Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vaizduotė padeda įveikti vienatvę?“

Vėliau įsirėžė laukimas. Buvau aštuonerių metų. Mūsų namelis stovėjo miestelio pakrašty. Šalia gyveno pelkės. Kupstai ir kreivi berželiai; eglynas akiratyje; gailus pempių klyksmas; migla, kurios nepajėgė sutirpdyti ir vidurvasario saulė. Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose. Ir jei šitose pelkių akyse išvystum Pelenę, tai nebūtų stebuklas. Pelenę – padūmavusiais skarmalais, su kraitele rankoje, ieškančiu karalaičio žvilgsniu, raudonomis šlepetikėmis, kurias supurvino pelkės.

Mano tėvas buvo nusprendęs, kad jis sugeba tinkuoti sienas. Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šitie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai; iš jų dėliojau pilies sienas savajai Pelenei. Tėvai užrakindavo mane tuščiame bute, juodu mokytojavo vidurinėje mokykloje. Aš nėjau į mokyklą, ruošiausi namie. Tuo laiku buvau nusilpęs, man svaigo galva, ir manęs neleido vieno pasivaikščioti.

Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama.

Štai čia yra kelias. Žvirgždėtas kelias vėjo neliečiamose pelkėse. Niekados vėjas nesujudina eglyno keterų. Mano sutrumpėjęs kūnas atsispindi liūnuose. Plaukai, užkritę ant pečių. Auksinė kaklo grandinė. Šalia eina Pelenė. Vedu ją į nebaigtą pilį, kurią pastačiau iš grubaus tėvo tinko. Pelenės kraitelėje – vienintelė rožė. Kodėl? Rožės nežydi pelkėse. Ten, už eglyno, yra kitas pasaulis, kitas dangus. Kvepiąs, švelnus, migdąs. Ir jis aptvertas storomis sienomis, ant jų stovi šarvuoti sargybiniai ir laiko parengtas sviedimui ietis. Bet ietys nulinks, ir vartai prasivers, ir Pelenė įves mane į vidų. Ir tegul viduje ne per daug. Rusvas grindų dažas; plyšiai; ropojąs voras, labai išmintingas nebaigtos pilies savininkas. Jis žino, kodėl kvepia rožė, kodėl Pelenės eisena verčia sargybinius nulenkti ietis ir pagarbiai atsiklaupti.

Bet – – – šalia stovėjo laukimas. Staiga išvysdavau kambarį, kuriame žaidžiau. Sudėliotus pusračiu tinko gabalus. Žalią paveikslą sienoje; jį padovanojo tėvui jo mokiniai. Nukopijavęs atviruką, dailininkas blogai ištrynė skritulį aplink besileidžiančią saulę, sąžiningai nubraižytą su pieštuku Nr. 1. Mačiau stalo kojas, po viena buvo pakištas šakaliukas. Mačiau skylę sofoje ir besiveržiančias pjuvenas. Mačiau savo purvinus nagus. Krapščiau nosį. Norėjau verkti, juoktis. Jutau didelį tėvų laukimą, kurie negreit sugrįš.

Tada nutardavau kovoti. Nuvyti šalin laukimą. Išgąsdinti. Sunaikinti. Prajuokinti. Ir, atidaręs langą, girdėjau pempių klyksmą, ir įtraukdavau į plaučius grasią vėsumą.

Aš buvau indėnas. Narsus ir negailestingas. Mano rankos gniaužė kruvinus priešų skalpus. Laukimas turėjo išsliuogti pro atdarą langą.

Aš buvau riteris. Dviašmenis kalavijas prakirsdavo lubas, sutrupindavo elektros lemputę, išraižydavo sofą. Laukimas turėjo būti sukapotas į gabalus.

Aš buvau kanibalas. Šnypštė didžiuliai katilai, juose virė baltieji. Kambarys ūžė nuo ugnies ir dūmų. Laukimas turėjo sudegti ar užtrokšti.

Aš buvau cirko klounas. Verčiausi per galvą, lakštute krisdavau ant grindų. Kvatojau klaikiu balsu. Laukimas turėjo pralinksmėti.

Ir pagaliau išvargdavau. Vėl sėdėjau prie išspardytų tinko gabalų. Voras ir pilies sargybiniai pasislėpė grindų plyšiuose. Pelenė – – – jos nėra. Nėra kito pasaulio ir kito dangaus. Kvepiančio, švelnaus, migdančio. Laukimas tebestovėjo šalia. Rūpestinga pamotė. Uždarydavau langą. Nenorėjau klausytis pempių, nenorėjau kvėpuoti vėsuma. Vėl stebėjau stalo kojas, paveikslą, pjuvenas, žalią lempą, smulkiai debesuotą dangų. Ausyse zvimbė nepagaunama melodija. Gal jau tada gimė garsas, kuris virto žodžiu Zoori!

Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

Tėvai atsirasdavo netikėtai. Taip būna, kai labai lauki. Jie iš pradžių lyg ir nepastebėdavo manęs, susirūpinę savo paltais, atsineštais iš gatvės sakiniais, lempa, pietumis. Krito ant grindų batai, keičiami į šlepetes, skilo balanos, užgiedodavo krosnis, ir, kol visa aprimdavo, buvau vienišas. Visiškai vienišas, nes laukimas pasitraukė. Kur? Gal prasmuko pro duris ir nunėrė į pelkių dugną? Gal įsmuko į grindų plyšį? Gal susirangė apskritoje saulėje, kurią nutapė mokinys? Ir man buvo liūdna, kad netekau pamotės. Ir aš nesupratau šio prieštaravimo. Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs. Ir aš tylėdavau, kai tėvas, pastebėjęs išmėtytus tinko gabalus, barė mane, nes esu apsileidėlis, ir mano silpnumas tinginio, ir aš negerbiu tėvo darbo, ir mane reikia atiduoti kurpiui už mokinį, ir kad Dievas dažnai baudžia žmogų šitokiais vaikigaliais.

Pelenė su kraitele rankoje, o kraitelėje – rožė. Manęs laukė aritmetikos uždaviniai ir užsirūstinęs tėvas kitoje stalo pusėje. Kitas pasaulis? Purvina ir nejauki nuogybė. Zoori, kur melodija? Jos negirdžiu. Ar išgirsiu?

Šaltinis: Antanas Škėma, „Rinktiniai raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1994; NŠA 2025 m. A kurso pagrindinė sesija, p. 2–3.

Romano ištrauka egzamino sąsiuvinyje pažymėta „Iš Antano Garšvos užrašų“. Pirmuoju asmeniu pasakojamas aštuonerių metų vaiko laukimo prisiminimas. Pateikta visa 2025 m. A kurso pagrindinės sesijos pirmosios interpretavimo užduoties ištrauka.

Ar vaizduotė padeda įveikti vienatvę?

Vienatvė skaudi tada, kai žmogui trūksta galimybės pasidalyti savo gyvenimu. Vaizduotė gali suteikti tokio dalijimosi pojūtį: mintyse atsiranda palydovas, pažįstama vieta ar trokštamas bendras ateities vaizdas. Ši patirtis turi vertę, nes padeda išbūti tuščią laiką ir išsaugoti artumo troškimą. Tačiau vienišumas gali dar sustiprėti, jeigu sukurtas pasaulis tampa vienintele vieta, kur žmogus tikisi būti suprastas. Todėl vaizduotė padeda tiek, kiek jos paguoda leidžia gyventi ir sugrįžus į tikrovę.

Vaizduotė pajėgi atgaivinti ryšį su tuo, kas šiuo metu nepasiekiama. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje nuniokota vieta gretinama su atmintyje iškylančiu gyvu mišku. Kvapai, garsai, augalų gausa sukuria pilnatvę, o medžių vaizdai sužadina žmonių pasakotą Eglės istoriją. Ši prisimenama erdvė leidžia pajusti priklausymą platesniam gyvybės ir kultūros pasauliui, nors tikras miškas nuo prisiminimo savaime neatauga. Toks vidinis ryšys svarbus ir Škėmos „Baltos drobulės“ vaikui, kai tėvai jį palieka užrakintą namie. Iš nukritusio tinko jis stato pilį, pelkių atspindžiai pasidaro panašūs į senus veidrodžius, o pasakojime atsiranda sakinys „Šalia eina Pelenė“. Berniukas sukuria palydovę ir kelionę ten, kur tikrovėje negali net vienas išeiti pasivaikščioti. Pelenės rožė žada gražesnę galimybę už eglyno. Šiuo atveju vaizduotė sumažina pasyvumą: vaikas pats dėlioja, pasirenka vaidmenį, veda kitą į pilį. Poemoje prisimenamas miškas ir Garšvos išgalvotas pasaulis nėra tos pačios rūšies patirtys, tačiau abi parodo, kaip vidinis vaizdas suteikia gyvenimui apimties. Žmogus trumpam gali pajusti ryšį ir tada, kai šalia nėra kalbančio pašnekovo. Tokio palengvėjimo nereikėtų menkinti vien todėl, kad jo poveikis ribotas.

Vis dėlto vien įsivaizduojamo artumo nepakanka, jeigu tikrovė po jo dar labiau skaudina. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ veikėjas sapnuoja gyvenimą su Gunde ir sūnumi, mato jų bendras smulkmenas ir išgyvena stiprų šeimos jausmą. Pabudęs nori tęsti sapną; vėliau prisipažįsta pajutęs vėl atsivėrusią žaizdą. Sapno pilnatvė sustiprina trokštamo ir turimo gyvenimo skirtumą. Kuprelis tebedirba ir priima klausytoją, tačiau išgyvento sapno ilgesys apsunkina jo santykį su dabartimi. Škėmos berniuko patirtis padeda suprasti tą ribą. Jis mėgina laukimą nugalėti vis naujais vaidmenimis, tačiau pagaliau išvargsta. „Laukimas tebestovėjo šalia“ – fantazijos galia nepasiekė trokštamo rezultato. Dar svarbiau, kad net tikras tėvų grįžimas nesukuria artumo. Vaikas jau buvo pripratęs prie laukimo kaip prie šaltos, griežtos pamotės. Ši personifikuota būsena skaudina, bet bent išlieka su juo. Kai ji pasitraukia, atsiveria dar viena tuštuma. Toks prieštaringas prisirišimas parodo, kokią didelę vietą gali užimti bet kokia vidinė draugija, kai trūksta patikimo žmogaus dėmesio. Tėvai užsiėmę kasdieniais reikalais, vėliau tėvas priekaištauja, o vaikas tyli. Sakinys „Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs“ parodo, jog vienatvę lemia santykio stoka. Vaizduotė gali laikinai suteikti draugiją, tačiau kito žmogaus dėmesio ji negali užtikrinti. Šiam dėmesiui reikia ir suaugusiųjų pastangos pastebėti, kaip vaikas jaučiasi.

Taigi vaizduotė padeda išbūti vienatvę, išsaugodama ryšio pojūtį ir veikimo galimybę. Prisiminimas ar sukurtas palydovas praplečia žmogaus patirtį, tačiau nepanaikina artumo poreikio. Paguoda tampa trapi, kai visa viltis sutelkiama į pasaulį, kurio tikrovė nepatvirtina. Įveikti vienatvei reikia ir atsako iš kitų žmonių: jų klausimo, dėmesio, bendro laiko. Vaizduotė šį poreikį gali išreikšti, bet už visus santykio dalyvius jo įgyvendinti nepajėgia.

Ar vaizduotė padeda įveikti vienatvę?

Vienišas žmogus gali mintyse susikurti pašnekovą ir atsitraukti į savas svajones. Gebėjimas įsivaizduoti taip pat leidžia numanyti svetimą jausmą ir ieškoti ryšio, kurio dar nėra. Vienatvę gali sumažinti būtent tokia galimybė pamatyti kitą žmogų ir pačiam būti pastebėtam. Vieno žmogaus pastangų tam ne visada pakanka. Vaizduotė atveria galimybę artumui, o jos poveikį lemia ir tai, ar į šį kvietimą atsiliepia kiti.

Įsivaizduoti kito patirtį gali reikšti žingsnį iš uždaro savo pasaulio. Jurgio Savickio „Vagyje“ vaikas pirmiausia susikuria patrauklaus plėšiko vaizdą. Sugautas ir sužeistas žmogus šį vaizdą sutrikdo: nusvirusi galva, suplėšyti marškiniai ir kraujas primena nukryžiuotą Kristų. Tačiau atjauta negimsta vien iš šios asociacijos. Berniukas iš pradžių dar erzina surištąjį, o vėliau pamato tėvo smurtą ir ryžtasi atrišti. Vaizdinys susitinka su konkrečiu kenčiančiu žmogumi ir padeda kitaip jį suprasti. Apkabintas vaikas išgyvena stiprų bendrumą, nors vagies istorija nesibaigia nuolatiniu išgelbėjimu. Škėmos „Baltos drobulės“ berniukas tokio tikro atsako savo fantazijose nesulaukia. Jis kuria Pelenę, tampa riteriu, indėnu ar klounu ir kovoja su pačiu laukimu. Visi mėginimai nukreipti į būsenos pakeitimą, tačiau jų ratas lieka uždaras. Nė vienas vaidmuo nepriverčia tėvų anksčiau grįžti ar išgirsti jo poreikį. Sugretinti vaikai leidžia suprasti, kad vaizduotė stipriau keičia vienatvę tuomet, kai pereina į tikrą susitikimą. Ji gali padėti pamatyti kitą, bet vaizduotėje paties sukurta palydovė negali atsakyti savarankišku dėmesiu. Todėl jos draugija, nors svarbi vaikui, lieka ribota.

Kad ryšio galimybė išsiplėtotų, reikia žmogaus, pasirengusio ją paremti veiksmu. Kazio Binkio „Atžalyno“ ketvirtame veiksme mokytojas Tijūnas pamato, kad dirbantis Petras tebesimoko ir geba padėti Jasiui. Dar prieš netikėtai surandant piniginę jis pasiūlo vakarais kartu mokytis. Mokytojas pajėgia matyti mokinio galimybes net tuomet, kai jo dabartinis kelias sunkus ir paženklintas įtarimo. Šis pasitikėjimas įgauna konkrečią formą: numatomas laikas, kada Petras ateis. Ateities pamokos dar neįvykusios, bet pasiūlymas jau suteikia pagrindą nelikti vienam su savo pastangomis. Ryšį palaiko ir Jasius: jis pasako Petrui, kas mokykloje užduota, o kartu pripažįsta iš jo paties gaunąs pagalbą. Toks bendravimas leidžia sunkumų patiriančiam mokiniui likti kitam reikalingam. Abipusiškumas mažina atskirtį, nes žmogus matomas kaip galintis dalytis tuo, ką moka, ir priimti tai, ko jam pačiam stinga. Škėmos scenoje tokios atramos berniukui stinga. Tėvai sugrįžta, tačiau iš pradžių jo lyg nepastebi, o tėvas vėliau pamato išmėtytą tinką ir priekaištauja. Vaiko sukurtos pilies reikšmė lieka neatpažinta. Dėl to jo vienatvės negalima paaiškinti vien per stipriu polinkiu svajoti. Netekęs laukimo jis pasigenda keistos palydovės, nes tikri žmonės dar nesukuria saugaus bendravimo. Binkio mokytojo žingsnis rodo, kaip padėtį galėtų keisti dėmesys vaiko galimybėms ir bendras veiksmas. Vaizduotės paskatintas artumo troškimas turi sulaukti atsako, kuriuo galima pasitikėti.

Vadinasi, vaizduotė gali padėti įveikti vienatvę, kai skatina matyti kitą ir kurti ryšio galimybę. Tam reikia tikro susitikimo, kuriame abu dalyviai gali vienas kitam atsiliepti, ir bent nedidelio patikimo veiksmo. Jei aplinkiniai lieka abejingi, svajonė pati bendravimo nesukuria. Todėl vienišo vaiko negalima kaltinti tuo, kad jis per mažai stengiasi ar per daug fantazuoja. Jo vaizduotė gali parodyti poreikį, į kurį kiti dar turi atsiliepti.

Problemos supratimas. Atskirti buvimą vienam ir skausmingą ryšio stoką. Įsivaizduojama draugija, prisiminimas ar gebėjimas numanyti kito patirtį gali palengvinti savijautą. Ilgesniam pokyčiui reikalingas ir kito žmogaus atsakas.

Dvi eigos. Pirmas variantas vertina vidinės draugijos naudą ir skausmingo grįžimo į tikrovę ribą. Antras aiškina vaizduotę kaip galimybę pamatyti kitą, kuri turi susitikti su abipusiu veiksmu.

Kontekstai. Baranausko prarasto miško atkūrimas išsaugo ryšį su vieta bei kultūra, bet fiziškai miško neataugina. Kuprelio šeima lieka sapne; jis nepaskelbiamas visai nustojusiu dirbti. Savickio vaiko elgesys keičiasi matant tikrą kančią. Binkio Tijūnas numato pagalbą mokytis prieš atsitiktinį piniginės radimą; pačios pamokos šiame fragmente dar neįvyksta.

Užduoties kilmė. Svarstymo klausimas ir keturi B klausimai sukurti mokymuisi. Tikrame 2025 m. A kurso egzamine ši scena pateikta interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi yra bibliotekos mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai; oficiali A kurso užduotis jų neturėjo.