Užduotis. Remdamiesi apysakos ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar maži dalykai gali išsaugoti ryšį su artimu žmogumi?“

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! ar ne tavo rankos - baltos, meilios, kvapios ir švelnutės - taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaroms apsirasojo žiedas...

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.

***

Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas.

Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą - ištikimu savo draugu - ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas. O tuodu klauso - tylūs ir susimąstę.

Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:

- Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.

Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. Žiemą pramokau išsiuvinėti ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos medžiagos, ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis ant spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.

Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai; toli, antrame tvenkinio krante, kalena gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio veidrodyje. Kažkoks saldus, tarsi medaus kvapas kutena man nosį, bet nepaisau nieko ir vis tik siuvu kuo uoliausiai. Taip man saldu, linksma mąstant, kaip nudžiugs mamatė, šį mano darbelį pamačius. Ir didžiuodamosi žiūriu į savo veikalą - iš tikrųjų menką ir ydingą, bet mano akyse labai gražų. O paskui atsimenu mamatės norą, kad, man čia sėdint, tik geros mintys teateitų į galvą, ir mąstau, kad juk negali būti minčių, geresnių už tą, kaip patiekti džiaugsmo savo mamatei.

- Irusia!

Krūptelėjau, išgirdusi mamatės balsą. Greit sudėjus darbą, paslėpiau jį už krūmų ir nubėgau.

Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jo gale mamatę. Ėjo man priešais, vesdama už rankos mano mažesnįjį broliuką. Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, buvo panašus į saulės nušviestą debesėlį. Skėtelio paūksmėje juodavo ant galvos storų kasų vainikas, o iš blankaus veido liūdnai ir meiliai žiūrėjo juodos didžiulės akys iš po antakių lyg kregždės sparnai. Mažas Jonelis šalia jos su savo balta eilute, neseniai pakeitusia jupelę, ir didele skrybėle atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.

- Esu, mamate! - sušukau pribėgus ir liemenį jai apkabinus.

O ji, su rankele mano veidą glostydama, paklausė:

- Savo fotelyje sėdėjai, Irusia? O ką ten dirbai?

Per jos lūpas pralėkė lengvutė šypsena, o man dingtelėjo, ar tik ji kažko nenumanė. Nelaukdama mano atsakymo, tarė:

- Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės.

Nuėjome pirma prie vadinamųjų mano rožių - dviejų senų, aukštų - sulig mamate - kerų, kažin kieno ir kažin kada pasodintų. Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar neradome nė vieno.

- Tavo seneliai vis daugiau aptingsta, - tarė mamatė. - Einame pas manuosius.

Perėję per tiltelį, atsidūrėme kitoje sodno pusėje. Ten, ant aukšto tvenkinio kranto, buvo maža dirvelė, pilna jaunų rožių kerelių, pačios mamatės neseniai padiegtų. Ant visų baltavo gražūs, dideli žiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais, pačiame viduryje vos paraudusiais. Ir rodės, kad po tuo raudonumu slepiasi rožių siela.

Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito, lytėjo rožes savo plonais piršteliais ir pasilenkus traukė jų nuostabų kvapą.

- Žinai, Irute, tas meilus kvapas - tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys.

O aš pamąsčiau, kad vis dėlto žmonės daug laimės patiria. Štai puikios, kvapios rožės, štai brangioji mamatė ir mylimasis brolelis, ten, anapus tvenkinio, graži staltiesėlė, ir netrukus bus mamatės vardinės, ir bus daug svečių, ir kremas, ir taip gražu visur, ir saulė taip puikiai šviečia ir šildo.

- Mamate, - tariau, - o mano širdis yra labai laiminga. Taip visur gražu, taip puikiai žydi tos rožės!

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Sename dvare“, vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 1–2; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Pateikta vientisa kūrinio pradžios dalis: rožių sužadintas motinos prisiminimas ir po jo pasakojama Irusios vaikystės scena. Trys žvaigždutės žymi originalo pasakojimo perėjimą. Ištrauka baigiasi dukters žodžiais apie patiriamą laimę.

Ar maži dalykai gali išsaugoti ryšį su artimu žmogumi?

Ryšį su artimu žmogumi palaikome ir tada, kai šis negali nuolat būti šalia. Pažįstamas kvapas, mažas darbelis ar duonos gabalėlis gali išsaugoti tai, ką drauge patyrėme. Tokių dalykų vertę sukuria rūpestis, kurį jie primena ar išreiškia. Todėl maži dalykai gali saugoti ryšį, jeigu dalyvauja tikrame žmonių santykyje. Vien išorinė daikto forma negali pakeisti kito žmogaus dėmesio, tačiau juo paženklintas daiktas leidžia tą dėmesį patirti ir prisiminti.

Mažas daiktas gali atkurti bendrumo pojūtį net labai sunkiomis aplinkybėmis. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų scenoje kalinys padovanoja grupei vieną kiaušinį. Vyriausiasis jį padalija plonais gabalėliais, ir ši kukli dovana leidžia dalyviams pasijusti švenčiančiais žmonėmis. Pasakotojas numano galimus šeimos bei tėvynės prisiminimus, bet jų nepateikia kaip visiems vienodai patvirtintos patirties. Svarbu, kad dalijimasis vyksta dabar ir atgaivina ryšio su kitais pojūtį. Prievarta po šventės tęsiasi, tačiau toji akimirka dėl to nepraranda prasmės. Kitokio masto ryšį su artimu žmogumi atveria Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžia. Balta rožė primena motinos rankų švelnumą, o kreipinys „Ar ne tavo tai rankelės brangios?“ leidžia jutimiškai priartėti prie to, ko ilgimasi. Gėlė negali atsakyti kaip žmogus, tačiau jos kvapas ir prisilietimas pažadina išgyventą artumą. Po prologo parodoma vaikystės scena suteikia šiam jausmui konkretų pagrindą: mamatė glosto dukters veidą, kalbina, vedasi žiūrėti rožių. Taigi prisiminimo ženklas saugo santykį, kuris turėjo tikrų veiksmų ir bendro laiko. Sruogos dalijamas kiaušinis ir Raganos rožė skirtingomis sąlygomis parodo, kad fizinis mažumas nieko nepasako apie daikto žmogiškąją vertę. Ji kyla iš ryšio, kurį daiktas leidžia vėl išgyventi.

Vis dėlto tokį ryšį saugo ir gyvas žmogaus atsakas, todėl mažos dovanos prasmė nėra savaiminė. Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojas prisimena Sabaliūno kadaise duotus medaus korius bei glostymą ir dabar išneša jam duonos. Ankstesnė patirtis tampa dabartinio poelgio paskata. Duona neatkuria senelio namų, tačiau parodo, kad jo gerumas neužmirštas. Savo ruožtu Sabaliūnas klausia pasakotojo sveikatos: pagalbos gavėjas irgi išlieka galintis rūpintis. Tokį abipusį norą likti svarbiam kitam žmogui atskleidžia ir Raganos Irusia. Mamatės gluosnyje palikta raidė bei raginimas prisiminti motiną grįžta dukters siuvamos dovanos sumanyme. Ji numato, kaip staltiesėlė prie lovos padės mamai ją prisiminti vakare ir rytą. Dukra renkasi būtent prie lovos stovinčią spintelę, nes žino motinos skaitymo ir žiūrėjimo į laikrodį įpročius. Dovanos sumanymas todėl paremtas kasdienio gyvenimo pažinimu. „Ir čia vėl turės mane atsiminti“, viliasi vaikas. Motinos būsima reakcija lieka dukters vaizduotėje, bet pastanga padaryti jai malonu jau reiškiasi atidžiu darbu. Šis skirtumas svarbus: ryšio negalima užtikrinti vien privalomu kito dėkingumu. Tačiau daiktą apgalvojantis žmogus jau skiria kitam savo laiką, prisimena jo įpročius ir mėgina suteikti džiaugsmo. Abipusiškumas leidžia ženklui išlikti gyvam, nes jis susiejamas su tuo, kas žmones vienas kitam reiškia.

Taigi maži dalykai gali išsaugoti ryšį, kai juose atpažįstame bendrą patirtį ir rūpesčio pastangą. Kvapas sugrąžina prisilietimą, maistas primena buvusį gerumą, o rankdarbis išreiškia norą būti atsimintam. Šie ženklai nepanaikina laiko ir neišsprendžia visos nelaimės, tačiau leidžia santykiui tęstis atmintyje bei veiksmuose. Jų vertė priklauso nuo žmonių dėmesio, kurį jie saugo ir vėl paskatina.

Ar maži dalykai gali išsaugoti ryšį su artimu žmogumi?

Kartais ryšį ilgam išlaiko labai trumpas ženklas: vardas, kelios raidės, sakinys. Jis svarbus todėl, kad leidžia pajusti, jog kitam esi svarbus kaip konkretus žmogus. Tačiau ir mažas žodis gali skaudžiai nutolinti, jeigu uždeda svetimą vaidmenį. Todėl maži dalykai saugo artumą tada, kai atitinka žmogaus patirtį ir rodo pasitikėjimą juo. Jų prasmę lemia tai, kaip ženklas vartojamas santykyje, o ne vien jo trumpumas ar graži išorinė forma.

Asmeninis kreipinys gali suteikti santykiui artumo, kurio nepakeičia net pagarba. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvai seminaristą Liudą vadina „jūs, kunigėli“. Jiems tai pasididžiavimo išraiška, o jam skaudu: norėtų ankstesnio „tu, Liudai“, tačiau šio prašymo neištaria. Nedidelis kalbos skirtumas perteikia pasikeitusią šeimos santykio formą. Gerai norintys artimieji mato būsimo vaidmens garbę, o sūnui trūksta paprasto priėmimo. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ gluosnio epizodas leidžia pamatyti kitokią ženklo reikšmę. Mamatė išpjauna dukters raidę ir paskiria jai jaukų fotelį medyje. Prašymas „atmink mamatę“ sieja vietą su abiejų bendru atradimu ir gerų minčių linkėjimu. Vėliau motinos šūksnis „Irusia!“ nutraukia siuvimą ir grąžina mergaitę į tikrą susitikimą: ji nubėga, apkabina, jos veidas glostomas. Raidė reikšminga todėl, kad primena tokį asmeninį dėmesį. Ji neiškelia vaiko ant svetimų lūkesčių pjedestalo ir nereikalauja prarasti savo balso. Putino scena parodo, kaip artumą apsunkina pasikeitęs kreipinys, o Raganos scena leidžia suprasti, kaip pažįstamas vardas bei asmeninė vieta gali jį palaikyti. Mažo ženklo poveikis priklauso nuo patirties, kurią kitas žmogus jame atpažįsta.

Toks atpažinimas ypač svarbus tuomet, kai žmogus pasijunta kitų atstumtas. Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigoje Petras prisimena, kad būdamas atskirtas ir smerkiamas gavo vos dviejų žodžių laišką: „Aš netikiu“. Jis sako tą akimirką buvęs laimingiausias ir pažada dėkingumą laiško autoriui. Neįvardyto siuntėjo žodžiai neišsprendžia visos bylos, bet patvirtina, kad kažkas juo pasitiki, nors aplinkoje vyrauja pasmerkimas. Laiško vertę Petras nusako prisimindamas išgyventą vienatvę: palaikymas pasiekė jį tada, kai kitų akyse jau buvo nuteistas. Tokioje situacijoje trumpi žodžiai jam tampa konkrečiu palaikymu: žmogus nėra sutapatinamas su jam primestu kaltinimu. Jie leidžia patikėti, kad santykis gali išlikti ir nepalankiausiomis aplinkybėmis. Artumą išlaiko galimybė nenustoti būti kitam pažįstamu ir vertingu. Raganos Irusios sumanymas turi panašų poreikį likti kito mintyse. Siuvinėdama staltiesėlę ji įsivaizduoja dvi pasikartojančias akimirkas: vakarinį žvilgsnį prieš užmiegant ir rytinį žvilgsnį į laikrodį. Šios buitinės smulkmenos jai tampa būsimo prisiminimo progomis. Jų poveikis dar nepatirtas, tačiau pats planas atskleidžia, kokią vertę vaikui turi tęsiamas dėmesys. Binkio laiškas atpažįsta žmogų sunkią akimirką, o Irusios darbelis numato ryšį kasdienėse valandose. Abu pavyzdžiai leidžia manyti, kad mažas ženklas saugo artumą tuomet, kai primena konkretų asmenį, jo santykį su kitu ir pasitikėjimą, kurio nepakeičia bendri pagyrimai. Toks ženklas gali lydėti ilgiau už patį trumpą susitikimą.

Vadinasi, ryšį gali saugoti ir visai nedideli žodžiai ar daiktuose palikti ženklai. Jie leidžia žmogui jaustis pažįstamam bei svarbiam, jei atitinka jo patirtį ir išreiškia pasitikėjimą. Formalus pagarbos žodis šio poveikio savaime neturi. Artumą išlaiko asmeninė prasmė, kuri grąžina prie konkretaus žmogaus ir bendro gyvenimo akimirkų. Mažas ženklas tuomet tampa patikima proga tą ryšį vėl prisiminti.

Problemos riba. Mažas daiktas, gestas ar žodis gali išsaugoti bendros patirties prasmę. Jo poveikį reikia sieti su tikru santykiu ir gavėjo patirtimi. Siuvinio būsimas poveikis nėra pateikiamas kaip jau įvykęs rezultatas.

Variantų skirtumas. Pirmas seka materialų ar jutiminį ženklą ir jo palaikomą abipusį rūpestį. Antras aiškina asmeninį atpažinimą, lygindamas žodžio, raidės bei trumpo laiško poveikį. Kiekvienas darbas plėtoja dvi susijusias sąlygas.

Kultūrinis pagrindimas. Sruogos kiaušinis leidžia patirti bendrystę, bet šeimos prisiminimai tik numanomi ir lagerio smurtas tęsiasi. Biliūno duona pratęsia prisimintą gerumą per abipusį dėmesį. Putino kreipinys atskleidžia pagarbos bei artumo skirtumą; Binkio Petro prisimenamo laiško siuntėjas pasirinktoje pabaigoje neįvardijamas. Šių situacijų rezultatai nepapildomi neparodytu susitaikymu.

Kilmė. Klausimas, keturi B kurso klausimai ir abu modeliai yra originali Edukamentas mokomoji medžiaga, ne oficiali VBE užduotis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi yra bibliotekos mokymosi modelis, ne papildomi NŠA kriterijai. Abu variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi pagalbiniai klausimai sukurti B kurso mokymuisi.