Užduotis. Remdamiesi Simono Bernoto eilėraščiu „Princas ant balto žirgo“ ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar nepriekaištingas įvaizdis padeda būti stipriam?“ Aptarkite pripažinimo, tikrų poreikių ir žmogaus galimybių ryšį.

Mūšis nepralaimėtas kol plazda vėliava
Kol lydimi palaikymo šūksnių jojam link priešo
Kol kvėpuoju
Glotnūs šarvai glosniai sulaižytos šukuosenos
Mobiliosios treniruočių programos
Keto mityba papjaunam pakeliui pasipainiojusį
Elnią šerną valstietį
Pjaunamės tarpusavy dėl statuso titulo aukso
Po kaklu lengvučiai kryželiai
Gilios žaizdos prie širdies skaudžiausios
Ilgiausiai gyjančios
Patys eikliausi eržilai kartais suklumpa
Prašmatniausi ginklai nuvilia
Bet vis vien esam pasiryžę kovot iki galo
Dum spiro spero
Don kichotai pasikinkę baltus arklius
Svaipinantys sufotošopintas dulsinėjas

Šaltinis: Simonas Bernotas, „Pasakų parkas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 4.

Žodžiai ir nuorodos. Keto mityba – eilėraštyje minima šiuolaikinė dieta; Dum spiro spero – lotyniškas posakis „Kol kvėpuoju, tol viliuosi“; svaipinti – braukti pirštu per ekraną; fotošopinti – redaguoti nuotrauką. Don Kichotas ir jo idealizuota mylimoji Dulsinėja yra nuoroda į romaną „Don Kichotas“. Eilėraštyje paliekama autoriaus vartojama mažoji raidė: „Don kichotai“, „dulsinėjas“. Pateiktos visos 17 eilučių. „Princas ant balto žirgo“ yra eilėraščio, o „Pasakų parkas“ – rinkinio pavadinimas. Eilėraščio kalbantysis nėra automatiškai tapatinamas su autoriumi.

Ar nepriekaištingas įvaizdis padeda būti stipriam?

Nepriekaištingas įvaizdis gali suteikti pripažinimo ir padėti žmogui pasijusti tvirčiau tarp kitų. Tačiau jo palaikymas tampa našta, kai nebelieka vietos tikriems poreikiams ar teisei pasirinkti. Bernoto eilėraščio kovotojai turi išorinių pranašumo ženklų, bet kartu patiria skausmą ir nesėkmes. Jų paveikslas skatina stiprybę vertinti pagal tai, ar žmogus gali gyventi ir veikti nepaneigdamas savo būsenos. Vien kitų susižavėjimas tokios atramos dar negarantuoja.

Pripažintas vaidmuo gali suteikti pagarbos ir kartu apsunkinti artimiausius santykius. Putino „Altorių šešėly“ Liudas Vasaris, pirmą kartą seminarijoje susitikęs su tėvais, sulaukia jų džiaugsmo bei pagarbos. Kunigiški rūbai pakeičia bendravimą: tėvai kreipiasi „jūs, kunigėli“, o sūnus jaučia skaudų atstumą. Jis norėtų ankstesnio paprasto kreipinio, tačiau nedrįsta to paprašyti. Tėvų akyse iškeltas paveikslas patvirtina jų viltis, nors Liudui jis trukdo jaustis savam. Tėvo bandymas bučiuoti sūnaus ranką ypač aiškiai pakeičia ankstesnę santykio tvarką. Abu sutrinka, o pasisveikinimas baigiamas neradus tinkamų žodžių. Pagarbos gestas sukuria atstumą ten, kur lauktas artumas. Dėl to išskirtinumas Liudui tampa ir sunkumu, kurio vien rodomas mandagumas nepašalina. Bernoto „Princas ant balto žirgo“ taip pat parodo, kaip greta prižiūrėtos išvaizdos gali likti nematoma įtampa. Šarvai ir šukuosenos skelbia tvarkingą pasirengimą, o žaizdos prie širdies atskleidžia skaudžią patirtį. Šiuos tekstus suartina skirtumas tarp to, ką apie žmogų leidžia spręsti ženklai, ir to, ką jis išgyvena. Stiprybė tokioje situacijoje reikalauja galimybės atpažinti poreikį ir jį išsakyti. Liudo šeimos scena parodo, kaip sunku tai padaryti nenorint sužeisti kitų lūkesčių. Bernoto kolektyvinis balsas skausmą bent įvardija, tačiau toliau išlaiko didingą kovotojo vaidmenį. Todėl įvaizdis gali pritraukti pagarbą ir vis tiek nepadėti susidoroti su tuo, kas žmogui svarbiausia.

Išorinė sėkmės samprata taip pat gali varžyti gebėjimą pačiam nuspręsti, kuo remtis. Binkio „Atžalyno“ pabaigoje Keraitienė siūlo Petrui sugrįžti pas globėjus, primindama karjerą, užtarimą bei protekciją. Siuvėją Žiogą ji menkina pagal jo padėtį, o Petras renkasi likti pas jį. Šis pasirinkimas remiasi patirtu artumu ir parama. Keraitienės dirbtinis švelnumas išlaiko reikalavimą paklusti, o Petro padėka leidžia jam atsisakyti nežeminant globėjos. Petras dėkoja, tačiau dėkingumo nesutapatina su pareiga vykdyti globėjos valią. Bernoto eilėraštyje statusas, titulas ir auksas taip pat įvardijami kaip pranašumo matai. Dėl jų kovotojai pjaunasi tarpusavyje, todėl išorinio laimėjimo paieška silpnina bendrumą. Sugretinus kūrinius ryškėja, kad stiprybei svarbi ir teisė pasirinkti savo vertės matą. Binkio veikėjas tokį sprendimą ištaria aiškiai: jis dirbs bei mokysis, bet gyvenimo vietą renkasi pats. Bernoto kovotojai lieka įsitraukę į konkurenciją ir ekrane atnaujinamą idealo paiešką. Jų pasiryžimas dar neatsako į klausimą, kieno tikslus jie iš tiesų vykdo. Tad įvaizdis gali padėti pasirodyti sėkmingam, tačiau savarankiška laikysena reikalauja įvertinti, kokį gyvenimą tas paveikslas siūlo ir ar jame lieka vietos artumui.

Taigi nepriekaištingas įvaizdis gali suteikti pagarbos, bet žmogaus stiprybė priklauso ir nuo gebėjimo suprasti savo poreikius bei pasirinkti. Kai vaidmuo užgožia savijautą, sunkėja artumas; kai išorinis statusas ima diktuoti tikslus, siaurėja laisvė. Aptarti kūriniai leidžia vertinti pripažinimą drauge su jo kaina. Tvirtesnę atramą suteikia santykiai ir sprendimai, kuriuose žmogui leidžiama išlikti savimi.

Ar nepriekaištingas įvaizdis padeda būti stipriam?

Įvaizdis gali padrąsinti pradėti veikti, tačiau jo patikimumas paaiškėja susidūrus su nesėkme. Žmogus lieka pažeidžiamas ir tada, kai moka pasirodyti pasirengęs viskam. Bernoto eilėraštyje geriausi žirgai suklumpa, ginklai nuvilia, o žaizdos ilgai gyja. Todėl stiprybę verta sieti su gebėjimu priimti ribas, išlaikyti ryšį su kitais ir tęsti prasmingą pastangą. Priešingu atveju tobulas paveikslas tampa dar vienu reikalavimu slėpti sunkumą.

Pažeidžiamumą pripažįstantis bendrumas gali padėti labiau negu reikalavimas visada atrodyti stipriam. Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų Velykų lageryje epizode žmonės mušami ir žeminami dėl aprangos bei tariamos nešvaros. Vienas kiaušinis, padovanotas neįvardyto kalinio nuo Gdansko, leidžia grupei trumpam išgyventi šventę. Vyriausias žmogus jį padalija visiems. Menkas gabalėlis atkuria ryšį, kurį prievarta mėgina panaikinti. Dalijančio žmogaus rankos dreba iš susijaudinimo, jis apsiašaroja, todėl jautrumas čia matomas ir priimamas. Grupė išgyvena bendrą šventės akimirką turėdama labai nedaug. Tokia patirtis palieka vietos žmogaus būsenai, kuriai demonstratyvus nesužeidžiamumas būtų svetimas. Dovana nesustabdo vėlesnio smurto, tačiau jos reikšmė išlieka patirtoje bendrystėje. Bernoto eilėraštyje kolektyvinis kalbėjimas taip pat jungia žmones, o palaikymo šūksniai lydi juos į kovą. Vis dėlto varžymasis tarpusavyje dėl pranašumo šį ryšį ardo. Situacijos labai skirtingos, tačiau sugretinimas padeda klausti, kuo remiasi stiprybė tarp žmonių. Ji gali augti iš pasirengimo pastebėti kito poreikį, kai žaizdos nesislepia po privalomu tobulumu. Sruogos kiaušinio dalijimas apima visus ir nesiremia gražiausios išvaizdos atranka. Bernoto geriausia ginkluotė pasirodo nepakankama, todėl tekste išsakytas skausmas suteikia pagrindą matyti kovotojus plačiau negu jų pasirinktus ženklus. Toks žvilgsnis palieka galimybę atjautai, kurios konkurencija savaime nesukuria.

Gebėjimas išlikti stipriam taip pat priklauso nuo santykio su troškimais, kurie vis atnaujina nepasitenkinimą. Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela maitinama mokslu ir menu, tačiau lieka alkana. Panteros ir kūno narvo vaizdai atskleidžia įtampą tarp žmogaus gyvenimo ribos bei geidžiamos amžinybės. Mokslas ir menas išlieka vertingi, nors galutinio sotumo nesuteikia. Bernoto kovotojų idealas kuriamas kitoje aplinkoje: jie varžosi dėl statuso ir renkasi redaguotus atvaizdus. Don Kichoto bei Dulsinėjos nuoroda leidžia įžvelgti, kaip troškimas gali susieti žmogų su jo paties idealizuotu paveikslu. Abiejuose tekstuose siekis viršija tai, ką šiuo metu galima turėti, bet jo kryptis skiriasi. Mačernio sonetas išryškina dvasinės pilnatvės ilgesį, Bernoto pabaiga tikrina išvaizdos bei pasirinkimo ekrane viliones. Panteros vaizdas išsaugo ribos pajautimą: kūno narvas lieka, nors siela įsivaizduoja kitokią erdvę. Tai leidžia svarstyti troškimą kartu su jo įgyvendinimo galimybėmis. Pripažinta stoka gali paskatinti ieškoti prasmingai, o tobulumo demonstravimas dar neišaiškina, ko žmogui trūksta. Bernoto kvėpavimo ir vilties ryšys išsaugo tęstinumo galimybę. Tačiau paskutinės eilutės ironija skatina tą tęsimą vertinti: ar pastanga padeda kurti ryšį ir pažinti savo poreikį, ar tik vėl pakeičiamas trokštamas atvaizdas.

Vadinasi, nepriekaištingas įvaizdis gali suteikti pasitikėjimo, tačiau sunkumų akivaizdoje stiprybę palaiko atidesnis santykis su savimi ir kitais. Pripažįstamos ribos leidžia priimti pagalbą, o apmąstyti troškimai padeda pasirinkti pastangos kryptį. Aptartuose tekstuose išlieka ir žaizdos, ir galimybė ieškoti toliau. Todėl žmogaus tvirtumą prasminga vertinti pagal tai, kaip jis elgiasi su šia patirtimi, kai išorinio tobulumo nepakanka.

Galimos kryptys: įvaizdžio suteikiamas pripažinimas; vaidmens kaina; savarankiškas vertės matas; atjauta; pažeidžiamumo pripažinimas; prasmingo troškimo ir nuolat keičiamo idealo skirtumas.

Gretinimo ribos. Liudo šeimos scena neįrodo, kad visi tikintieji gyvena dėl įvaizdžio. Petras pasirenka likti pas Žiogą, o ne grįžti pas Keraičius. Lagerio kalinių ir dabarties įvaizdžio varžybų patirtys netapatinamos: Sruogos dovana padeda aiškinti solidarumą. Mačernio sielos alkis nėra diagnozė ar mokslo nuvertinimas. Bernoto eilėraštyje ironija nepanaikina skausmo bei vilties.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis; B klausimai – pasirenkama pagalba. Šių variantų apimtis atitinka A kurso minimumą.