Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar išlikimo rūpestis užgožia atjautą?“

Prieš eidami pas Kemerichą, sudėjome jo daiktus; pravers jam kelionėje.

Lauko ligoninėje didelis judėjimas; kaip ir visuomet, čia atsiduoda karboliu, pūliais ir prakaitu. Pagyvenęs barakuose, daug prie ko pripranti, bet čia ir pripratusiam gali pasidaryti bloga. Mes klausinėjame, kur čia rasti Kemerichą; jis guli vienoje palatoje, ir, mus pamačius, jo veide šmėsteli džiaugsmas ir bejėgiškas susijaudinimas. Kai jis buvo be sąmonės, kažkas pavogė jam laikrodį.

— Juk aš tau visuomet sakiau, kad nereikia nešiotis tokio gero laikrodžio.

Miuleris truputį nerangiai galvoja ir mėgsta pasiginčyti. Kitaip jis būtų prikandęs liežuvį, nes kiekvienas mato, kad Kemerichas jau nebeišeis iš šitos palatos. Ar jo laikrodis atsiras, ar ne,— visai vis tiek, geriausiu atveju jį bus galima nusiųsti namo.

— Na, Francai, kaip sekasi? — klausia Kropas.

Kemerichas nuleidžia galvą:

— Būtų nieko, tik baisiai skauda koją.

Mes žiūrime į antklodę. Jo koja guli po vielų gurbu, virš jo styro pasipūtusi antklodė. Aš stukteliu Miuleriui į blauzdą, nes jis, kad kokios, ims ir pasakys Kemerichui, ką mums pasakojo lauke sanitarai: Kemerichas jau nebeturi pėdos. Koja amputuota.

Jis atrodo baisiai, pageltęs ir išblyškęs, veide atsirado svetimų bruožų, kuriuos mes taip gerai pažįstame, nes jau šimtus kartų esame juos matę. Tiesą sakant, tai jau ne veido bruožai, tai greičiau ženklai. Po oda jau nebepulsuoja gyvybė; ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinai jau akyse. Čia guli mūsų draugas Kemerichas, kuris dar taip neseniai kartu su mumis kepdavo arklieną ir tupėdavo sviedinio išraustoje duobėje; tai dar jis, ir vis dėlto tai jau ne jis; jo vaizdas kažkoks išblukęs, neaiškus, kaip fotografijos plokštelė, kurioje padarytos dvi nuotraukos. Net ir jo balsas skamba kaip pelenai.

Aš atsimenu, kaip mes išvažiavome į frontą. Jo motina, stora, geraširdė moteris, palydėjo jį į stotį. Ji verkė be paliovos, nuo to jos veidas papurto ir išbrinko. Kemerichui buvo nesmagu, kad motina taip verkia, niekas taip nesantūriai nesielgė kaip ji,— atrodė, kad visi jos taukai ištirps nuo ašarų. Be to, ji kažkodėl nužiūrėjo mane: vis stvarstė man už rankos ir maldavo fronte prižiūrėti Francą. Ir tikrai jo veidas buvo kaip vaiko ir tokie minkšti kaulai, kad, keturias savaites panešiojęs kuprinę, jis jau pasidarė plokščiapėdis. Bet prižiūrėk, kad geras, žmogų fronte!

— Dabar tu greitai važiuosi namo,— sako Kropas,— o šiaip būtum turėjęs tris keturis mėnesius laukti atostogų.

Kemerichas linkteli galva. Aš negaliu žiūrėti į jo rankas — jos atrodo kaip vaškinės. Panagės pilnos apkasų purvo. Man staiga ateina į galvą, kad nagai dar augs ir tada, kai Kemerichas jau bus išleidęs paskutinį atodūsį, jie augs dar ilgai ilgai, tarsi vaiduokliški grybai rūsyje. Aš aiškiai įsivaizduoju: jie susiraito kaip kamščiatraukiai ir vis auga ir auga, o kartu su jais auga ir plaukai ant dūlėjančio kiaušo, tarsi žolė riebioje žemėje, visai kaip žolė... Argi iš tikrųjų taip gali būti?..

Miuleris pasilenkia:

— Mes atnešėme tavo daiktus, Francai.

Kemerichas parodo ranka:

— Padėkite po lova.

Miuleris kiša daiktus į palovį. Kemerichas vėl pradeda kalbėti apie laikrodį. Kaip čia jį nuraminus nesukeliant įtarimų?

Miuleris išlenda iš palovio su pora lakūnų batų. Tai puikūs angliški batai iš minkštos, geltonos odos, aulai iki kelių, iki pat viršaus suvarstomi,— kiekvienas tokių norėtų. Miuleris negali jais atsigėrėti, jis prideda jų padus prie savo gremėzdiškų batų padų ir klausia:

— Francai, ar tu juos imsiesi?

Mes visi trys galvojame tą patį: net jeigu jis ir pasveiks, jam tereikės vieno bato, vadinasi, jie nereikalingi jam. O dabar tiesiog baisiai gaila, kad jie liks čia: juk vos tik jis numirs, tuoj juos nudžiaus sanitarai.

Miuleris dar kartą klausia:

— O gal tu juos paliksi čia?

Kemerichas nenori. Tai geriausi jo daiktai.

— Mes galėtume juos iškeisti į ką nors,— vėl pasiūlo Miuleris,— čia, fronte, tokie dalykai labai reikalingi. Tačiau Kemerichas neperkalbamas. Aš užminu Miuleriui ant kojos; jis nenoromis kiša gražiuosius batus po lova.

Mes dar truputį pasikalbame, o paskui atsisveikiname:

— Sveik greičiau, Francai!

Aš jam prižadu rytoj vėl ateiti. Miuleris irgi apie tai užsimena: jis vis tebegalvoja apie suvarstomus batus ir todėl nutarė juos pasaugoti.

Kemerichas sudejuoja. Jis turi karščio. Išėję mes susistabdome sanitarą ir įkalbinėjame jį įleisti Kemerichui vieną adatą.

Tas atsisako:

— Jeigu mes kiekvienam duotume morfijaus, reikėtų jo turėti pilnas statines...

— Tu tikriausiai rūpiniesi tik karininkais,— kandžiai sako Kropas.

Aš greitai įsikišu į kalbą ir pirmiausia duodu sanitarui cigaretę. Jis paima. Tuomet klausiu:

— Ar tu iš tiesų turi teisę duoti morfijaus? Jis įsižeidžia:

— Jei netikit, kam klausiat?..

Aš įspraudžiau jam į saują dar keletą cigarečių:

— Būk malonus, padaryk...

— Na, gerai,— sako jis.

Kropas nueina su juo į vidų,— jie nepasitiki sanitaru ir nori pamatyti savo akimis. Mes laukiame kieme. Miuleris vėl ima kalbėti apie batus:

— Jie man tiktų, kaip ant mano kojos siūti. Su šitomis eldijomis aš tik pūsles prisitrinu. Kaip tu manai, ar jis dar ištvers iki ryto, ligi to laiko, kai mes baigsime tarnybą? Jeigu jis numirs naktį, tiek ir tematysim tuos batus...

— Grįžta Albertas.

— Manot, kad?..— klausia jis.

— Po visam,— užbaigia Miuleris.

Mes grįžtame į savo barakus. Aš galvoju apie laišką, kurį turiu rytoj parašyti Kemericho motinai. Mane krečia šaltis, mielai išgerčiau degtinės. Miuleris skabo žolių stiebelius ir kremta juos. Staiga mažasis Kropas numeta savo cigaretę, sutrypia ją įtūžęs, apsižvalgo kažkokia apstulbusia ir sutrikusia veido išraiška ir sumurma:

— Prakeiktas šūdas, šitas prakeiktas šūdas!

Mes einame toliau, einame ilgai. Kropas nusiramino; mes žinome, kas jam buvo užėję: tai fronto pasiutys, kurį išgyvena kiekvienas.

Miuleris jį klausia:

— O ką gi tau rašo Kantorekas?

— Jis rašo, kad mes esame geležinis jaunimas,— juokiasi Kropas.

Visi trys piktai nusijuokiame. Kropas plūstasi; jam džiugu, kad gali kalbėti.

Taip, šitaip galvoja jie, šitaip galvoja jie, šimtai tūkstančių Kantorekų! Geležinis jaunimas. Jaunimas! Iš mūsų nėra nė vieno vyresnio kaip dvidešimt metų. Bet argi mes jauni? Argi tai jaunimas? Tai buvo seniai. Dabar mes jau seniai.

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; pateikta skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 10–13.

Paulius Boimeris ir draugai aplanko sunkiai sužeistą Francą Kemerichą. Jų rūpestis susipina su mintimis apie išgyventi padedančius daiktus. Pateikta visa vientisa apsilankymo scena ir ją užbaigiantis pokalbis iki I skyriaus pabaigos. Kemerichas šioje ištraukoje dar gyvas. Karbolis – tuomet naudota dezinfekuojamoji medžiaga; eldijos čia pašaipiai nusako didelius, nepatogius batus. Skaitmeninės kopijos akivaizdžios perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją.

Ar išlikimo rūpestis užgožia atjautą?

Pavojuje žmogaus dėmesys krypsta į tai, kas leis išgyventi dar vieną dieną: maistą, pastogę, tinkamus drabužius. Toks rūpestis yra suprantamas, tačiau gali pasidaryti žiaurus, kai kitas žmogus pradedamas matyti tik kaip naudingų daiktų savininkas ar kliūtis. Vis dėlto praktinis poreikis savaime nepanaikina gebėjimo užjausti. Riba atsiranda tada, kai sprendžiama, ar dar bus paisoma gyvo, kenčiančio žmogaus valios ir ar jo vertė nesibaigs kartu su prarastu naudingumu.

Savo kūno poreikių negalima paprasčiausiai paskelbti menkais ar gėdingais. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje Miulerį patraukia Kemericho batai, nes jo paties apavas trina pūsles. Kareiviui tai nėra vien noras turėti gražesnį daiktą: kasdienis skausmas veikia jo galimybes ištverti frontą. Praktiškumo pagrindą padeda suprasti Kristijono Donelaičio „Metų“ Lauro kalba. Gretindamas žmonių gyvenimus jis primena bendrą pono ir būro kūnišką pradžią bei visus pasiekiantį mirtingumą. Socialinė padėtis neatleidžia nuo silpnumo, todėl ir moralinis vertinimas turėtų atsižvelgti į realius poreikius. Remarko kareivių padėtis ypatinga tuo, kad tinkamo daikto vertę jie mato visai šalia draugo kančios. Pasakotojas pripažįsta: „Mes visi trys galvojame tą patį“. Taigi noras, kad batai nepražūtų ligoninėje, nepriskiriamas tik vienam blogam žmogui. Vis dėlto Kemerichas tebėra gyvas ir nesutinka jų atiduoti. Jo atsisakymas parodo, kad daikto praktinė paskirtis neaprėpia visos jo reikšmės savininkui. Batai yra geriausi jo daiktai, susiję su tebeturimu savarankiškumu. Jo rūpestis pavogtu laikrodžiu taip pat primena, kad ligonis tebeturi savų norų. Nujaučiama mirtis nesuteikia aplinkiniams teisės laikyti šių norų jau nebesvarbiais. Atjauta prasideda pripažinus šią prasmę, net jeigu kitam patogiau būtų matyti vien būsimo naudojimo galimybę. Savą poreikį galima suprasti nenustelbiant svetimo balso.

Išlikimo rūpestis užgožia atjautą tuomet, kai žmogaus ar nuo jo priklausančios būtybės vertė sutapatinama su dabartine nauda. Jono Biliūno „Brisiaus gale“ senas šuo vis dar mėgina saugoti namus, tačiau silpstantys pojūčiai jį klaidina, o aplinkiniai priekaištauja. Prisiminimai atskleidžia ankstesnę jo pagalbą žmonėms, bet ši priklausymo namams istorija nuo žūties neapsaugo. Pasakojimas verčia klausti, kas lieka iš tarpusavio ryšio, kai silpnesnis nebegali atlikti ankstesnės užduoties. Šuns ir sužeisto kareivio padėtys nėra vienodos, tačiau abiejuose kūriniuose svarbu, ar silpnumas atima teisę būti vertinamam dėl paties ryšio. Remarko scenoje tokia riba dar išlaikoma. Po trumpo sakinio „Kemerichas nenori“ pasakotojas užmina Miuleriui ant kojos, ir batai atsiduria po lova. Be to, draugai prašo sanitaro numalšinti skausmą, o pasakotojas žada sugrįžti. Šie veiksmai nepaverčia jų jausmų nepriekaištingais: Miuleris ir išėjęs vis dar skaičiuoja, kada galėtų gauti batus. Tačiau jie parodo, kad praktinė mintis nėra vienintelė įmanoma laikysena. Rūpinimasis savimi dar gali egzistuoti šalia pastangos apsaugoti kitą nuo papildomo pažeminimo ar nereikalingos kančios, net jeigu jo išgelbėti nepavyks.

Taigi išlikimo rūpestis gali užgožti atjautą, bet jos nepanaikina savaime. Praktiški poreikiai tampa pavojingi santykiui tada, kai kito valia ir kančia praranda reikšmę. Kita vertus, ribotas, nesėkmingas ar su savais interesais susipynęs rūpestis vis dar gali saugoti žmogaus orumą. Atjauta nereikalauja apsimesti neturinčiam savų poreikių; ji reikalauja pripažinti, kad šalia esantis silpnesnis nėra vien priemonė jiems patenkinti.

Ar išlikimo rūpestis užgožia atjautą?

Sunkios aplinkybės nepalieka žmogui neriboto laiko, jėgų ar daiktų. Todėl gali atrodyti, kad rūpestis išlikti būtinai išstums dėmesį kitam: pirmiausia reikia apsaugoti save ir tai, kas būtina rytdienai. Tačiau žmogus išlieka ne vien kaip kūnas. Jam svarbus ir ryšys, leidžiantis nepasijusti visiškai paliktam. Išlikimo rūpestis atjautą užgožia tada, kai tampa vieninteliu sprendimo matu. Ten, kur atsižvelgiama į kito pažeidžiamumą, pagalba gali virsti pačios bendruomenės išlikimo dalimi.

Riboti ištekliai gali ne tik supriešinti, bet ir suteikti pagalbai konkrečią formą. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode kalinys padovanoja vieną kiaušinį visai grupei. Mažytėmis dalimis padalyta dovana nepakeičia lagerio tikrovės: prievarta kitą dieną tęsiasi. Tačiau pasakotojo džiaugsmas, kad jie švenčia kaip gyvi žmonės, atskleidžia kitokį išlikimo matą. Galimybė gauti ir dalytis sustiprina jausmą, kad esi žmogus tarp žmonių, o ne vien pažeidžiamas kūnas svetimos galios rankose. Panašiai santykį gali saugoti ir visai neiškilminga pastanga. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje Kemericho draugai nepajėgia jo išgelbėti, tačiau, išėję iš palatos, įkalbinėja sanitarą duoti morfijaus. Pasakotojas atiduoda cigarečių ir prašo: „Būk malonus, padaryk...“ Kropas nueina kartu patikrinti, ar pagalba bus suteikta. Svarbi ir paties Kemericho reakcija: jo veide šmėsteli džiaugsmas, kai jis pamato draugus. Apsilankymas turi vertę dar prieš mėginimą gauti vaistų. Buvimas šalia patvirtina, kad jis tebėra bendros istorijos dalyvis, nors jo būsena nebeleidžia grįžti į ankstesnę kasdienybę. Draugų veikimas rodo, kad kito skausmas lieka svarbus ir tada, kai nėra didelės sėkmės vilties. Šis rūpestis nepanaikina Miulerio minčių apie batus, bet neleidžia visos scenos sutraukti į naudą. Išlikti čia reiškia ir išsaugoti gebėjimą atsakyti į draugo dejonę, o ne vien parsinešti tolesnei tarnybai tinkamą daiktą.

Vis dėlto kasdienis skubėjimas gali įteisinti nejautrumą, jeigu praktinis tikslas tampa svarbesnis už žmogaus būklę. Žemaitės „Marčios“ šienapjūtės epizode artėjantis lietus verčia visus gelbėti šieną. Jonas ir jo tėvas veržia vežimą, kartis lūžta, Katrė nukrinta ant šieno krūvos. Vyrams rūpi grįžti su kroviniu, o moteris, svaigstant galvai ir drebant kojoms, lieka lauke. Namuose kalbama apie jos tariamą tingumą ir nepadarytą darbą. Ūkio rūpestis užstoja akivaizdų pagalbos poreikį. Tačiau pati audra nėra pakankamas jų abejingumo paaiškinimas: po skubos lieka galimybė bent pasiteirauti, kaip Katrė jaučiasi. Remarko kareivių situacija leidžia pamatyti šią pasirinkimo reikšmę. Atsisveikindami jie sako „Sveik greičiau, Francai!“, nors patys nujaučia skaudžią baigtį. Žodžiai vieni būtų menki, tačiau prie jų prisideda mėginimas gauti vaistų ir pasakotojo pažadas ateiti rytoj. Taigi svarbu, ar rūpestis virsta veiksmu, ar žmogus paliekamas vienas su savo kančia. Net kraštutinės aplinkybės nepašalina skirtumo tarp negalėjimo padėti tiek, kiek norėtum, ir nenoro pastebėti, kad kitas apskritai laukia pagalbos.

Vadinasi, išlikimo rūpestis atjautą užgožia ne vien dėl aplinkybių sunkumo, bet ir dėl pasirinkto žvilgsnio. Kai matomas tik daiktas ar neatliktas darbas, kito kančia lengvai tampa kliūtimi. Kai pastebimas žmogus, net menki ištekliai gali palaikyti tarpusavio ryšį. Atjauta nesuteikia galios panaikinti visą blogį, tačiau leidžia nelaimę išgyventi ne vienam. Ši galimybė yra reikšminga ir tada, kai praktinės problemos lieka neišspręstos.

Klausimo apimtis. Rūpestis išlikti apima realius kūno poreikius. Atjautą galima vertinti pagal tai, ar greta jų dar paisoma kito žmogaus kančios, valios ir tarpusavio ryšio.

Dvi kryptys. Pirmas variantas atskiria suprantamą poreikį nuo teisės nepaisyti silpnesniojo valios. Antras aiškina pagalbą kaip bendro išlikimo dalį ir tiria ribą tarp negalėjimo bei nenoro padėti. Sąlygiškas atsakymas leidžia išlaikyti pateikto teksto prieštaringumą.

Kultūrinis pagrindimas. Lauro kalba primena bendrą kūnišką silpnumą; Brisiaus istorija tikrina dabartinės naudos ir išliekančio ryšio santykį. Sruogos dovana kuria bendrystę žiaurioje aplinkoje, o Žemaitės Vingių skuba gelbėti šieną nepanaikina klausimo apie nukritusios Katrės būklę. Skirtingų kūrinių aplinkybės bei žmonių ir gyvūno padėtys aiškiai atskiriamos.

Užduoties kilmė. Šis klausimas ir keturi B kurso pagalbiniai klausimai sukurti mokymuisi; jie nėra oficiali egzamino užduotis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.