Užduotis. Remdamiesi pateikta dramos ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogaus vertę lemia jo padėtis visuomenėje?“.

Vilniaus Aukštojoje pily. Nedidelis kambarys su skliautais. Langai siauri, mažučiai, palubėse. Vidury kambario pailgos ąžuolinės nedažytos skobnys, į kurias priglaustos kelios su aukštomis atramomis, taip pat nedažyto ąžuolo, kėdės. Aplinkui kambario, pasieniais, balti ąžuoliniai suolai.

Kėdėse, skobnių galuose, sėdi du lenkų riteriai, kalavijais pasirėmę.

HENRIKAS MAZOVIETIS (jis vyskupo drabužiais apsitaisęs. Matyti, labai susijaudinęs, žingsniuoja išilgai kambario ten ir atgal). Taip mane sutikti!.. Mane, kunigaikštį, aukštą Bažnyčios dignitorių ir svarbiausiąjį karaliaus patarėją!.. Patsai didysis Romos ciesorius nebūtų drįsęs tiek užgauti mane ir mano asmeny įžeisti šventosios Bažnyčios ir lenkų karaliaus garbę... (Trindamas delnus). Ha! Gerai, aš šito neužmiršiu, niekados neužmiršiu, šventosios Bažnyčios vardu sakau jums — neužmiršiu!...

JONAS iš BYCHOVO. Tiesa, sutiko mus čia taip, jog rankos niežti ir pačios kirvio griebiasi. Nederėjo Didžiajam kunigaikščiui tiek niekinti savo brolio ir dargi valdovo pasiuntinius.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Matyti, kad čia šalis dar laukinė ir riteriško mandagumo nenusivokianti.

JONAS iš BYCHOVO. Tik riteriškų papročių nežinojimu ir galima kunigaikštis pateisinti. Kitaip nieko kito mums nebeliktų, vien tik šaukti jis išlyginton aikštėn kalaviju atsakyti už mūsų įžeidimą, nors jis yra Didysis kunigaikštis ir krašto valdovas.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Nėra ir negali būti jam pateisinimo! (Sustojęs ties riteriais). Jei jis, nesuteikęs man deramos pagarbos, nusidėjo savo broliui karaliui, kurio esu pasiuntinys ir atstovas, tai įsivaizduokit sau, kiek turėjo nusidėti šventajai Bažnyčiai, kurios aukštas dignitorius esu!.. (Pakėlęs ranką su ištiestu aukštyn, pirštu). Suprantate?..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Aš manau, kad jis dabar nieku būdu neišvengs pragaro ugnies!..

JONAS iš BYCHOVO. Jei dvasininkas laiko savo rankose dangaus iždinės raktus, visai teisinga, kad jam kiekvienas, net patys galingiausi valdovai, teiktų atitinkamą pagarbą.

HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisėsdamas kėdėn, piktai). Nedera jums, pasauliečiams, neturintiems Dievo malonės, svarstyti, kas danguje teisinga, kas ne!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tiesą ponas sakai. Paprastas žmogus, kad ir bajoras, niekuomet nesupras Dievo paslapčių. Tai gali tik dvasininkas, kuris gavo tam reikalui ypatingą šventosios Dvasios malonę...

JONAS iš BYCHOVO (pasidėjo kalaviją ant kelių ir atsilošė kėdėje į atramą). Bet aš taip manau, kad ir šiuo atveju Dievas pasielgė teisingai: riterių luomo žmonėms leido vartoti kalaviją, kirvį ir kiekvieną ginklą, kuris puolimui ir apsigynimui tinka. Dvasininkams gi suteikė dangaus raktus ir šventųjų dangaus paslapčių supratimą.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tikra tiesa tavo žodžiuose, riteri iš Bychovo.

HENRIKAS MAZOVIETIS (dar labiau susierzinęs, pašoka iš vietos ir sudaužo kumščiu į skobnis). Tokios kalbos jau ne vieną pasaulietį nuvedė į laužą! Jei Dievas nesuteikė jum savo malonės suprasti, kas yra dangaus dalykai, neturite reikalo apie tai nei kalbėti, nei galvoti. Velnias jus gundo sekti nelabojo Viklifo pėdomis!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Tavo tiesa, pone. Pasauliniam žmogui neverta kalbėti apie tai, kas yra jam paslaptis.

HENRIKAS MAZOVIETIS (sėsdamas ant suolo, skobnių gale). Kalbate, apie ką jums net galvoti nedera. Ha, o kuo turite pirmon galvon pasirūpinti, to žinoti nenorite...

(Atsikėlęs vėl ima žingsniuoti išilgai kambario ten ir atgal). Kur dingo tasai monachas Skarbekas? Kur jis yra? Kodėl jo iki šiol nesuradote? Ar gal aš pats turiu jį surasti!..

JONAS iš BYCHOVO. Aš jau seniai pasiunčiau savo žmones suieškoti jo.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis juk turėjo pamokyti šį laukinį valdovą, kaip jam pridera sutikti galingo lenkų karaliaus pasiuntiniai!.. Ha, ir dingo, kaip žemėn prasmegęs!..

JONAS iš BYCHOVO. Matyti, dar mano žmonės jo nesurado, kad nieko nepranešė...

HENRIKAS MAZOVIETIS. Be manęs nesugebat atlikti net tokio menkniekio, kaip surasti šiam tvarte visiems žinomas žmogus!..

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ (atsistojęs). Manai, pone, kad lengva čia surasti? Nei mūsų kalba su jais gali žmogus susikalbėti, nei kurį jų pasiklausti... (Nusiima nuo galvos šalmą ir padeda ant skobnių).

JONAS iš BYCHOVO. Mums nedraugingi, niaurūs ir nesukalbami žmonės čia gyvena. Jie dar baidosi krikščioniško veido.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Jie mūsų, matyti, nemėgsta, ir kiekvienas jų vilko akimi į mus žiūri. (Pamoja ranka). Nekrikščioniška tai dar šalis, nors ir pašventinta šventu krikštu! (Atsisėda vėl kėdėn).

JONAS iš BYCHOVO. Aš manau, kad juose dar velnias sėdi, ir todėl matyti krikščioniškas veidas jiems labai nemalonu.

HENRIKAS MAZOVIETIS (sustojęs ties riteriais ir grasindamas jiems pirštu). Nepiktažodžiaukite Dievui ir šventam krikštui, kurį jie visi yra gavę!.. Nusidėsite šventajai Dvasiai, o nusidėję amžino neteksite išganymo... Velnio gundomi kalbate!.. (Riteriai atsistoja ir žegnojasi). Na, taip geriau... O tai kalbate, nieko nenusimanydami... (Sėsdamas kėdėn). Laukiniai jie, bet Dievo malonės paliesti, ir dangaus vartai nėra jiems uždaryti. (Ramiau). Ar katras jūsų nematėte šito... šito laukinio kunigaikščio, (pro dantis) gyvulio neišauklėto?..

JONAS iš BYCHOVO. Aš jį buvau sutikęs, pone.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Na, ir ką?..

JONAS iš BYCHOVO. Pasveikinau jį žodžiu ir galvos linktelėjimu, kaip riteriui dera, o jis į mane vos pažvelgė iš paniūrų, lyg aš būtau ne bajoras, ne riteris, kuris jau seniai aukso pentinus ir riterio juostą dėvi. (Grasinamai). E, kad jis ne valdovas būtų! Pamokinęs būtau, kaip jam dera senas kareivis pagerbti.

HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir tu, riteri, jam nieko nepasakei?

JONAS iš BYCHOVO. Ką aš galėjau pasakyti, jei jis net nesustojo, mane pamatęs? (Krūptelėjęs pečiais). Kažką sumurmėjo praeidamas, matyti, savąja kalba, kurios nei vienas tikras krikščionis negali suprasti.

ZINDRAMAS iš MAŠKOVICŲ. Žmoniškai jis gal ir nemoka kalbėti. (Sumojęs ranka). Laukinė tai, pone, šalis!..

Šaltinis: Vincas Krėvė, Skirgaila, I dalis „Tarp dviejų pasaulių“, I scena; Antologija.lt skaitmeninis leidimas.

Kontekstas. Tai pirmos dalies pirmos scenos pradžia. Pilyje laukia atvykę lenkų pasiuntiniai; Skirgaila šiame fragmente dar nepasirodo. Jų kalbos apie Lietuvos valdovą ir vietinius yra veikėjų vertinimai. Žodžiai ir nuorodos. Skobnys – stalas; dignitorius – aukštas pareigūnas; ciesorius – imperatorius; monachas – vienuolis. Viklifas – Bažnyčios tvarką ir mokymą kritikavęs anglų teologas Džonas Viklifas. Jo vardą Henrikas pasitelkia kaip grėsmingą perspėjimą.

Ar žmogaus vertę lemia jo padėtis visuomenėje?

Visuomeninė padėtis suteikia žmogui skirtingų galimybių veikti kitus: priimti sprendimus, mokyti, atstovauti bendruomenei. Dėl to pareigos dažnai tampa greitu vertinimo matu. Vis dėlto pasitikėjimas žmogumi reikalauja suprasti, kaip jis naudojasi gauta galia ir kokius santykius kuria. Literatūroje galima rasti ir savo privilegijomis besididžiuojančių veikėjų, ir pareigą kaip rūpestį kitais suvokiančių asmenybių. Jų palyginimas leidžia svarstyti, kada aukšta padėtis tik pridengia moralinį menkumą, o kada suteikia galimybę prasmingai tarnauti žmonėms.

Aukštas žmogaus rangas padidina jo atsakomybę, todėl vien titulas negali patvirtinti jo moralinės vertės. Vinco Krėvės dramos „Skirgaila“ ištraukoje Henrikas Mazovietis jaučiasi įžeistas, nesulaukęs pakankamos pagarbos, ir savo nuoskaudą sutapatina su Bažnyčios bei karaliaus garbės pažeidimu. Jis vardija pareigas taip, lyg aplinkinių pagarba savaime jam priklausytų. Tačiau neramūs judesiai, smūgis kumščiu į stalą ir pasauliečiams adresuotas grasinimas laužu parodo, kaip savo autoritetu jis varžo kitus. Henrikas dar neaptaria bendro reikalo su Lietuvos valdovu, bet jau reikalauja jo paklusnumo numanomai hierarchijai. Vadinasi, galimybė atstovauti institucijoms naudojama savo svarbai pabrėžti. Panaši vertės painiava atskleidžiama Kristijono Donelaičio „Metuose“, kai dėl trūkstamo šilingo amtsroto įsakymu taip sumušdinamas Pričkus, kad netrukus miršta. Valdžios turintis žmogus menką turto nuostolį paverčia pretekstu pražudyti tarną. Nuo ilgos Pričkaus tarnystės tokia tvarka jo neapsaugo. Skirtingų epochų kūriniai leidžia pastebėti bendrą pavojų: galios pripažinimas be jos moralinio vertinimo palieka silpnesnįjį priklausomą nuo stipresniojo savivalės. Todėl aukštos padėties žmogų prasminga vertinti pagal tai, kaip jis elgiasi su negalinčiais jam atsakyti lygiaverte jėga. Toks vertinimas tikrina pareigų vykdymą, užuot vienkartiniu nusilenkimu patvirtinęs paties asmens susikurtą didybę.

Pareigos gali padėti atskleisti žmogaus vertę tada, kai jų teikiamomis galimybėmis rūpinamasi bendruomene. Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ parodo dvasininko atsakomybę už žmonių galimybę suprasti jiems skelbiamą mokymą. Daukšai svarbu, kad lenkiškai menkai temokantys ar visai nemokantys žmonės galėtų skaityti ir girdėti tekstus lietuviškai. Jis pastebi, jog mokytojo pareiga negali būti tinkamai atlikta, kai šis nemoka mokinių kalbos ar ja bjaurisi. Taigi išsilavinimas įpareigoja ieškoti ryšio, o jo vertė atsiskleidžia sudėtingame vertimo darbe ir rūpestyje kitais. Ši laikysena ypač išryškėja šalia Krėvės pasiuntinių, kurie nesugebėjimą susikalbėti aiškina vietinių laukiniškumu. Abiem atvejais kalbama apie religiją ir kalbą, tačiau bendruomenės poreikiai suprantami labai skirtingai. Daukša nesmerkia kitų kalbų mokėjimo; jis ragina išsaugoti savąją ir neužmiršti tų, kuriems išsilavinusiųjų vartojama kalba neprieinama. Tai leidžia pagarbą jam grįsti konkrečiu pasirinkimu: savo gebėjimus panaudoti kitų žmonių gyvenimui praturtinti. Padėtis suteikia priemonių tokiam veiksmui, tačiau pats moralinis sprendimas iš jos automatiškai nekyla. Jį reikia priimti ir patvirtinti darbu. Todėl žmogaus vertinimas tampa pagrįstesnis, kai pareigų pavadinimą susiejame su tikru jų turiniu.

Žmogaus padėtis visuomenėje svarbi kaip jo galimybių ir atsakomybės aplinkybė. Ji padeda suprasti, kokį poveikį jo pasirinkimai gali turėti kitiems, tačiau moralinį vertinimą pagrindžia pats elgesys. Krėvės ir Donelaičio veikėjai parodo savivalės pavojų, o Daukšos rūpestis kalba atskleidžia atsakingo tarnavimo galimybę. Žmogaus vertė ryškėja tada, kai jo teikiamas ar reikalaujamas autoritetas patikrinamas santykiu su kitu: ar šis paliekamas pažemintas, ar jam padedama suprasti, dalyvauti ir gyventi oriau.

Ar žmogaus vertę lemia jo padėtis visuomenėje?

Apie nepažįstamą žmogų dažnai sprendžiama iš to, kas matoma greičiausiai: jo pareigų, aprangos, kalbos ar vietos bendruomenėje. Toks vertinimas gali padėti numatyti jo vaidmenį, tačiau palieka daug nepažintos patirties. Ypač lengva nuvertinti tuos, kurių gyvenimas labai skiriasi nuo mūsiškio. Literatūra šį sprendimo skubotumą patikrina susitikimais, kuriuose išoriškai gerbtinas žmogus pasirodo nejautrus, o menkinamas asmuo atpažįstamas kaip vertas pagarbos ir užuojautos. Todėl žmogaus vertės klausimą svarbu sieti su gebėjimu matyti daugiau, negu pasako jo padėtis.

Visuomenės pripažįstami vertinimai gali užstoti tikrą žmogaus poelgį. Krėvės dramos „Skirgaila“ pasiuntiniai save laiko garbingais, riteriškų ir krikščioniškų papročių išmanymą turinčiais žmonėmis. Jų manymu, nepakankamai pagarbus priėmimas liudija visos svetimos šalies laukiniškumą. Tačiau Henrikas, žodžiais gindamas krikšto reikšmę, čia pat kunigaikštį menkinamai pavadina gyvuliu, o riteriai vietinių kalbą sieja su nežmoniškumu. Tariamas pranašumas neleidžia jiems pastebėti savo pačių prieštarų. Kaip galima ištrūkti iš tokio išankstinio vertinimo, parodo Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Vaikas iš pradžių žino, kad tėtė laikomas geru žmogumi, o sugautasis yra nusikaltėlis. Vis dėlto mušimo vaizdas ir sužeisto vagies panašumas į nukryžiuotą Kristų priverčia šiuo paprastu skirstymu suabejoti. Vaikas atriša belaisvį, nors jam baisu ir jis nenori pakenkti tėvui. Vagystės faktas dėl to neišnyksta, bet žmogaus kančia įgyja savarankišką reikšmę: ji nebegali būti ignoruojama vien dėl blogo jo vardo. Šis sprendimas leidžia matyti orumą ir tame, kurį bendruomenė jau pasmerkė. Abu tekstai primena, kad geras vardas ir žema padėtis tampa klaidinančiais matais, kai pakeičia dėmesį konkrečiam elgesiui. Savarankiškas vertinimas prasideda tik atskyrus tai, kas apie žmogų sakoma, nuo to, ką iš tiesų matome.

Žmogaus vertę taip pat padeda atpažinti pastanga suprasti jo patirtį, net jei jis negali jos aiškiai išsakyti. Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ pradžioje vasarotojų aplinkoje pasirodo sena, dejuojanti Juozapota. Jos išvaizda ir elgesys išgąsdina pasakotoją; jis mėgina duoti pinigų, bet šie nelaimingajai beveik nerūpi. Toks susitikimas parodo, kad įprastas elgesys su tariama elgeta nepasiekia tikrojo jos skausmo. Pasakotojas ilgainiui ima į jos veidą žiūrėti kaip į gyvenimo knygą ir, padedamas kitų žmonių, mėgina suprasti jos istoriją. Juozapotos kartojamas klausimas apie Petriuką įgyja prasmę pažinus jos praradimą. Vėlesniame pasakojime jos žavėjimasis ponais susiejamas su bevaisiu pagalbos laukimu mieste: aplinkiniai nepastebi jos nelaimės. Išorinis jų gražumas ir galia moters skausmo nepalengvina. Užuojautą čia kuria kantrus pažinimas, kurio neįmanoma pakeisti pinigu ar greitu socialiniu apibūdinimu. Tokia laikysena skiriasi nuo Krėvės pasiuntinių, svetimus žmones vertinančių pagal tai, kiek šie atitinka jų pačių bendravimo papročius. Biliūno pasakotojas pradeda nuo baimės ir nesupratimo, todėl jo pavyzdys nereikalauja iš žmogaus iš karto mokėti reaguoti tobulai. Jis rodo galimybę savo pirminį įspūdį tikrinti ir keisti. Šitaip pagarba menkai išgirstamam asmeniui remiasi pripažinimu, kad ir jo gyvenimas turi sunkiai matomą, bet svarbų turinį.

Žmogaus vertės nesuprasime apsiribodami jo vieta bendruomenėje. Pareigos ir geras vardas neatskleidžia visų jo pasirinkimų, o pažeminta padėtis nepašalina jo orumo. Krėvės scena išryškina išankstinio pranašumo aklumą, Savickio vaikas parodo galimybę vertinti savarankiškai, Biliūno pasakotojas – pažinti svetimą skausmą. Šie susitikimai skatina pagarbą grįsti atidžiu žvilgsniu. Jis leidžia ir atsakingiau spręsti apie žmogaus veiksmus, ir išsaugoti jautrumą jo patirčiai, kurios socialinis apibūdinimas neaprėpia.

Svarstymo klausimas ragina atskirti visuomeninį vaidmenį, poelgių moralinį vertinimą ir žmogaus orumą. Aukštos pareigos suteikia galios bei atsakomybės. Menka padėtis ar blogas vardas nepanaikina žmogaus kančios reikšmės. Pateiktas dramos fragmentas leidžia šiuos skirtumus svarstyti remiantis konkrečiu bendravimu.

Pirmoji kryptis. Klausk, kokį įsipareigojimą pareigos sukuria. Henriko ir Donelaičio amtsroto elgesys leidžia svarstyti savivalę; Daukšos vertimo darbas – atsakomybę už bendruomenę. Išvada turi susieti galimybę veikti su tuo, kaip ja pasinaudojama.

Antroji kryptis. Klausk, kaip žmogaus vertinimą pakeičia artimesnis susitikimas. Pasiuntinių išankstinį nuosprendį galima sugretinti su Savickio vaiko abejonėmis ir Biliūno pasakotojo pastanga pažinti Juozapotą. Skirtumas tarp pradinės baimės ir vėlesnio supratimo padeda plėtoti mintį, kad socialinė etiketė neaprėpia žmogaus patirties.

Dėstymo pastraipos eiga. Pavyzdžiui, teiginį apie pareigų sukuriamą atsakomybę pirmiausia pagrįsk Henriko žodžiais ir elgesiu. Tada Donelaičio Pričkaus likimą pasitelk tai pačiai problemai paaštrinti: kokį pavojų žmogui sukelia nekontroliuojama stipresniojo valia? Dalinė išvada turi atsakyti apie vertės ir padėties santykį. Vien išvardyti du neteisingus veikėjus neužtenka.

Svarbi skirtis. Žmogaus moralinių poelgių vertinimas ir jo orumas nėra visiškai tas pats. Galima smerkti Henriko grasinimą ar vagystę, kartu nepripažįstant teisės žeminti ar kankinti patį žmogų. Užimamos pareigos lemia galimybių mastą, bet pačios neįrodo nei dorybės, nei kaltės. Ištrauka taip pat neleidžia visų dvasininkų, lenkų ar riterių laikyti vienodais: kalba konkretūs veikėjai.

Kontekstų tikslumas. Pričkus sumušdinamas amtsroto įsakymu. Daukša rūpinasi žmonėms suprantamu mokymu ir nesmerkia kitų kalbų mokėjimo. Savickio vaikas vagį atriša, tačiau šis vėliau vėl pagaunamas. Biliūno pasakotojas iš pradžių pats išsigąsta Juozapotos; jo jautrumas atskleidžiamas kaip pažinimo eiga, todėl jo nereikia paversti iš karto viską suprantančiu veikėju.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skirgaila“, Antologija.lt EPUB.

Kontekstų šaltiniai: Kristijonas Donelaitis. Metai; Mikalojus Daukša. Prakalba į malonųjį skaitytoją; Jurgis Savickis. Pasirinktos novelės; Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka.

2026 m. VBE II dalyje probleminio klausimo svarstymo turiniui skiriami 42 taškai, kalbos taisyklingumui ir raiškai – 28 taškai. Ši sutrumpinta lentelė padeda patikrinti savo darbą; išsamūs A ir B kursų lygių aprašai pateikti NŠA kriterijuose.

Pirmųjų keturių sričių suma (iki 16) dauginama iš 2,625; gaunami iki 42 turinio taškų. Su kalbos ir raiškos taškais didžiausia suma – 70. Reikalaujama apimtis: 450 žodžių A kursui, 400 – B kursui. Tai originali Edukamento mokomoji užduotis pagal tikrą dramos ištrauką. Suskleisti nukreipiamieji klausimai skirti B kursui. Lentelė nėra pavyzdžiams suteiktas egzamino įvertinimas. Vertinimo gairės.