Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar menas padeda išsaugoti nukentėjusiųjų orumą?“ Remkis pateikta Leonardo Gutausko romano antrosios knygos ištrauka ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Skaito Tadas tą neįtikėtinai paslaptingą Tutanchamono mumijos aprašymą ir jaučia, kaip šąla lūpos, stingsta pirštai — apledėję nagai jau nebegali perversti knygos lapo, jaučia, kad akyse kaupiasi šerkšnas tarsi druska, druskinga migla, uždengianti auksinius sandalus, auksinę besišypsančią kaukę, tarp valdovo kojų įstatytą auksu ir švelniuoju linu apvyniotą vyriškumo galybės įrodymą. . . skaito ir jau nieko neperskaito, jau neįžiūri nei raidžių, nei auksinių magiškų įrašų, jau nieko nemato užšalusios akys — tik užmirštų šulinių dugne sumestus išniekintus, nepašventintus kūnus, tik miestelių aikštėse musių nutūptus žmonių-angelų baltus kaip kalkinis popierius kūnus. . . ir nepajunta, kaip trenkia tą Knygą ant grindų, kaip trypia, tarytum norėdamas ištrinti tuos magiškus įrašus, tą baisiąją pasaulio neteisybę. . . trypia murmėdamas, šnypšdamas „o pasaulio valdovai pavirtę dulkėmis paauksuoti velniai, auksinės utėlės it blakės teišgraužia jūsų mumijų akis, deimantinės žiurkės tesukramto tuos paauksuotus vyrų įnagius, kuriais jūs vylėtės apvaisinti dangų ir tai, kas tęsias toliau — toliau nei saulė, ta jūsų vergė sesuo ir žmona ir motina. . . .tesugraužia, nes ir jūs kalti, visus tuos tūkstančius metų buvot kalti dėl to, kad gyvuliniuose vagonuose, susukti į apskretusius skarmalus, mirė Dievo mažutėliai, kuriems pažadėtas dangus — ne jums pažadėtas, bet tiems mažutėliams, kurių gležni piršteliai prieš mirtį lytėjo ne auksą, o alavinį kryželį, alavinę mūkelę bučiavo jų šąlančios lūpos. . .“

Trypia nekaltą knygą tarsi kokį velnio šešėlį, lyg beprotis tariamo budelio ir kankintojo krūtinę, trypia ir šnypščia kaip šventoji Sengirės angis, kaip kalvės žaizdre nukaltas angies pavidalo saulės spindulys. . . pagaliau atsipeikėjęs nusvirduliuoja ir susmunka ant kėdės, pakelia pavargusias, vis dar užšalusias akis ir išvysta ant sienos Ievos Marijos nuotrauką. . . Viešpatie, šnabžda, ką gi aš darau. . . juk babytė visiems už viską atleido, ir už besaikį aukso troškimą, ir už švinu aptekusias žaizdas, ir už medinio Dievulio rankose rūdijančias vinis, atleido ir neprakeikė, ir Zabelkutė atleido. . . gal ir jie, užmesti lauko akmenimis šuliniuos, viską atleido? gal ir jie neprakeikė?

Pakyla, prieina, pasilenkia, pakelia knyga, ištiesina sutryptus puslapius, delnu nušluosto dulkes ir, paglostęs viršelį, net pabučiavęs auksinę Tutanchamono kaukę „o didis mene atleisk“, nuneša tą senojo Egipto mirties istoriją prie knygų lentynos ir įspraudžia tarp Sezano ir Džoto monografijų, šnabždėdamas „tai tik menas, auksinis senųjų menas, auksinė mirties baimė, tai tik beviltiška aukso kova su mirtimi, beviltiškas meno karas su Baltąja Dama. . . juk jie nežinojo, jog tik Nukryžiuotas ir Prisikėlęs nugalės mirtį. . . tada dar nežinojo. . .“

Sugrįžęs ant kėdės, paima popieriaus, pieštuką ir piešia: ledinis horizontas, sutrūnijęs, pilnas ledo karstelis, jame — juodas mažytės būtybės kūnelis, iš karsto šonų — angelai, laikantys užgesusias žvakes. Baigęs vieną eskizą, griebiasi kito, trečio ir pašokęs jau rausiasi drobių sangrūdoje, ir suradęs švarią, baltą kaip tas ledas pradeda tepti: tepa tarsi visus dažus pamirkydamas į ledinį tirpintuvą, nes ledinėmis spalvomis mėgina prikelti užmaršties pūgose klajojančius, jau nematomus, išnykusius Laptevų jūros tremtinių karstelius, tuos vėlių laivelius, tą neaprėpiamą mistinę mirties laivelių flotilę, sunkiais teptuko brūkšniais bando įspausti į drobę išėjusiųjų pėdsakus, tepa dažus ir net nepajunta, kaip šalia pilkų, ledinių tonų gula ir auksas, kaip rėžianti jo šviesa blykčioja iš po ledinių kauburių, kaip ji skverbiasi pro karstelio plyšius, tapo, net nesuvokdamas, kad jo pasąmonė nori sujungti Tutanchamono auksą su tremtinių skudurais, nori iškelti bedalių lemtį į Aukštojo meno lygmenį. . . O lediniame horizonte plaukia ir plaukia tarsi miražai, tarsi Čiurlionio vizijos vos įžiūrimos vėlių luotelių flotilijos — į vakarus, link Baltijos, į Kuršių marias, į Nemuno deltą, Nemunu — aukštyn aukštyn, į Merkinę, pro Merkinę į Merkį, Merkiu dar aukščiau, į pačius aukštupius, į Ūlą, į Ūlos intaką Uosupį, Uosupiu dar aukščiau — mažu, vos įžiūrimu šaltinėliu — į žemėje slypintį bunkerį, į bunkerio liekanas, į tarp apdegusių žeminės rąstų gulinčio žmogaus širdį, į peršautą, ant skardos nupieštą Jėzaus širdį, apvainikuotą laukinių rožių kerais — ten, kur nereikia magiškųjų faraono žynių formulių, kur mirtis lyg stebukladarė vienu mostu, vienu teptuko brūkšniu sujungia pietų dykumoje dūlančią Tutanchamono mumiją ir Šiaurės ledynuos klajojančią pamerkiu partizanų vėlę, kur didžiulį pulką faraono raudotojų pakeičia vienišos gegulės rauda, nes toji rauda iškukuoja visus švenčiausius vardus, kur trys kreida pažymėti kryželiai — brangesni už visus Egipto žynių hieroglifus, nes tokiu kryželiu pažymėtieji — ir po mirties nemirtingi. . .

Šaltinis: Leonardas Gutauskas, „Vilko dantų karoliai“, antroji knyga, romanas. Tikras EPUB titulinis: Vilnius: Vaga, 1994. Spausdino Leidybos centro Poligrafinių paslaugų įmonė, Vilnius. Skaitmeninimo projekto kreditas 2013; OPF techninė data 2014-01-07 nėra spaudos metai. ISBN ir ištraukos spaudos puslapiai nenustatyti.

Prieš ištrauką Tadas skaito Tutanchamono mumijos paruošimo aprašymą ir gretina jo vaizdus su tremtinių bei nužudytųjų atmintimi. Išlaikyta kopijos forma „pakelia knyga“. Tikėjimo, pykčio ir tapybos vaizdai nagrinėjami kaip literatūrinė raiška.

Ar menas padeda išsaugoti nukentėjusiųjų orumą?

Nukentėjusio žmogaus orumas nepriklauso nuo to, ar jo vardas iškaltas brangiame antkapyje. Tačiau užmarštis leidžia visuomenei to žmogaus nebepastebėti: iš jo gyvenimo lieka skaičius, svetima etiketė ar tuščia vieta. Menas gali šiai užmarščiai priešintis, suteikdamas kančiai atpažįstamą balsą ir vaizdą. Jo vertė ypač išryškėja tada, kai nukentėjusieji vaizduojami kaip savą patirtį turėję žmonės, kurių atminimo negalima sutapatinti vien su skriaudėjo galia.

Literatūrinis balsas padeda išgirsti tuos, kurių niekas nenorėjo klausytis, kol jie buvo gyvi. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antrojoje dalyje žiauraus pono vėlę apsupantys paukščiai pasakoja, kaip jis elgėsi su alkstančiais ir silpnais žmonėmis. Vieno balsas primena žiaurią bausmę už vaisius, kitas – motiną su kūdikiu, išvarytą į žiemos šaltį. Pasakojimai turi konkrečias aplinkybes, alkį, šaltį, ieškotą pagalbą. Šios detalės verčia sustoti ties atskiro žmogaus likimu. Paukščių balsai kartu primena atsakomybę, kuri neišnyksta vien todėl, kad skriaudėjas turėjo daugiau galios ar pats dabar yra ištiktas kančios. Mirusiųjų kalba dramoje atskleidžia tai, ką valdžia anksčiau galėjo nutildyti. Fantastinis vaizdas suteikia moralinę reikšmę gyvenimams, kuriuos ponas buvo laikęs menkaverčiais. Gutausko romano Tadas taip pat negali susitaikyti su skirtumu tarp auksu saugomo faraono atminimo ir išniekintų aukų kūnų. Vis dėlto jo pyktis iš pradžių užgožia patį kūrinį: knyga tampa tariamu budeliu. Atminimo saugojimas įgauna vaisingesnę kryptį, kai Tadas grįžta prie dažų ir žuvusiųjų pėdsakams skiria meno erdvę. Tremtinių karstelių bei aukso gretinimas leidžia bedalių likimą laikyti vertą didžiausio dėmesio. Skirtingose istorinėse aplinkose sukurti vaizdai susitinka pastangoje neleisti, kad stipriojo sprendimas galutinai apibrėžtų aukos vertę.

Menas gali saugoti nukentėjusiojo vidinį gyvenimą, kurį prievarta mėgina susiaurinti iki baimės ir išlikimo. Dalia Grinkevičiūtė prisiminimuose pasakoja, kaip prieš pirmą stojamąjį egzaminą Omske nuėjo klausytis „Traviatos“. Spektaklis pažadino skausmą dėl mirčių bei praradimų, bet kartu suteikė jėgų ruoštis egzaminams. Net vykdama į tremtį ji buvo pasiėmusi spektaklių programas kaip ypatingai brangius daiktus. Operos sukelti jausmai nepradangina praradimų: džiaugsmo atmintis ir skausmas išgyvenami kartu. Todėl teatro reikšmę geriausiai atskleidžia pačios pasakotojos patirtis, o ne visiems žmonėms duotas pažadas. Grožis jai padeda pasiruošti laukiančiam išbandymui, kurio baigtis vis dar neaiški. Šios detalės atskleidžia asmenį, turintį grožio patirtį, vaikystę, troškimą mokytis. Pasakotojos liudijimas išplečia mūsų žvilgsnį į žmogų, kurį represijų sistema laikė administruojamu vienetu. Gutausko Tadas panašiai ieško vaizdo, pajėgiančio išsaugoti daugiau negu aukų sunaikinimo faktą. Jo tapyboje šventi vardai, Lietuvos upės ir krikščioniški ženklai atkuria priklausymo ryšius. Tačiau pagarbus atminimas turi palikti vietos ir nežinojimui: veikėjas tik klausia, ar žuvusieji atleido. Jų patirties negalima užbaigti patogiu teiginiu už juos. Menas tampa atrama, kai leidžia liudyti skausmą, išlaikyti asmeninį balsą ir neprarasti teisės į sudėtingą vidinį gyvenimą.

Taigi menas padeda išsaugoti nukentėjusiųjų orumą, nes jų patirtį daro girdimą ir saugo ryšius, kuriuos smurtas mėgino nutraukti. Literatūros balsai, teatro prisiminimas ar tapomas aukų atvaizdas suteikia atminimui žmogišką mastą. Tai jautrus darbas: jame svarbus ir stiprus jausmas, ir pagarba tam, ko apie kitą žmogų negalime žinoti. Kūrinio vertė atsiskleidžia gebėjimu neleisti aukai išnykti vien skriaudėjo paliktame pasakojime.

Ar menas padeda išsaugoti nukentėjusiųjų orumą?

Apie nukentėjusį žmogų galima pasakoti taip, kad skaitytojas matytų vien jo silpnumą, kaltę ar kūno žaizdas. Galima parodyti ir jo jautrumą, santykius bei galimybę vertinti savo patirtį. Nuo šio pasirinkimo priklauso, ar meninis vaizdas pratęs žeminimą, ar paskatins jį pastebėti. Manau, menas saugo nukentėjusiojo orumą tada, kai žadina atjautą ir kartu palieka žmogui savus klausimus ir prieštaringus jausmus.

Atjauta prasideda ten, kur įprastas pavadinimas nebepajėgia paslėpti akivaizdaus žiaurumo. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ sugautas žmogus laikomas nusikaltėliu, tačiau pasakojimas parodo surištą, sužeistą ir mušamą kūną. Vaikui jis primena nukryžiuotą Kristų. Vis dėlto vaikas dar ir pats mėgina tyčiotis, o ryžtą išlaisvinti sukelia regimas tėvo smurtas. Tokia sudėtinga eiga leidžia suprasti atjautos brendimą kaip skausmingą savo elgesio ir artimųjų vertinimą. Vagies kaltė dėl arklio vagystės nesuteikia teisės jo kankinti. Šitaip kūrinys suardo pernelyg lengvą galimybę sutapatinti teisingumą su stipresniojo elgesiu. Tėvas vaikui buvo geras žmogus, tačiau matoma scena pareikalauja jį vertinti iš naujo. Išlaisvinęs surištąjį vaikas patiria artumą ir gailestį, nors vėliau sužino apie naują jo sugavimą. Pasakojimas išsaugo vagies kaltės ir prievartos nepateisinamumo skirtį. Gutausko romane Tadas taip pat turi persvarstyti pykčio pasirinktą taikinį: jis trypia knygą, kuriai priskiria budelio vaidmenį. Nuotraukos pažadintas atleidimo prisiminimas grąžina galimybę matyti kitaip. Kai aukų atminimas persikelia į tapybą, susikuria jautresnis atsakas į žiaurumą. Abiejuose kūriniuose žmogaus vertė ginama per žvilgsnio pasikeitimą ir konkretų veiksmą. Skaitytojas kviečiamas pastebėti, kada stiprus teisingumo jausmas pats ima kurti naują paniekos taikinį.

Orumas išlieka ir tada, kai nukentėjusio žmogaus mintys nesutampa su mūsų laukiamu atsaku. Jono Biliūno „Lazdoje“ tėvas vaikams papasakoja, kaip Dumbrauckas jį žiauriai sumušė, tačiau skriaudėjo gyvenimą mato platesnį negu vienas jo padarytas žiaurus poelgis. Jis prisimena, kad Dumbraucką buvo sužaloję kazokai. Šis paaiškinimas nepanaikina tėvo kančios, o pokalbyje girdima motinos pastaba neleidžia bausmės ramiai vadinti gėriu. Lazda lieka saugoma šeimoje, nors sūnus siūlė ją sudeginti. Tėvo pasakojime girdimi ir švelnumas, ir skaudus svarstymas apie bausmės tariamą naudą. Motina į šį svarstymą atsako savo balsu. Šeimos pokalbis išsaugo patirtos prievartos sudėtingumą ir skatina skaitytoją patį atidžiai vertinti, kaip ankstesnė skriauda persikelia į artimiausius santykius. Kūrinys taip palieka mums sunkią atmintį ir kelis į ją atsakančius balsus. Gutausko Tadas, prisiminęs artimųjų atlaidumą, taip pat ieško savo santykio su neteisybe. Jo klausimas apie galimą žuvusiųjų atleidimą lieka klausimu. Paskui tremtinių skurdą ir senojo meno auksą jungiantis paveikslas leidžia kančią įprasminti per rūpestį. Nukentėjusiųjų orumas saugomas suteikiant jų atminimui vietą, o atsakymai į skriaudą gali būti skirtingi. Literatūra moko šį skirtumą išklausyti ir nepadaryti net aukos pasakojimo vien savo pageidaujamo moralinio verdikto priemone.

Vadinasi, menas gali ginti nukentėjusiojo orumą ugdydamas dėmesingą žvilgsnį ir pagarbą jo patirties sudėtingumui. Sužeistas žmogus išlieka asmuo, net jei visuomenė skuba jį apibrėžti kaltės ar bejėgiškumo žodžiu. Pasakojimas leidžia matyti atjautos brendimą, išgirsti sunkius prisiminimus ir sustoti prieš kalbant už kitą. Toks meninis liudijimas išsaugo kančios reikšmę, kartu palikdamas žmogui jo balsą bei santykį su praeitimi.

Pirmo varianto argumentai – girdimas balsas ir išsaugomas vidinis gyvenimas. Antro – atjautos brendimas ir pagarba nukentėjusiojo patirties sudėtingumui. Šių argumentų nereikia sutapatinti su pažadu, kad menas sustabdo visą smurtą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.