Užduotis. Remdamiesi pateikta Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ ištrauka ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogus visada supranta savo pasikeitimą?“ Aptarkite, kuo patirtas jausmas gali skirtis nuo jo paaiškinimo.

Iškeliavo jis ankstų, drumstai šiltą ankstyvo pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir pakluonėse triliavo vieversiai. Ir daugelis kitų paukščių, nematytų per žiemą, sutūpę į medžius ar greitomis kojomis striksėjo arimų grumstais ir pievų prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg išskidėjęs marškonis nudraikė padangę, prilaikydamas saulės karštį, tartum nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas laižė rankas, švelniais pirštais grabinėjo veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą antį.

Leidosi pėsčias šlapiu, tačiau spėriai brinkstančiu keliu. Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, pasiekęs mišką, išsipjauti lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties. Motina nustebo, sužinojusi, kad jis išeina pas ūkininką, ir nustebo dar didžiau, kad nelaukia švenčių. Kelios dienos belikę, ir ar ne mieliau visiems kartu, kaip tai būdavo per daugelį metų. Kas gi tos šventės, laistomos liesu alumi – motina geresnio nepadarys, margučiai, ridynės, dainelės? Vaikai tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė sužinojęs, jog negaus atostogų. Kaip krimtosi, pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amžiams būtų pasmerktas tarp mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą vaiką, traukė tvirtai, nenugalimai.

Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo prisipažinti, laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dėl to, jog nesuvokė, koks naujas bruožas įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas paskutinių vaikystės šešėlių, dar niekuom nepakeistų. Ir ten, kaip kempinė ištroškusi, laukianti ir imli.

Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti arklius ateinančiai sėjai. Kaip ilgametis artojas, jis turėjo patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų dirvų.

Išėjo laiku, turėdamas prieš save begaliniai ilgą pavasario dieną, ketindamas išnaudoti ją kaip poilsį niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios ir sukosi įvijai, vienodais tarpais nutoldamos ir sugrįždamos kaip virvė, kurios vienas pluoštas turėjo kitą storį ir spalvą.

Jis tebegyveno tęsiniu vakarykščių nuotarčių, taip stipriai vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, net sapne lydėjusių. Ir pabudęs ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, kaip malūno sparnus ar bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse, vakar jam sukėlusiose nykų graudulį savo neatšaukiamu tuštėjimu, nudardant grubiu grindiniu paskutiniams kaimiečių ratams. Turgavietėje paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.

Ir sapnas tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jis grobstė rankomis trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.

Kam jis turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą lyg dovaną, jį prikėlusį su brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad baudėsi tokiu našiu žingsniu į ten, iš kur visą laiką veržte veržėsi. Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum jauną karštakraujį arklį laužtukais, nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas akimirka pasiruošusiais aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas bodėjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, žiūrint į daiktus iš nuotolio, žvelgiant ilgesingai už miško?

Jis palygino rytą su rytais praėjusios žiemos, kai tekdavo grįžti prie darbo visai ilgai savaitei. Tos slogios nuotaikos nebenorėjo prisiminti. Stebėtinai greitai ji liko nubraukta tartum įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė laukus ir vienkiemių stogus, išsinėrusius iš sniego, pavasario lietaus nupraustus ir nušvitusius saulėje.

O miškas kilo ir augo priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. Nuolat atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip žalias miškas pamažu tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas lyg nakčiai įsigalėjus. Tokiame tiktai miške – manė jis tada, tesilaiko plėšikai ir žvėrys, nors, važiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo, įsirėžusios mėlynėje, ir jame buvo linksma, šviesu ir gera. Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas. Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.

Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo – juo jis artėjo. Miškas augo, miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai medžiai tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo gyslelė.

Ir netrukus jau užpakaly lojo šunes, kudakeno vištos, bliovė veršiai – toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, lyg vienu braukimu išvestas, aštriu spindžiu smego gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių sakas praskyręs, pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai aukštų ir tiesių pušų viršūnės susiglausdamos ošė pietų vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių, storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo lapės ir barsukai.

Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsikniojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet tai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dusulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.

Šaltinis: Marius Katiliškis, „Miškais ateina ruduo“, Vilnius: Vyturys, 1991; „Šaltinių“ skaitmeninė ištraukų atranka, PDF p. 1–2.

Kontekstas. Tilius pavasarį pėsčias išeina iš namų dirbti pas ūkininką. Kelionėje prisimena vaikystę ir ankstesnes savo būsenas. Ištrauka baigiasi jam ilsintis miške; vėlesni šio skyriaus įvykiai čia nepasakojami.

Žodžiai. Kazematas – tvirtų sienų karinės paskirties patalpa.

Liudijimo pastaba. Palikta PDF forma „sakas“; vartotojo TXT toje vietoje yra „šakas“. Pasirinkto liudijimo žodis netaisytas.

Ar žmogus visada supranta savo pasikeitimą?

Kartais pokytį pirmiausia pastebi aplinkiniai: kitaip kalbame, renkamės naują veiklą, nebenorime to, ko laukėme anksčiau. Pats žmogus tuo metu gali jausti prieštaringus dalykus ir neturėti tvarkingo paaiškinimo. Todėl savo pasikeitimo ne visada suprantame iš karto. Vis dėlto neaiškumas nebūtinai reiškia, kad žmogus save apgaudinėja ar be tikslo blaškosi. Jis gali rodyti dar vykstantį bandymą atskirti išorinį vaidmenį nuo savos patirties ir išmokti gyventi neapsimetant, kad viskas jau aišku.

Savo pasikeitimą sunku suprasti ir todėl, kad išorinis žingsnis ir jo vidinė reikšmė nesutampa savaime. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvai Liudo Vasario padėtį seminarijoje priima kaip išsipildžiusias šeimos viltis. Tačiau pagarbus kreipinys sūnui kelia gėdą, stumia artimus santykius į oficialumą. Jis jaučia atsiradusią pertvarą, bet neišdrįsta paprašyti ankstesnio kreipinio. Pašnekesys apie Varioko išstojimą taip pat nepadeda ramiai išsakyti visų savo abejonių: tėvų kategoriškumas parodo, kaip sunku būtų neatitikti jų lūkesčio. Ištrauka neatskleidžia jau priimto Vasario sprendimo palikti seminariją. Ji rodo ankstyvą neatitikimo pajautimą. Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ Tilius irgi daro aiškų išorinį žingsnį: išeina dirbti pas ūkininką, nors motina stebisi jo skuba prieš šventes. Motinos nuostaba dar sustiprina skirtumą tarp išoriškai matomo veiksmo ir jo nevienareikšmės prasmės. Bet pats keliautojas negali vienareikšmiškai paaiškinti, kas pasikeitė jo viduje. Pasakotojo siūlomi „gal“ palieka ir namų trauką, ir naujumą, ir vaikystės pabaigos nuojautą. Šios skirtingos aplinkybės netapatina abiejų veikėjų likimų, tačiau primena bendrą savęs supratimo sunkumą. Pakeisti gyvenimo vietą ar prisiimti naują vaidmenį galima per vieną dieną, o atpažinti savo santykį su tuo gali reikėti gerokai ilgiau. Jausmas dar tik ieško tikslių žodžių.

Vis dėlto nepilnas supratimas gali derėti su tikru džiaugsmu ir noru veikti. Vytauto Mačernio tryliktame „Rudens sonete“ triskart pripažįstamas nežinojimas: kam, kodėl ir kaip. Šių klausimų neišsprendusi kalba vis tiek išlaiko gyvenimo, kūrybos bei ieškojimo vertę. Ramybės vaizdas siejamas su ieškančiu žmogumi, o ne su visus atsakymus jau gavusiu stebėtoju. Tokia laikysena padeda suprasti ir Tiliaus pavasario rytą. Jis jaučia palengvėjimą, lygina jį su buvusia žiemos sloguma, tačiau pats klausia, už ką turėtų būti dėkingas. Aiškaus paaiškinimo stoka nepanaikina nei jo džiaugsmo, nei tikro poilsio po pušimi. Svarbu tik šios akimirkos nepaskelbti galutiniu visų sunkumų įveikimu. Net gražią dieną mintys grįžta susipynusios, o miško tankmėje tebėra sniego. Tokios detalės leidžia priimti mišrią būseną: vienu metu jau judama pirmyn ir dar ne viskas suprasta. Žmogus gali tikrinti save lygindamas dabartį su ankstesne patirtimi, stebėdamas, kas jį traukia, ką prisimena ir ko nebenori. Tam nereikia iškart sugalvoti vienos didelės permainos priežasties. Pripažintas nežinojimas gali išsaugoti smalsumą, jei virsta dėmesiu sau, o ne skubiai priklijuota etikete.

Taigi savo pasikeitimą žmogus dažnai supranta dalimis. Išorinis vaidmuo ar pasirinkimas gali išryškėti anksčiau už jo asmeninę prasmę, o jaučiamas džiaugsmas nebūtinai turi aiškią kilmę. Aptarti tekstai leidžia neaiškumą laikyti savęs pažinimo dalimi. Svarbu jo neslėpti po galutiniais teiginiais: matyti tikrą patirtį, kelti klausimus ir palikti laiko tam, ko dar nemokame pasakyti.

Ar žmogus visada supranta savo pasikeitimą?

Pasikeitimą galima patirti labai aiškiai ir vis tiek klaidingai paaiškinti, kodėl jis įvyko. Ramus vakaras negarantuoja vidinės ramybės, o geresnė savijauta neįrodo, kad neliko nė vieno rūpesčio. Todėl žmogus ne visada supranta visą savo permainą, net jeigu tiksliai atpažįsta jos požymius. Manau, savęs pažinimui padeda gebėjimas atskirti, kas iš tikrųjų pasijuto kitaip, nuo to, kokią galutinę istoriją apie save norėtume papasakoti.

Aplinkos kaita gali klaidinti, jeigu iš jos tiesiog išvedame žmogaus būseną. Maironio „Užmigo žemė“ žemės miegas nesutampa su nenurimstančiais širdies troškimais. Ateisianti aušra pakeis naktį, tačiau eilėraščio pabaiga nežada žmogui vilties. Šis neatitikimas primena, kad vidinį gyvenimą reikia išgirsti atskirai. Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ ištraukoje pavasario aplinka, priešingai, artima Tiliaus palengvėjimui: jis mato lietaus nupraustus stogus ir pats jaučiasi giedriau. Bet toks ryšys dar neatsako, kas pakeitė jo požiūrį. Jis keliauja ten, iš kur anksčiau veržėsi, o mintys apie šį paradoksą lieka klausimų forma. Ankstesnė ir dabartinė patirtis nesusilieja į vieną paaiškinimą. Net vaikystės miškas prisimenamas skirtingas: iš tolo grėsmingas, priėjus šviesus, tolstant mėlynuojantis. Tai rodo, kiek daug reginiui suteikia stebėtojo padėtis. Lygiai taip pat ir savo permainą vertinantis žmogus turėtų atsargiai skirti aplinkos įspūdį nuo išvados apie visą save. Tilius tikrai ilsisi ir džiaugiasi, bet pasirinkta scena neįrodo, kad iš esmės išspręsta visa jo ateitis. Jo savijautos tikrumas nepriklauso nuo tokio didelio pažado. Galima tiksliai pasakyti, kad šiandien lengviau, ir dar nežinoti, kiek ilgai tai tęsis.

Kartais geriau save suprasti reiškia pripažinti kelis išgyvenimus vienu metu. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukoje operos klausymas Omske sugrąžina ankstesnės vaikystės patirtį, bet kartu pažadina skausmingus praradimų prisiminimus. Pasakotoja verkia ir vis dėlto įgauna jėgų ruoštis egzaminams. Dėmesys šiam junginiui neleidžia spektaklio paversti paprastu liūdesio panaikinimu. Ji atpažįsta, ką menas jai suteikė, nors teisinė ir studijų ateitis tebėra nesaugi: galutinis komisijos sprendimas pateiktos ištraukos pabaigoje nežinomas. Grinkevičiūtė pati įvardija ir ašaras, ir atgautas jėgas; tiksliai nusakydama abi puses ji savo pokytį parodo išsamiau, negu parodytų vien džiaugsmo arba vien skausmo pasakojimas. Skirtingos veikėjų aplinkybės vis dėlto leidžia gretinti dabartinį išgyvenimą ir dar nežinomą baigtį. Katiliškio veikėjo mintys lyg virvė grįžta prie ankstesnių dalykų, o palengvėjęs rytas nesunaikina prisiminimo apie kitokią būseną. Jo poilsis miške išlieka vertingas ir be įrodymo, kad nuo šiol viskas bus gerai. Pasikeitimą galima suprasti tiksliau atsisakius reikalavimo vienam jausmui išstumti visus kitus. Tuomet nereikia nei paneigti atgaivos, nei jos suabsoliutinti. Džiaugsmas gali būti tikras, nors ne visas jo priežastis mokame išvardyti; prisiminimas gali skaudinti ir kartu grąžinti jėgų veikti.

Vadinasi, žmogus savo pasikeitimą geriau supranta tada, kai nepervertina vieno ženklo ir leidžia patirčiai likti sudėtingai. Aplinkos grožis nėra automatinis vidaus paaiškinimas, o kartu grįžtantys skausmas ir jėgos neprivalo vienas kito panaikinti. Pakanka tiksliai atpažinti dabartį, kad savęs pažinimas turėtų pagrindą. Iš jos dar neprivalu išvesti viso būsimo gyvenimo pažado.

Svarstyme atskiriami trys dalykai: išorinis veiksmas, patirtos būsenos pokytis ir jo paaiškinimas. Jie gali nesutapti laike, todėl abiejų variantų atsakymas nepriskiria žmogui visiško savęs skaidrumo.

Pirmame variante Putino šeimos pokalbis skiria išorinę padėtį nuo asmeninio santykio su ja, Mačernio ieškantis „mes“ leidžia plėtoti neaiškumo ir veiklumo dermę. Antrame Maironio nerimstanti širdis primena, kad gamtos kaita nėra automatinė žmogaus būsena. Grinkevičiūtės teatro patirtis parodo kartu išgyvenamas ašaras ir stiprybę. Šios skirtingos situacijos neperrašomos kaip Tiliaus biografija.

Redagavimo veiksmas. Prie teiginių pasižymėk „kas pasikeitė?“ ir „kodėl?“. Ar įrodymus abiem klausimams turi vienodai tvirtus? Išvadoje išsaugok skirtumą tarp patirto palengvėjimo ir neįrodyto pažado, kad nuo šiol viskas bus gerai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai šios bibliotekos mokymo principas. B kursui skirti klausimai yra pasirenkama pagalba. Pavyzdžiams įvertinimai neskirti.