Užduotis. Remdamiesi romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar grožis gali tapti žmogaus spąstais?“

Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai - lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.

Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.

- Ar jums nepatinka? - galų gale sušuko Holvordas, mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas, ką tai reiškia.

- Be abejonės, jam patinka,- tarė lordas Henris.- Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių, šiuolaikinio meno kūrinių. Duosiu tau už jį tiek, kiek paprašysi. Būtinai noriu jį turėti.

- Jis, Hari, man nepriklauso.

- O kam?

- Žinoma, Dorianui,- atsakė dailininkas.

- Kaip jam pasisekė.

- Kaip liūdna! - tyliai tarė Dorianas Grėjus, vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto.- Kaip liūdna! Aš pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas. Niekada nebus senesnis, negu šią birželio dieną... O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš, o portretas pasentų! Už tai... Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!

- Vargu ar tau, Bezili, tokie mainai patiktų,- juokdamasis sušuko lordas Henris.- Tavo kūriniui jie būtų nenaudingi.

- Aš, Hari, labai ryžtingai pasipriešinčiau,- tarė Holvordas.

Dorianas Grėjus grįžtelėjo ir pažvelgė į jį.

- Tikiu, kad jūs, Bezili, priešintumėtės. Savo meną jūs branginat labiau negu draugus. Jums esu maža ką vertesnis už kokią pažaliavusios bronzos statulėlę. Vargu ar ir jos esu vertas.

Dailininkas apstulbęs žiūrėjo į jį. Keista buvo girdėti Dorianą šitaip kalbant. Kas nutiko? Jis atrodė ne juokais supykęs. Veidas buvo iškaitęs, skruostai liepsnojo.

- Taip,- tęsė jis.- Mane jūs mažiau branginat negu savo dramblio kaulo Hermį ar tą sidabrinį Fauną. Jie visada jums patiks. O kiek aš jums patiksiu? Tikriausiai tol, kol įsibrėš pirmoji raukšlė. Dabar žinau, kad praradęs grožį, kad ir koks jis būtų, prarandi viską. Jūsų paveikslas man tą atskleidė. Lordas Henris Votonas visiškai teisus. Jaunystė - vienintelis turtas. Kai pastebėsiu, jog senstu, nusižudysiu.

Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką.

- Dorianai! Dorianai! - sušuko jis.- Nekalbėkite šitaip. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu. Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.

- Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta. Pavydžiu portretui, kurį jūs nutapėt. Kodėl jam lemta išlaikyti tai, ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. O, jeigu būtų, atvirkščiai! Jei portretas galėtų, keistis, o aš likčiau toks, koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs, siaubingai tyčiosis!

Karštos ašaros užtvindė jam akis, jis išplėšė ranką iš Holvordo, puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis.

- Čia tavo darbas, Hari,- su kartėliu tarė dailininkas.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

- Čia tikrasis Dorianas Grėjus - štai ir viskas.

- Ne, čia ne jis.

- Jeigu ne, tai kuo aš dėtas?

- Tau reikėjo išeiti, kai aš prašiau,- tyliai tarė dailininkas.

- Aš likau, kai tu paprašei,- atsakė lordas Henris.

- Hari, juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais, bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio, ir aš jį sunaikinsiu. Galų, gale juk čia tik drobė ir dažai. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti.

Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą, o šis priėjo prie darbo stalo, kuris stovėjo po aukštu langu, uždengtu užuolaida. Ką jis ten veikė? Jo pirštai, lyg ko ieškodami, grabinėjo tarp suverstų metalinių, tūbelių, sudžiūvusių, teptukų. Taip, jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Pagaliau rado. Jis ketino suraižyti drobę.

Slopindamas raudą, vaikinas pašoko nuo kanapos, pripuolė prie Holvordo ir, išplėšęs mentelę jam iš rankos, nusviedė į dirbtuvės galą.

- Ne, Bezili, ne! - sušuko jis.- Tai būtų žmogžudystė.

- Džiaugiuosi, Dorianai, kad jūs galų gale įvertinot mano darbą,- šaltai tarė dailininkas, atsitokėjęs iš nustebimo.- Nebesitikėjau.

- Įvertinau? Aš, Bezili, jį įsimylėjau. Jis mano paties dalis. Jaučiu tą.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, II skyrius, pateikta 97 puslapių skaitmeninė kopija, PDF p. 12–13; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dailininkas Bezilis Holvordas baigė Doriano Grėjaus portretą. Lordas Henris Votonas prieš tai kalbėjo apie jaunystę ir jos trumpumą. Dorianas pirmąsyk atidžiai žvelgia į baigtą savo atvaizdą. Pateikta vientisa II skyriaus scena iki Doriano žodžių, kad portretas esąs jo paties dalis. Kanapa – sofa; mentelė – dailininko įrankis dažams maišyti ir tepti. Kalbėtojų požiūriai ir Doriano baimės yra romano veikėjų, o ne tiesioginės autoriaus nuostatos.

Ar grožis gali tapti žmogaus spąstais?

Grožis gali suteikti pasitikėjimo, atkreipti dėmesį, padėti užmegzti ryšį. Tačiau jis tampa nesaugia atrama, jeigu žmogus tiki esąs vertingas tik tol, kol atitinka kitų regimą idealą. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje jaunuolis iš pradžių susižavi savo atvaizdu, o netrukus ima bijoti kiekvienos būsimos raukšlės. Dailininko draugystė jam jau atrodo priklausoma nuo išvaizdos. Ši situacija leidžia teigti, kad grožis gali tapti spąstais, kai savivoką valdo svetimas vertinimas. Iš jų padeda ištrūkti savarankiškas savo ir kitų žmonių vertės supratimas.

Spąstai užsiveria tuomet, kai kitų žavėjimasis virsta vienintele taisykle, pagal kurią žmogus vertina save. Dorianas pakartoja Henrio įteigtą mintį: „Jaunystė - vienintelis turtas.“ Pasirinkus tokį matą senėjimas reiškia ne vien išvaizdos kaitą, bet ir visos vertės praradimą. Todėl jaunuolis pradeda abejoti net Holvordo draugyste, nors dailininkas jo neatsisako. Panašią priklausomybę nuo regimo idealo atskleidžia Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo epizodas. Liudas pasitinkamas kaip būsimų šeimos lūkesčių išsipildymas: drabužiai ir pagarbus kreipinys nustelbia ankstesnį paprastą artumą. Jis ilgisi galimybės būti vadinamas vardu, bet neišdrįsta to paprašyti, nes nenori griauti tėvų iliuzijų. Ši situacija nėra tapati Doriano susižavėjimui savo grožiu, tačiau parodo, kaip sunku atsiskirti nuo kitų puoselėjamo pavidalo. Mylintys ar besižavintys žmonės gali matyti tik dalį asmens, o pats asmuo ima jaustis įpareigotas tą dalį išsaugoti. Kai graži išvaizda laikoma vienintele priėmimo sąlyga, žmogus tarsi nebegali keistis. Jam tenka saugoti kitų žvilgsnį net savo gyvenimo pilnumo sąskaita. Pavojus Doriano atveju dar tik įsivaizduojamas, tačiau jau užtemdo dabartinį džiaugsmą. Taip svetimas ateities aiškinimas atima galimybę ramiai patirti grožį dabar, nereikalaujant iš jo neįmanomo amžinumo.

Vis dėlto toks priklausymas nėra neišvengiamas: žmogui svarbu atskirti kitų siūlomą vertę nuo savo paties sprendimo. Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigoje Keraitienė Petrui žada šeimos židinį ir ateities užtarimą, tačiau tikisi, kad jis priims jos nustatytą gyvenimo kelią. Petras dėkoja už globą, bet pasirenka likti pas Žiogą, dirbti ir mokytis. Jį palaiko Žiogo ir draugų artumas, todėl globėjos siūlomas užtarimas nenulemia sprendimo. Tai padeda suprasti, kokios laikysenos trūksta Vaildo Dorianui. Jaunuolis girdi Holvordo žodžius „Juk jūs nuostabesnis už juos visus“, tačiau nepriima galimybės būti branginamas labiau negu nekintantys meno daiktai. Jis pats numato, kad pirmoji raukšlė draugystę panaikins. Taigi ne vien svetimos pagyros sukuria spąstus: juos sustiprina žmogaus pasirengimas tokiomis sąlygomis patikėti. Petro gebėjimas mandagiai atsisakyti rodo, kad savarankiškumas nebūtinai reiškia panieką kitiems. Galima pripažinti suteiktą pagalbą ir kartu išsaugoti teisę savo vertę grįsti platesniais dalykais. Dorianui tokia teisė leistų matyti grožį kaip vieną savybę, o ne viso gyvenimo išlikimo sąlygą. Dėkingumas netampa pareiga leisti kitam apibrėžti visą savo gyvenimą. Šis atskyrimas svarbus ir tada, kai žmogus giriamas: pagyrimą galima priimti nepaverčiant jo privalomu vaidmeniu ateičiai.

Taigi grožis tampa spąstais tada, kai žmogus dėl jo atiduoda sprendimą apie visą save kitų žvilgsniui. Noras išlaikyti žavėjimąsi sukelia baimę keistis ir užtemdo net tikrą draugystę. Tačiau aptarti literatūriniai pasirinkimai leidžia suprasti ir kitą galimybę: atskirti pagyrimą nuo privalomo gyvenimo vaidmens, o artumą – nuo patogaus pažado. Grožis neprivalo žmogaus įkalinti, jeigu jis išsaugo gebėjimą vertinti savo gyvenimą ir pagal kitus, išvaizdai nepavaldžius dalykus.

Ar grožis gali tapti žmogaus spąstais?

Grožis tampa pavojingas ne kiekvieną kartą, kai juo stipriai susižavima. Didesnė grėsmė atsiranda tada, kai iš jo tikimasi to, ko jis negali suteikti: sustabdyti laiką, patenkinti visus poreikius ar apsaugoti nuo bet kokio liūdesio. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje jaunuolis gražų atvaizdą ima laikyti būsimų netekčių matu. Vis dėlto jo pasirinkta reakcija nėra vienintelis galimas santykis su grožiu. Manau, grožis virsta spąstais tada, kai pakeičia visą gyvenimą; išlikdamas viena jo vertybe jis gali padėti pasaulį patirti plačiau.

Grožis neįkalina, jeigu pažadina ryšį su tuo, kas žmogui brangu, užuot reikalavęs pašalinti visus kitus jausmus. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ skaisčios ežero bangos, Alpių reginys ir kvapai atveria erdvę svajonei. Širdis veda į gimtąją šalį, prisimenami artimieji ir jaunystė. Graži dabartis nesutrukdo išgyventi ilgesio, o ašara nepaverčia viso reginio beverčiu. Žmogaus patirtis išlieka turtinga, nes joje telpa ir šviesa, ir laiko nuotolis. Vaildo Dorianas pasirenka kitokią kryptį. Iš pradžių džiaugsmu nušvitusios akys netrukus aptemsta, nes ateitis atrodo vien kaip grožio netekimas. Savo nepasitenkinimą jis nusako žodžiais „Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta“. Meno kūrinys, galintis priminti gražią gyvenimo akimirką, tampa varžovu. Sugretinus tekstus matyti, kad lemiamas yra žmogaus santykis su patirtimi. Maironio lyriniam subjektui grožis sužadina kitus gyvenimo ryšius, o Dorianui juos susiaurina iki klausimo, kiek ilgai liks nepakitusi jo išvaizda. Grožio spąstai prasideda ten, kur nebeleidžiama gyvenimui būti prieštaringam. Svarbu, kad ilgesys tame gražiame peizaže lieka išsakomas, o ne užgniaužiamas. Dorianas, priešingai, trokšta tokio atvaizdo ir gyvenimo santykio, kuriame pati laiko atimama dalis jam nebepriklausytų.

Kita vertus, išsilaisvinti iš tokio susiaurinimo padeda savo poreikių masto supratimas. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela maitinama mokslu ir menu, spalvomis bei tonais. Šios patirtys vertingos, tačiau alkanos panteros vaizdas parodo, kad jos nepasotina viso žmogaus troškimo. Siela ilgisi amžinybės ir laisvės, kurios baigtinė patirtis dar nesuteikė. Tai leidžia atskirti grožio vertę nuo reikalavimo, kad jis taptų visišku gyvenimo sprendimu. Vaildo jaunuolis, priešingai, iš vieno atvaizdo tikisi beveik tokio sprendimo. Jis trokšta amžinos jaunystės ir šaukia: „O jeigu būtų atvirkščiai!“ Portreto pastovumą norima perkelti gyvam žmogui, o gyvenimo kaitą atiduoti drobei. Toks troškimas išryškina nesusitaikymą su savo ribomis. Holvordas mėgina pasiūlyti platesnę vertės sampratą, brangindamas draugą labiau už daiktus, bet Dorianas vis dar laikosi grožio kaip vienintelio turto. Mačernio sonetas padeda suprasti šio pasirinkimo pavojų: net stipriausias estetinis išgyvenimas neaprėpia visų dvasios poreikių. Pripažinus jo dalinį pobūdį, grožiu galima džiaugtis nereikalaujant, kad jis išgelbėtų nuo kiekvienos gyvenimo netekties. Dailininko pasiryžimas net sunaikinti geriausią kūrinį dėl draugystės išryškina dar vieną tokią vertę. Dorianas šią galimybę girdi, tačiau nuolat grįžta prie savo paties baimės prarasti išorinį pavidalą.

Vadinasi, grožis gali ir įkalinti, ir praplėsti gyvenimą. Jo vertė atsiskleidžia tada, kai jis padeda atpažinti artumą, atmintį, troškimus ir jų ribas. Spąstais jis tampa paskelbtas vienintele galimybe būti laimingam ar vertingam. Doriano pavydas portretui rodo šio reikalavimo kainą: gražus daiktas ima reikšti paties žmogaus būsimą pralaimėjimą. Išsaugoti laisvesnį santykį padeda gebėjimas branginti grožį kartu su kitomis patirtimis ir priimti, kad gyvenimas dėl to nenustos keistis.

Problemos atrama. Jaunuolis ne vien pamato savo grožį: priima mintį, kad jį praradęs neteks visko. Taip dabarties dovana tampa būsimos netekties baime. Holvordo prieštaravimas rodo, kad tai nėra vienintelis galimas asmens vertinimas.

Dvi argumentų eigos. Pirmas variantas nagrinėja priklausomybę nuo kitų žvilgsnio ir gebėjimą išsaugoti savarankišką vertinimą. Antras parodo, kaip grožis praplečia patirtį ir kodėl negali patenkinti visų žmogaus poreikių. Abu atsakymai nurodo sąlygas, kuriomis grožis tampa spąstais.

Kontekstų skirtumai. Putino šeimos lūkesčiai nėra ta pati situacija kaip Doriano susižavėjimas išvaizda. Binkio Petras išsaugo savarankišką sprendimą, Maironio peizažas atveria ilgesį, Mačernio sielą menas maitina, bet galutinai nepasotina. Ryšys su klausimu paaiškinamas, o skirtingos patirtys nesuplakamos.

Užduoties kilmė. Svarstymo klausimas ir B kurso pagalba sukurti Edukamentas mokymuisi; tai nėra oficiali VBE formuluotė.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.