Užduotis. Remdamasis pateiktu Radausko eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimą „Ar menas keičia mūsų tikrovės suvokimą?“ Aptark, kas gali pasikeisti žmogaus žvilgsnyje ir kokių ribų tai nepanaikina. Mokomąjį variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Žaibai ir vėjai: eilėraščiai“. Chicago: V. Saulius, 1965 („Tekstai.lt“ perspaudo bibliografinis kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. Jambas – metrinė pėda, kurioje nekirčiuotą skiemenį keičia kirčiuotas. Stilius šiame kontekste – smailus rašymo įrankis. Paveikslo figūra, suknelė ir akmuo dalyvauja poetiniuose virsmuose; jie nėra tikro nutikimo liudijimas.

Ar menas keičia mūsų tikrovės suvokimą?

Menas keičia tikrovės suvokimą tada, kai leidžia pažįstamame reginyje įžiūrėti anksčiau nepastebėtą santykį. Daiktas gali priminti žmogų, kraštovaizdis pažadinti atmintį, o svetimas pasakojimas padėti suprasti rūpesčio veiksmą. Toks pokytis ne visada malonus ir nebūtinai ką nors fiziškai pakeičia. Tačiau jis išplečia mūsų turimą patirties kalbą: atsiranda būdas tiksliau nusakyti, ką matome ir kodėl tai svarbu.

Vaizdinga kalba pakeičia ne tik daikto išvaizdą, bet ir jo ryšį su stebinčiuoju. Radausko „Mūzoje“ iš paveikslo pakylanti siuvėja netrukus tampa laiptais žengiančia suknele. Drabužis įgyja visos figūros veiksmą, o laiptų garsą primenantis balsas skanduoja žodžius. Įprasta aplinka pradedama suvokti kaip turinti savą judėjimą ir kalbą. Panašų žvilgsnio persitvarkymą, nors visai kitokia nuotaika, leidžia patirti Maironio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Iš pradžių Šveicarijos ežeras, Alpių saulėlydis ir Liucernos varpai kuria ramų, juslėmis patiriamą vakarą. Tačiau svajonės nukrypsta į tėvelių šalį, iškyla gėlės prie namų, sesutės, brolis ir Dubysa. Šie vaizdai neperkelia kalbančiojo fiziškai į Lietuvą. Jie parodo, kaip regimo vakaro išgyvenimą pakeičia prisirišimas prie kitos vietos. Ašara leidžia pajausti, kad išorinis grožis gali sutapti su ilgesiu. Pasikartojantis atminimų ketureilis pabaigoje vėl atveria ribą tarp dabarties ir kadaise gyvento laiko. Skaitant tokį tekstą, gražus peizažas nebėra vien dekoracija ar ramybės įrodymas. Jis tampa proga pastebėti ir vidinį atstumą. Radausko virsmai taip pat neleidžia apsistoti ties pirmu atpažinimu: suknelė, balsas ir statula perkuria vienas kito reikšmę. Abu kūriniai ugdo dėmesį santykiams, kurių vien iš daikto pavadinimo nesužinotume.

Meninė sąvoka gali pakeisti ir kasdienio poelgio vertinimą. Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ tėvas aiškina Stanislavskio teatro uždavinį: atskiri scenos elementai turi tarnauti visumai. Greta šio aiškinimo pasakojama motinos kelionė pas sergančią dukrą. Motinos prisiminime iškyla naktinė kelionė prekiniu traukiniu po darbo, o vaiko atmintyje – rytą pamatyti kailiniai bei dideli apelsinai. Dukters džiaugsmas pavadinamas motinos savaitės galutiniu uždaviniu. Teatro kalba padeda perskaityti atskirus veiksmus kaip kryptingą rūpestį. Rūpestis čia įgauna regimus pavidalus: motinos kailiniai ir apelsinai įsirašo į vaiko prisiminimą, o naktinis kelias sujungia smulkius savaitės darbus į prasmingą visumą. Pasakojimo ironija kartu neleidžia meno išmanymo sutapatinti su dorumu: tėvo jautrumas menui savaime neatstoja atidos šeimai. Taigi kultūrinė patirtis duoda ne paruoštą žmonių įvertinimą, o įrankį tikslinti savo žvilgsnį. Šiuo požiūriu svarbi ir Radausko mūzos pabaiga. Akmuo paduoda rašymo priemones vyrui ir pats diktuoja; kūryba nėra vien žmogaus turimas daiktas. Tokia neįprasta tvarka skatina klausti, iš kur kyla tekstas ir kiek jame sąmoningos valdžios. Klausimas lieka vaisingas būtent todėl, kad jo neišsprendžia vien gražios figūros atpažinimas. Menas įtraukia į prasmių kūrimą, kartu reikalaudamas pastebėti, ko mūsų paaiškinimas dar neaprėpia.

Vadinasi, menas gali keisti tikrovės suvokimą suteikdamas naują regėjimo ir poelgių aiškinimo kalbą. Ji padeda susieti išorinį vaizdą su atmintimi, atskirą veiksmą su rūpesčio tikslu. Kartu išlieka būtinybė tikrinti savo išvadą: gražus vaizdas dar nereiškia ramybės, o meninis jautrumas savaime neužtikrina atidos kitam. Prasmingas pokytis prasideda nuo įprasto paaiškinimo patikslinimo.

Ar menas keičia mūsų tikrovės suvokimą?

Meno poveikį tikrovės suvokimui galima pastebėti ten, kur paprasto atpažinimo jau nepakanka. Kūrinys susieja regimą daiktą su prarastu laiku arba iškelia klausimą, ar mūsų žvilgsnis aprėpia visą jo reikšmę. Dėl to tikrovė nesiliauja buvusi, tačiau jos paaiškinimas tampa sudėtingesnis. Menas svarbus ne vien pateiktais atsakymais: jis gali padėti atsisakyti pernelyg greitos išvados.

Vienas toks pokytis įvyksta atmintį suvokus kaip dabartinio reginio dalį. Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ prasideda nuniokotu plotu ir klausimais apie dingusią gyvybę. Kelmai bei nuplikusios pakalnės matomi dabar, bet klausimai primena, kad jų negalima suprasti neįsivaizdavus buvusio miško. Toliau dažninė praeities forma atveria lankymosi patirtį, kurioje svarbūs ne tik medžiai: uogų spalvos, grybų pavidalai, kvapai ir garsai susijungia į žmogų paliečiančią visumą. Pasakos apie Eglę bei vaikus atgarsis medžių grupę leidžia perskaityti ir kaip išgyventos gėlos vaizdą. Tokia meninė kalba nepaverčia pasakos biologiniu įvykiu, bet išplečia tai, ką gali reikšti miškas. Skaitytojas prarastą vietą pamato kaip atminties ir kultūros ryšių erdvę, todėl kelmai jau liudija daugiau negu vien medienos stoką. Radausko „Mūzoje“ įprastą daiktų reikšmę irgi pakeičia jų santykis: gėlė pradeda giedoti, kanarėlė žydėti. Atpažįstamas gyvas daiktas išlaikomas kaip virsmo pradžia, tačiau ankstesnė jo paskirtis nebeapriboja poetinio veiksmo. Abiem atvejais skaitymui reikia daugiau nei pažodinio pavadinimų supratimo. Kartu išlieka esminis skirtumas: Baranausko prisiminimas liudija prarasto miško vertę, o Radauskas kuria pasaulį, kurio neįmanomi veiksmai priimami kaip paties pasakojimo tvarka. Kūriniai atveria skirtingus būdus regimame pavidale įžiūrėti daugiau.

Vis dėlto suvokimo plėtimas nėra teisė kiekvieną poetinę galimybę laikyti fizine tikrove. Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ žmogaus lemtis vaizduojama per svaidomo kamuolio judėjimą, metų ir debesų palyginimą bei skubantį laiką. Šie vaizdai padeda patirti nepastovumą, kurio vien abstraktus teiginys taip ryškiai neperduotų. Tačiau kalbėtojas kartu pasako, kad lyros ar švilpynės muzika laiko nesugrąžins. Daina skamba, kol lemtis griauna miestus ir buvusią galią. Kūrinio pabaigoje klausiama, ar matomas daiktų atspindys tikras, ar tai akių apgaulė ir sapno tąsa. Klausimai nesuteikia pagrindo paskelbti visą pasaulį neegzistuojantį. Jie verčia suvokti savo žinojimo ribą. Atspindžio žodis primena, kad tarp daikto ir mūsų išvados yra pats žiūrėjimas. Panaši atida reikalinga skaitant Radauską. Sparnuoti vaikai nusileidžia į aikštę, tačiau prieš tai jie išsigąsta akmeninio veido ir yra išmetami pro langą. Vien angelų vaizdo neužtenka visą sceną pavadinti švelnia globa. Nusileidimas rodo sparnuotą judesį, bet neištrina nei pradinės baimės, nei staigaus figūros veiksmo. Menas čia keičia suvokimą išlaikydamas kelių detalių įtampą. Skaitytojas mokosi ne pasirinkti vieną patogų ženklą, o pagrįsti savo mintį visa veiksmo eiga. Nežinomybė gali likti ir po atidaus skaitymo, tačiau tuomet ji jau kyla iš pastebėtų prieštarų, o ne iš neatidumo tekstui.

Taigi menas papildo tikrovės suvokimą atmintimi, netikėtu daiktų ryšiu ir klausimais apie žvilgsnio ribas. Jis negali vien vaizdu sugrąžinti prarasto laiko ar padaryti bet kurios išvados teisingos. Jo vertė atsiskleidžia tada, kai regimą dalyką pradedame aiškinti atidžiau. Galutinis atsakymas gali likti atviras, bet pats klausimas jau remiasi turtingesne patirtimi.

Pirmas variantas nagrinėja, kaip atsiranda nauja patirties aiškinimo kalba. Antras telkia dėmesį į atmintį ir atsargią išvadą. Abu remiasi tikrais vaizdais, jų nepaversdami visiems vienodai veikiančiu meno poveikiu.

Atrama: 2026 m. VBE II kriterijai ir vertinimo gairės.

Turinio sričių suma – 16 pirminių taškų; taikant koeficientą 2,625 gaunama iki 42. Kalbos sritys – stilius, taisyklingumas, rašyba ir skyryba – vertinamos po 7 taškus, iš viso iki 28. Visas maksimumas – 70. A kursui nacionalinis minimumas yra 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, ne suteiktas pavyzdžio įvertinimas.

Keturios pastraipos, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atrama. Nacionaliniai kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato; B kursui devynių A kurso autorių reikalavimas netaikomas. Pasirenkami originalūs B kurso klausimai pradžioje suskleisti.

Prie kiekvieno argumento įvardyk, kas konkrečiai pasikeičia suvokime. Tada patikrink, ar kūrinio vaizdu nepagrindei tokio realaus rezultato, kurio jis nepasakoja.