Užduotis. Remdamiesi pateikta romano „Stepių vilkas“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar pirmasis įspūdis padeda pažinti žmogų?“ Pagrįskite savo atsakymą, aptardami pradinio vertinimo naudą ir jo pažintines ribas.

Šioje knygoje spausdinami išlikę užrašai to žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku“. Sunku pasakyti, ar jo rankraščiui reikia įvadinio žodžio; šiaip ar taip, aš jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginau užrašyti savo prisiminimus apie jį. Nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų vyriškis, kartą prieš keletą metų jis užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio negu manasis. Tai, kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio, dėl savo likimo ir tai, kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį ir iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepamiršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Jis įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, pakėlė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia.

Ir nusišypsojo, mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi, — tarė jis, — aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, trumpai nukirpti plaukai vienur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartųjį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juokinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip sakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi pats sau būtų juokingas dėl tokio savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja nuomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų pagerinę ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia — tai vyriškio veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas, labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, kad jo mandagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo — atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iš karto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Šaltinis: Hermann Hesse, „Stepių vilkas“, „Leidėjo pratarmės“ pradžia. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Naudotas pateiktas lietuviškas EPUB; leidėjo žyma „Lietuvos rytas“. Konkretaus spausdinto leidimo metai ir puslapiai nenustatyti..

Ištraukoje pasakoja ne autorius, o fikcinis leidėjas, atsigręžiantis į pažintį su atvykėliu. Pateiktame faile esanti forma „kartųjį“ išlaikyta.

Ar pirmasis įspūdis padeda pažinti žmogų?

Pirmą kartą susitikę pastebime balsą, judesius, šypseną ir iš jų mėginame suprasti, su kuo kalbamės. Toks įspūdis gali paskatinti domėtis žmogumi, tačiau jo reikšmė dar neaiški. Pažinimui jis padeda tada, kai išlieka atviras aplinkybių paaiškinimui ir kito atsakui. Pasitikėjimo pradžia bei skubotas sprendimas apie svetimą gyvenimą reikalauja skirtingo atsargumo.

Pirmasis įspūdis pirmiausia iškelia klausimą, kurio atsakymui reikia daugiau patirties. „Stepių vilko“ pratarmėje nuomininko eisena stebėtojui atrodo įtempta ir neryžtinga. Ji nesiderina su griežtu profiliu, todėl sukelia nepalankumą. Vis dėlto vėliau sužinota liga paaiškina sunkumą vaikščioti. Tas pats judesys įgyja kitą prasmę, kai atsiranda trūkusi aplinkybė. Žodžiai „Tik vėliau“ pažymi būtinybę sugrįžti prie jau susidaryto vertinimo. Pradinės pastabos apie gerą kvapą pasakotojas ir teta taip pat nesupranta vienodai. Jos šypsena ir jo antipatija primena, kad pirmos reakcijos priklauso ir nuo vertinančiojo. Panašiai skiriasi matomo elgesio vertinimas ir išgyvenama būsena Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“. Garšva prisimena vaikystę, kai likęs namie žaidimais stengdavosi atsikratyti sunkaus laukimo. Tėvas, pamatęs išmėtytus tinko gabalus, bara sūnų ir jo silpnumą vadina tinginyste. Tačiau užrašai leidžia skaitytojui suprasti vienatvę, kurios šis vertinimas neaprėpia. Garšvos įsivaizduojamas riterio ir Pelenės pasaulis suteikia formą jausmams, kurių tėvui matoma netvarka neatskleidžia. Jo vertinimas susitelkia į ant grindų likusius žaidimo daiktus. Abu tekstai išryškina pažinimo spragą. Pastebėtas judesys ar netvarka gali paskatinti paklausti, kas vyksta, bet galutinė žmogaus savybė iš to dar neišplaukia. Įspūdis naudingas, kai primena, ko apie kitą nežinome, ir skatina ieškoti tikslesnio paaiškinimo.

Kartais pirmasis palankumas suteikia drąsos santykiui, kuris tik vėliau gauna abipusį pagrindą. Antano Vaičiulaičio „Valentinos“ skyriuje „Senelis“ Antanas apibūdinamas kaip iš pirmo žvilgsnio nujaučiantis, su kuo galės būti atviras. Vis dėlto stipri sandora prasideda radus pritarimą ir iš kitos pusės. Ši sąlyga svarbi: asmeninė trauka atveria galimybę susibičiuliauti, o abipusis atsakas ją plėtoja. Greta vaizduojama artima pažintis su profesoriumi Tomu Žiobru apima dvejus metus, per kuriuos Antanas priprato nieko nuo jo neslėpti. Tai jau santykio patirtis, papildžiusi vieną žvilgsnį. Pradinis Antano atvirumas suteikia progą tokiai patirčiai atsirasti. Tačiau pasakojime paminėta baimė būti atmestam rodo ir jos pažeidžiamumą: kito palankumo negalima iš anksto paskelbti vien savo nuojautos išvada. Profesoriaus aiškinimas apie savo darbo subjektyvumą dar primena, kad stiprus įspūdis turi jį patiriančio žmogaus bruožų. Antano susižavėjimas patvirtina kalbos poveikį jam, tačiau neįrodo visų profesoriaus teiginių. Panašų skirtumą galima išlaikyti galvojant apie pratarmės nuomininką. Jo veidas stebėtojui patinka iš karto, tačiau vėlesni pokalbiai ir užrašai dar reikalingi. Pradinis palankumas gali leisti neskubėti atsitraukti, bet pagarba kitam stiprėja tikrinant savo spėjimus. Tada pirmasis įspūdis tampa santykio pradžia, kurios tęsinį lemia ir paties kito žmogaus elgesys, ir mūsų pasirengimas jį išgirsti.

Taigi pirmasis įspūdis padeda pradėti pažintį, jei suteikiame jam klausimo ar pasitikėjimo galimybės vietą. Nežinomos aplinkybės gali pakeisti tai, ką priskyrėme charakteriui, o artumas turi sulaukti atsako. Skubiai užbaigtas vertinimas šias galimybes uždarytų. Pradinis žvilgsnis naudingiausias, kai paskatina tęsti domėjimąsi žmogumi ir leidžia pasitikslinti.

Ar pirmasis įspūdis padeda pažinti žmogų?

Ramus balsas ar mandagus atsakymas dažnai leidžia nuspręsti, kad pašnekovui viskas gerai. Tačiau išorėje regimos tik kelios gyvenimo akimirkos. Pirmasis įspūdis suteikia pradinių žinių apie elgesį, o žmogaus poreikiams pažinti reikia ir jo paties patirties. Ši riba ypač svarbi tada, kai tylą ar gebėjimą susitvarkyti palaikome įrodymu, jog suprantame visą asmenį.

Išorinė laikysena gali slėpti klausimus, kurių stebėtojas dar nesupranta. Romano „Stepių vilkas“ nuomininkas mandagiai tariasi dėl kambario, domisi namų tvarka ir sutinka su nuomos sąlygomis. Pasakotojui vis dėlto atrodo, kad jam rūpi kažkas visai kita. Šį spėjimą lydi „tarsi“, o jaučiamą priešišką atmosferą riboja „kaip man atrodė“. Skaitytojas mato, kad elgesys ir jam priskiriama vidinė reikšmė nėra tas pats. Pratarmės pradžioje dar pasakoma, jog vėliau perskaityti užrašai padėjo daugiau sužinoti apie vyro vienišumą. Vadinasi, asmens balsas papildo tai, ko neatskleidė sutarties pokalbis. Net gyvūno palyginime akcentuojamas baugštumas, nors kitur stebėtojas jaučia priešiškumą. Šių pojūčių skirtumas leidžia svarstyti, ar atstumas kyla iš priešiškos valios, ar iš sunkiai perskaitomo užsisklendimo. Išorės ir vidaus skirtumą glaustai išryškina Maironio „Užmigo žemė“. Nakties ramybę lydi neužmigdoma krūtinė, o būsima aušra širdžiai atilsio taip pat neatneša. Pradžioje žvaigždžių budėjimas sugretinamas su žmogaus troškimais, tačiau pasaulio ritmo pasikeitimas neišsprendžia vidinio nerimo. Šis eilėraštis leidžia suprasti, kodėl ramus reginys savaime nėra ramios savijautos įrodymas. Lygiai taip pat pratarmėje kultūringas bendravimas nepaaiškina visų nuomininko rūpesčių. Pirmasis įspūdis padeda pamatyti laikyseną, tačiau vien iš jos kito žmogaus išgyvenimų turinio neatspėjame.

Pažintį gilina galimybė pačiam žmogui paaiškinti tai, ką aplinkiniai palaikė savaime suprantamu dalyku. Vandos Juknaitės pokalbyje su Elze mergaitė svarsto rimtus klausimus, pasakoja apie skaitymo džiaugsmą ir kartu prisipažįsta liūdinti dėl ankstyvo suaugimo. Gebėjimas mąstyti tampa aplinkinių lūkesčiu neklysti. Elzė aiškina: jeigu ji būtų vaikiškesnė, aplinkiniai nesistebėtų jos kvailu poelgiu. Tokia sąlyginė mintis pasako, ko jai stinga, ir neleidžia brandumo sutapatinti su visais atžvilgiais lengvu gyvenimu. Klausiančiosios bei mergaitės balsai taip pat nesutampa. Į suaugusiosios numatytą mintį apie gyvenimo meilę Elzė atsiliepia savu paaiškinimu, kodėl stengiasi geriau atsakyti. Jos žodžiai suteikia žinių, kurių sklandus pirmas atsakymas dar neturėjo. Pokalbio pradžioje ji pati sako su žmonėmis kalbanti apie paprastus dalykus. Toks dėmesys kasdieniam pašnekesiui leidžia pažinimą suprasti kaip palaipsnį klausymąsi, kuriam nebūtina iš karto reikalauti didžiausio atvirumo. Elzė kalba iš savo patirties: jos vartojami apibendrinimai leidžia suprasti jos santykį su aplinkiniais ir jų reikalavimais. Mergaitės patikslinimas suteikia pokalbiui naują kryptį. „Stepių vilko“ stebėtojui tokį papildymą suteikia pokalbiai ir palikti užrašai: svetimumą apibrėžęs iš savo pusės, jis gauna progą sužinoti daugiau. Taigi pažinimui svarbus ir pirmasis dėmesys, ir vieta kito pasakojimui, kurio negali atstoti mūsų sudarytas įvaizdis.

Pirmasis įspūdis padeda pažinti elgesio paviršių, tačiau jo vertė priklauso nuo pasirengimo išgirsti daugiau. Nei mandagumas, nei rimti atsakymai neapima visų troškimų bei sunkumų. Stebėjimą papildęs žmogaus balsas leidžia suprasti konkretesnę patirtį. Todėl pažintis gilėja tada, kai pradinis vaizdas išlieka papildomas, o jo neatitinkantys žodžiai taip pat sulaukia dėmesio.

Pagrindinis tekstas leidžia skirti pradinį pojūtį, jo aiškinimą ir vėliau atsiradusią žinią. Svarstymo klausimui reikšminga, kaip šie dalykai susiejami: ar pirmas vertinimas skatina pažintį, ar ją užbaigia per anksti.

Pirmo varianto argumentai skiria elgesio aplinkybių aiškinimą ir abipusio pasitikėjimo kūrimą. Garšvos laukimo prisiminimas paaiškina, ko neaprėpia tėvo vertinimas. „Valentinos“ III skyriuje Antano pasitikėjimą savo pirmuoju žvilgsniu papildo kito žmogaus atsako sąlyga ir ilgiau trunkanti draugystė. Žiobro subjektyvių teiginių įtaiga klausytojui neįrodo jų visuotinio teisingumo.

Antro varianto ašis – stebėtojui nepasiekiamas vidinis gyvenimas. Maironio nakties ramybė nepanaikina širdies troškimų, o Elzės rimti atsakymai dar nepasako, kaip ji jaučiasi dėl aplinkinių lūkesčių. Pokalbyje išgirstamas jos pačios paaiškinimas. Kultūros tekstai taip suteikia skirtingų atramų svarstyti tą pačią pažinimo ribą.

Po kiekvieno pavyzdžio paaiškink, kuo jis keičia atsakymą į žodį „padeda“. Galima aptarti naudą, būtiną sąlygą ir atvejį, kai įspūdis trukdo; bendrą išvadą turi pagrįsti tavo išplėtoti argumentai.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje pateikti maksimumai, o ne šiems pavyzdžiams suteikti įvertinimai.

Keturių pastraipų modelis ir privalomo A kurso autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui, pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Rask vietą, kur iš žmogaus elgesio darai išvadą apie jo vidų. Patikrink, kokia teksto aplinkybe ar pačio žmogaus žodžiais ją pagrindi ir kokią abejonę palieki.