manęs. Man kažkodėl atrodė, kad ji ne pas mane važiavo. Aš sėdėjau suglumęs ir nedrįsau prisiliesti jos keptos duonos. Laukiau, kad ji man priekaištaus ar bent paaiškins šios keistos kelionės tikslą. Bet ji atlaidžiai kaip visuomet tepasakė:

– Valgyk.

Tačiau valgyti aš negalėjau. Nenuryjamas kąsnis sustojo gerklėj, ir mano galva nusviro jai ant peties.

Ji švelniai atstūmė mane.

– Valgyk, – pakartojo.

Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.

– Valgyk, – pakartojo, bet dabar aš jau visai negalėjau nuryti gerklėj sustojusio kąsnio, ir nežinia, ar kada nurysiu.

Šaltinis: Bronius Radzevičius, „Motinos apsilankymas“, rink. „Link Debesijos“, Vilnius: Vaga, 1984; tekstas pagal 2025 m. VBE II B kurso pagrindinės sesijos užduotį, p. 4–5.

Žodžiai ir situacija. Pasakoja neįvardytas sūnus, mieste netikėtai sutikęs motiną. Milicininkas – sovietmečiu policijos pareigūną atitikęs asmuo; rakandai – buities daiktai, įrankiai. Neįprasta kelionė ir abejojantis pasakotojo kalbėjimas palieka vietos interpretacijai. Pateiktas visas egzamino užduotyje išspausdintas novelės tekstas.

Rūpestis, kuris suardo apsimetimą

Broniaus Radzevičiaus novelėje „Motinos apsilankymas“ netikėtas susitikimas išryškina sūnaus pastangas atrodyti sėkmingam ir negalėjimą priimti paprasto motinos rūpesčio. Jis moka miesto taisykles, tačiau artimo žmogaus akivaizdoje praranda pasitikėjimą savo sukurtu paveikslu. Pasakojimas pirmuoju asmeniu leidžia matyti abu dalykus kartu: išorinį puikavimąsi ir paties kalbančiojo pripažįstamą nesėkmę. Kelionė nuo gatvės iki stalo tampa artėjimu prie tiesos, kurią sunku ištarti. Motinos veiksmai sūnaus vidinį prieštaravimą atskleidžia aiškiau negu ilgas jo pasiaiškinimas.

Sūnus savo padėtį pirmiausia mėgina pagrįsti matomais ženklais. Jis gerai apsirengęs, atsega švarko atlapus ir rodo kelią, tarsi mokėjimas eiti šaligatviu patvirtintų viso gyvenimo sėkmę. Pasakotojas pats įvardija, ką tarsi norėtų pasakyti: „Aš čia esu laimingas, visagalis ir viską žinau.“ Skaitytojui tuoj pat atveriama tai, ką pasakotojas nuo motinos slepia: skurdas ir blogėjanti sveikata. Toks žinojimo skirtumas kuria skausmingą ironiją. Užtikrintas žingsnis tampa trapios savivertės priedanga, o sūnaus susirūpinimas motinos ėjimu gatve leidžia nukreipti dėmesį nuo savo gyvenimo. Panašią išorinio vaidmens ir artumo įtampą patiria Liudas Vasaris Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Tėvų pagarbus kreipimasis į kunigėlį jam trukdo pasijusti tiesiog sūnumi; prašymas vadinti vardu lieka neištartas. Radzevičiaus veikėjas pats puoselėja jį atskiriantį įvaizdį, todėl motinos atvykimas kelia ir grėsmę būti pamatytam be šios priedangos. Abiem atvejais artimųjų susitikimas atveria atstumą, kurio nepašalina vien buvimas greta. Santykį varžo tai, ką žmogus rodo ar nutyli. Žodis „tarsi“ svarbus ir todėl, kad sūnus šio pasigyrimo motinai tiesiai neištaria. Bendravimą užpildo numanomos reikšmės: jis nori būti suprastas iš išvaizdos, pats spėja, ką motina mato, ir tik skaitytojui pasako daugiau. Toks kalbėjimas atskleidžia jo vienatvę net tada, kai kitas žmogus eina visai šalia.

Kambaryje pasikeičia svarbiausi daiktai ir veiksmų mastas. Miesto žinovo pasirodymą pakeičia motinos nuvalomas stalas, lininė staltiesė, sviestas, sūris ir kepta duona. Šiurkštus audinys, kurį sūnus glosto, leidžia artumą pajusti lytėjimu. Motinos sudiržusios rankos primena už šių dovanų esančią pastangą. Kartojamas „Valgyk“ išreiškia praktišką rūpestį, tačiau sūnaus kąsnis lieka nenurytas: gaunama pagalba neleidžia jam išvengti savo nutolimo suvokimo. Jo galva nusvyra motinai ant peties, bet ji jį švelniai atstumia ir vėl kviečia valgyti. Ši detalė sustabdo pernelyg lengvą susitaikymo sceną. Biliūno apsakyme „Ubagas“ duonos davimas taip pat susijęs su žmogaus orumu ir nejaukumu. Pasakotojas atpažįsta Sabaliūną, išklauso jo istoriją, o senelis savo ruožtu domisi pasakotojo sveikata. Bendravimas praplečia vien daikto perdavimą. Radzevičiaus novelėje toks abipusis atsivėrimas dar sunkus: motina rūpinasi, sūnus priima jos artumą kūnu, bet jo neišspręsta būsena išlieka iki paskutinio sakinio. Rankų palyginimas su rakandais primena ilgą darbą, kurio vaisiai dabar guli ant stalo. Motinos pastanga dėl sūnaus tampa matoma per jos kūną ir atneštą maistą, todėl priimamas kąsnis įgyja daugiau negu maitinimosi reikšmę.

Taigi apsilankymas parodo rūpesčio jėgą suardyti pasakotojo apsimetimą. Miesto taisyklių išmanymas nepadeda paslėpti, kad sūnus ilgai nerašė motinai ir slepia nuo jos savo gyvenimą. Kasdieniai motinos daiktai sugrąžina užmirštą artumo matą. Pasakojimo pabaigoje kartojamas raginimas ir vis dar nenuryjamas kąsnis neleidžia teigti, kad viskas išspręsta. Motinos artumas pasiekia sūnų, tačiau kartu pažadina atsakomybę, kurios jis dar nepajėgia išsakyti. Šis neužbaigtumas išlaiko novelės emocinę įtampą.

Susitikimas tarp svetimų šviesų

Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankyme“ miestas yra ir gerai pažįstama sūnaus erdvė, ir vieta, kurioje jis negali ramiai pasirodyti artimam žmogui. Motinos kelionė suardo šį prieštaringą savumo jausmą. Neįprastai tuščia gatvė, abejojantis pasakojimas ir į kambarį atnešami kaimo daiktai keičia įprastą perspektyvą. Atvykėlė juda ryžtingai, o miesto gyventojas vis klausia, kaip ir kodėl ji čia atsidūrė. Per jų erdvinį santykį atsiveria sūnaus neužtikrintumas ir sunkiai nusakomas poreikis grįžti prie artumo.

Jau pirmasis sakinys išjudina aiškios kelionės vaizdą. Gatvė veda į stotį, tačiau pasakotojas abejoja, ar iš tiesų ėjo ten; žodį „rodos“ papildo keli galimi jo ketinimai. Taip skaitytojas patenka į nepastovią sąmonės erdvę. Motinos laikysena priešinga: ji eina gatvės viduriu „tarsi eitų lauku“, su nešuliais ir nesižvalgydama. Susitikimas atrodo neįtikėtinas pačiam sūnui, nors mieste jis seniai gyvena. Jo pasigyrimą apie žinomus užkampius riboja prisipažinimas nedaug pasiekus. Pažįstama geografija dar nesuteikia tvirtos vietos gyvenime. Škėmos romane „Balta drobulė“ Garšvos viešbučio vaidmuo taip pat leidžia atskirti veikimo erdvėje įgūdį nuo savos tapatybės. Numeris ir uniforma apibrėžia darbuotoją, o pirštinės slepia asmeninę praeitį menantį žiedą. Radzevičiaus pasakotojas savo nesėkmę dangsto tvarkingais drabužiais ir demonstratyviu ėjimu. Abu tekstai leidžia įžvelgti, kaip išorinis prisitaikymas gali pridengti vidinį svetimumą. Vis dėlto novelės sūnus pats atskleidžia savo vaidinimą skaitytojui; tai sudaro sąlygas kritiškiau suprasti jo užtikrintą laikyseną. Troleibusai pasuka šalin ir važiuoja toliau, tarsi šiam susitikimui būtų atsivėrusi atskira, įprasto judėjimo nebevaldoma vieta. Tai sustiprina neįprastumo įspūdį. Vis dėlto vien šio vaizdo neužtenka paskelbti įvykio sapnu: svarbu išlaikyti jo kuriamą abejonę, o ne uždaryti ją vienu paaiškinimu.

Motina miesto erdvėje atkuria kitą kasdienybės tvarką. Prijuoste nuvalytas stalas, drobinė staltiesė ir maistas primena aplinką, kurią ji atsiveža savo veiksmais. Prieš didžiulį miestą ir tūkstančius žiburių pastatomas nedidelis stalas. Ši priešprieša neleidžia miesto didumo tapatinti su gebėjimu suteikti artumą. Pasakotojas negali tiksliai pasakyti, ką motina supranta: jis tik svarsto, ar ji jį permato. Vėliau jos žvilgsnis susiduria su šviesomis, tolimomis kaip žvaigždės, ir ji nusisuka. Taip išlaikomas abiem veikėjams sunkiai peržengiamas atstumas. Aisčio eilėraštyje „Peizažas“ nedideli kraštovaizdžio daiktai, stogas, medžiai ir šulinio svirtis, sukuria savos vietos jausmą. Jame kartu telpa laimė ir liūdesys, tad savumas nereikalauja vien džiugios būsenos. Radzevičiaus novelės namų ženklai taip pat sujaudina, bet neatneša paprastos ramybės. Sūnus glosto staltiesę ir kartu negali nuryti kąsnio. Kūnas paliudija ryšį, kurį apsunkina gėda, tylėjimas bei neatsakyti klausimai. Motinos priminimas apie neparašytą laišką į šią erdvę įneša ir nutolusio ryšio istoriją. Atvežti daiktai jos nepanaikina, todėl prie stalo susitinka rūpestis ir sūnaus negebėjimas aiškiai atsakyti į šį priminimą.

Vadinasi, erdvė novelėje padeda parodyti žmogaus santykį su savimi ir artimu. Sūnus pažįsta miestą, tačiau motinos atvykimas atskleidžia jo vidinį nepasirengimą būti pamatytam. Kaimo kasdienybės ženklai sukuria artumo galimybę, o tolimos šviesos ir galutinis „nežinia, ar kada nurysiu“ išlaiko neįveiktą atstumą. Miesto ir kaimo skirtumas įgyja asmeninę prasmę: svarbu, ar žmogus gali savo gyvenime priimti ryšį, kurį anksčiau mėgino pridengti sėkmės laikysena.

Galimos kryptys: sėkmės įvaizdis ir jo trapumas; artumo kūniškumas; miesto bei kaimo ženklai; neįprasta susitikimo logika; kaltė ir sunkumas priimti rūpestį.

Tikslumas. Motina ir sūnus neįvardyti vardais. Pasakotojas nėra savaime rašytojas. Tekstas leidžia svarstyti sapniškumą, atmintį ar vidinę kaltės sceną, tačiau jame tiesiogiai nepasakyta, kad motina mirusi. Jos minčių sūnus tiksliai nežino. Kaimo ir miesto ženklai aiškinami per veikėjų santykį, nepriskiriant visiems kaimo ar miesto žmonėms vienodų savybių.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.