Užduotis. Remdamiesi pateikta Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar gabiam žmogui pakanka pasikliauti savimi?“.

Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas. Sustojo.

– A, kad tave kur! – supyko Kuprelis. Pašoko smarkiai nuo vietos, į girnas puolė. Stvėrė viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrė aslon, įsitempė visomis pajėgomis ir pajudino jį kiek. Bet tai nedaug gelbsti. Malūnas stovi lyg įkastas.

Mato, kad iš vidaus sunku kas padaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui.

Žiūriu, stumia Kuprelis, net sušilęs, malūno sparną. Pastūmėjęs kiek vieną, ima kitą, kai tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Sparnai treška, braška, tarytum būtų visai nuvargę. Toliau eiti neįgali.

Pamatęs ir mane prišaukė pagalbon. Mažai ir aš galiu ką padėti: sparnai eina, sukas tol, kol mes juos stumiam.

Bet neilgai trukus papūtė smagesnis vėjelis. Tik jau kiek iš vakarų pusės. Taikome sparnus ton pusėn. Malūnas pamažu, nenoromis ima krutėti. Kruta neilgai. Po valandėlės vėl ima stovinėti. Kuprelis, tai pastebėjęs ir išsigandęs, šoko pūsti į sparnus.

Nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, supykęs ir dar labiau susikūprinęs, grįžo Kuprelis vidun. Aš dar lukterėjau kiek. Klausaus vėjo, ar jis nepradeda smarkiau pūsti. Žiūriu į malūną – sparnai stovi, tarytum ir niekuomet nesisukę.

„Šiandien liks nesumalta“, – galvoju ir einu Kuprelio ieškoti. Prašysiu kiek palaukęs, tegul apsakinėja.

Randu jį pirmam aukšte. Vaikščioja iš vieno kampo kitan. Iš tolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiūri į jas.

Ir tylūs ramūs dabar čia visi daiktai, lyg būtų iš balto akmens. Suakmenėjo kuomet, miltais apnešti. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje. Visai užmestas. Jan Kuprelis krauna visokius nereikalingus daiktus, lyg kokian muziejun. O kertės ir jo šonai aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta. Tai Kuprelio buhalterija.

Iš viduraslio kelias didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai malūno visa pajėga. Ties palubėmis jį vainikuoja milžinis ratas. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų ir ratelių savo kumštimis nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.

Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis maskatuoja. Piktas.

Pagaliau, matyt, vėjas susimilo Kuprelio: iš pradžių palengva, lyg juokaudamas, bet paskum rimčiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau Kuprelis atgijo. Aiškiai nušvito. Liepė man maišų pažiūrėti, pats kaip voverė nulėkė laiptais viršun.

Viską čionai atlikęs, ir aš ten nuėjau. Jis sėdi kojas susikeitęs ant senos sugerbėjusios beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kai nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų ūžesio. Galvoja apie ką. Akyse vilties ugnelė sužimba.

– Gaila, kad man pinigų mažoka! – atsiduso, man arčiau priėjus.

Atsisėdau netoliese ant skrynelės. Ant tos pat, kuria jis už malimą nuo kiekvieno atsemia sau sėlenų karvei. Tai jo išsiderėta. Klausau.

– Nevargintų manęs tas oro nepastovumas, jei jų daugiau turėčiau. Žinai, ką esu sugalvojęs? – klausia manęs Kuprelis linksmu nusišypsojimu, kiek pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokį įrengimą, kuris, geram vėjui esant ir malūnui veikiant, sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina. Tas įrengimas kiek komplikuotas, bet nėr brangus, jogi veikimas, mano apskaičiavimais, bus didelis. Mažam vėjui ar jo kokį laiką ir visai nesant, mano malūnas vis viena suksis man tinkamu greitumu. Aš, metais dirbdamas, suradau praktišką galimybę energijos perteklių surinkti ir jį kokį laiką sutaupyti. Tu nesi technikas, bet gali suprasti, kad tai yra elektriškas mechaniškas įrengimas. Gaila, ir Sargautas nieko technikoje nesupranta. Šiaip jis geras žmogus ir galėtų man pinigų kiek paskolinti. Jų man ne tiek daug ir trūksta.

Sargautas yra įdomus ir keistas žmogus. Jis niekuomet neduos pinigų reikalui, kurio jis pats visiškai nepermanytų. Jis nemėgsta ir mažiausių abejonių.

– Gal tau braižinius parodyti?

Atneša Kuprelis kelis lapus braižinių. Atlikti lyg kokio inžinieriaus. Švarūs, raiškūs. Mane apima tikrai nuoširdus nuostabumas, aš stengiuos suprasti, bet man sunku. Aš tik stebėtis galiu.

Kuprelis aiškina ilgai, gyvai, pasitenkinęs, įsitikinęs.

– Aš suradau naują, ilgai tveriantį mechaniškos pajėgos efektą. Aš žinau būdą sustabdyti elektros pajėgos išsieikvojimą. Bet visa tai reikia įrodyti gyvais, išeksperimentuotais pavyzdžiais. Kitaip vargiai ir tikri inžinieriai patikės. Stoka pinigų... – Apniuko Kuprelio veidas. Suvyniojo braižinius, nunešė kur, rūpestingai paslėpė.

– Na nieko, – sugrįžo Kuprelis. – Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų.

– Tu norėjai išgirsti mano kitą tragediją, – sutraukė jis kiek antakius, suspaudė lūpas. – Nueik pirma apačion, pažiūrėk.

Prikabink ten didžiausią maišą. Turėsim daugiau laiko. Aš tuo tarpu čia apsižiūrėsiu.

Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikąs, atsisėdo ant kaladės. Neregimai, vos girdimai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Jo veidas tylus, ramus. Akys toli vidun, praeitin žiūri. Ties juo, ant sienos viršuje, šventas Petras pasilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu kaktoje senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai paties Kuprelio visai dailiai akvarelėmis pieštas paveikslas, mėlynuosna rėmuosna įdėtas. Viso malūno vienatinis paveikslas. Kuprelis jį kasdien nuo miltų dulkių apvalo. Nors ir nelabai tiki kitiems šventiesiems, bet šventą Petrą, sako, mėgsta.

Pro baltą ūkaną į paveikslą įsižiūrėjus, atrodo, kad jis gyvybės įgauna, mato, girdi ir veide savo garbintojui švento palankumo rodo.

Jaukus senelis. Ir visa aplinkuma daros nuo jo šventa, jauki.

Šaltinis: Ignas Šeinius, „Kuprelis“, pagal „Raštai I“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; „Šaltinių“ PDF atranka, VII skyrius, PDF p. 6–8.

Situacija. Pasakotojas padeda malūnininkui Olesiui, vadinamam Kupreliu. Darbo metu atsiskleidžia jo techninis sumanymas. Žodžiai. Piklius – įrenginys miltams sijoti; malūno kepurė – viršutinė dalis; asla – grindys; sėlenos – atskiriamos grūdų luobelių dalys; braižiniai – brėžiniai. Pateiktas visas šios PDF atrankos VII skyrius. Sutvarkyti trys sulipę junginiai: „Kuprelis linksmu“, „vėjui ar“, „suksis man“. Kitos formos paliktos. Sumanymui dar reikia bandymų; ištrauka neparodo pastatyto įrenginio.

Ar gabiam žmogui pakanka pasikliauti savimi?

Gabumai ir pasitikėjimas savo jėgomis skatina žmogų imtis to, ko kiti dar nebandė. Be šio pasitikėjimo sumanymas gali likti net neištartas. Tačiau žmogaus įsitikinimas ne visada parodo tikrąsias jo galimybes ar suteikia trūkstamus išteklius. Todėl gabiam žmogui nepakanka pasikliauti vien savimi: jo darbui reikia tikrovės patikrinimo ir kartais konkrečios kitų pagalbos. Tokia pagalba nepanaikina savarankiškumo. Ji leidžia pastangai pasiekti tai, ko vienas žmogus savo aplinkybėmis dar nepajėgia padaryti.

Pasitikėjimas būtinas pradžiai, tačiau jis negali pats sau atstoti įrodymo. Gėtės tragedijos „Faustas“ pradžioje mokslininkas nusivilia ilgomis studijomis, nes jos nesuteikė geidžiamo pasaulio pažinimo. Jis kreipiasi į kitokios patirties galimybę ir iškviečia Žemės dvasią. Tačiau susitikimas nepatvirtina jo troškimo būti jai lygiu: dvasia jo savęs vertinimą atmeta. Taip paaiškėja skirtumas tarp siekio ir gebėjimo jį išlaikyti tikroje akistatoje. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ ištraukoje šis skirtumas išryškinamas paprastesnėje darbo aplinkoje. Veikėjas tiki radęs būdą kaupti malūno energijos perteklių ir rodo kruopščius brėžinius. Pasakotojas jais stebisi, tačiau sako: „Aš tik stebėtis galiu.“ Jo palankumas nėra techninė išvada: pats klausytojas pripažįsta, kad sumanymo gerai nesupranta. Svarbu, kad ir Kuprelis pripažįsta dar turįs įrodyti veikimą bandymais. Vadinasi, savo sumanymo jis neatsisako, bet jo vertę sieja su būsimu patikrinimu. Kūrėjo siūlomi bandymai reiškia pasirengimą susitikti su tikrove, o ne jos pakeitimą kitų susižavėjimu. Dėl to abejonė čia gali padėti darbui, jeigu virsta konkrečiu tikrinimu. Abu kūriniai leidžia atskirti žmogaus įsitikinimą savo galimybėmis ir tikrą šių galimybių išbandymą. Gebėjimas priimti tokią ribą apsaugo nuo skuboto savo noro paskelbimo pasiekimu. Pasitikėjimas tampa vaisingas tada, kai skatina išbandyti, o ne vien kartoti savo teisumą.

Be tikrovės patikrinimo, žmogui gali reikėti ir tokios pagalbos, kuri sudaro sąlygas toliau dirbti. Kazio Binkio „Atžalyne“ Petras mokosi savarankiškai, o Jasius pasako mokytojui, kad draugas net padeda jam. Gebėjimas jau matomas, tačiau mokymosi sunkumas vien savo pastangomis iki galo neišnyksta. Tijūnas pasiūlo konkrečius susitikimus ir bendrą darbą. Šis pasiūlymas išsakomas dar iki piniginės radimo, todėl pagalba nevaizduojama vien kaip atlygis už paaiškėjusį nekaltumą. Kuprelio situacijoje trūkstama atrama kitokia. Jis turi brėžinius, tačiau pinigų bandymams nepakanka. Sargautas linkęs skolinti tik reikalui, kurį pats supranta, o techninis sumanymas jam neaiškus. Išradėjo atkaklumas šios kliūties savaime nepanaikina. Kaip mokytojui išgirdus apie Petrą galima pasiūlyti darbą kartu, taip Kuprelio sumanymui reikėtų jį suprantančios ir išbandyti padedančios aplinkos. Pateikta scena tokios pagalbos dar neparodo. Dėl to joje išlieka svarbi neužpildyta galimybė: gabumas gali būti tikras, o galimybė jį paversti rezultatu dar neatsiradusi. Kitų parama būtų savarankiškos pastangos tęsinio sąlyga, o ne jos pakaitalas.

Taigi gabiam žmogui verta pasitikėti savimi, tačiau šio pasitikėjimo nepakanka. Fausto patirtis ir Kuprelio planuojami bandymai leidžia suprasti patikrinimo svarbą, o Petrui pasiūlyta pagalba parodo bendro darbo galimybę. Talentui atsiskleisti reikia ir paties žmogaus pastangos, ir sąlygų, kurios leidžia ją tęsti. Pasikliauti kitais nereiškia atsisakyti savo sumanymo. Tai gali būti būdas atsakingai priartėti prie jo įgyvendinimo.

Ar gabiam žmogui pakanka pasikliauti savimi?

Pasitikėjimas savo gebėjimais padeda neišsižadėti sumanymo, kai aplinka jo dar nesupranta. Vis dėlto visiškas užsidarymas savyje gali palikti žmogų be reikalingo dialogo ir paramos. Gabiam žmogui svarbu pasikliauti savimi tiek, kad jis tęstų darbą, bet kartu likti atviram kitų žvilgsniui. Vien aplinkinių pritarimas nesukuria gebėjimo, kaip ir vien asmeninis įsitikinimas nesudaro visų jo raiškos sąlygų. Todėl savarankiška laikysena prasminga tuomet, kai leidžia ir saugoti savo kryptį, ir ieškoti ryšio su kitu.

Kitų žmonių požiūris svarbus todėl, kad jo palankumas dar nebūtinai reiškia supratimą. Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ tai atskleidžia per tėvų apsilankymą seminarijoje. Liudas Vasaris sulaukia pagarbos, tačiau kreipinys „kunigėli“ skaudžiai atitolina jį nuo ankstesnio šeimos artumo. Jis norėtų būti vadinamas vardu, bet nepasiryžta to pasakyti. Pokalbis apie iš seminarijos išeinantį Varioką parodo, kaip sunkiai tėvai priimtų kitokį gyvenimo pasirinkimą. Šis epizodas leidžia suprasti, kodėl žmogui neužtenka vien jausti savo vidinį poreikį: jam dar reikia būdo tą poreikį išsakyti ir būti išgirstam. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ ištraukoje kalbėjimo galimybė atsiranda. Malūnininkas parodo savo brėžinius klausytojui, kuris jais nuoširdžiai stebisi. Tačiau techninio išmanymo šiam trūksta. Kuprelis savo ruožtu mini pinigų galintį paskolinti Sargautą, kuriam sumanymas taip pat neaiškus. Aplinkinių santykis su žmogumi ir jų pajėgumas suprasti konkretų darbą pasirodo skirtingi dalykai. Todėl gabiam žmogui tenka ieškoti ne vien pagyrimo, bet ir tokio dialogo, kuris padėtų jo sumanymą aptarti iš esmės. Vien pasitikėjimas savimi tokio ryšio dar nesukuria.

Tačiau paramos poreikis neatleidžia nuo pareigos pačiam išlaikyti savo veiklos kryptį. Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora!“ raginimas dirbti siejamas su jaunu žmogaus laiku, sėja ir būsima pjūtimi. Pastanga turi būti nukreipta į dorą, aukštą idealą, todėl svarbu ne bet kokia kaina gauti rezultatą, o nepamiršti darbo prasmės. Paskutinėje strofoje pripažįstamas nuovargis ir siūloma atsigręžti į jaunų draugų veiklą. Taip savarankiška pareiga susijungia su bendrystės atrama. Kuprelio elgesyje panašiai svarbu, kad jis nenumeta savo brėžinių, nors bandymams neturi pinigų. Rūpestingai juos paslėpęs, sako: „Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų.“ Galimybė lieka neapibrėžta, bet veikėjas jos neišsižada. Suvynioti lapai lieka jo saugomi, todėl laikina kliūtis nepaverčiama galutiniu sprendimu apie savo paties vertę. Kita vertus, paties minimi bandymai rodo, kad vien pasiryžimo jam nepakaks. Kudirkos eilėraštis padeda suprasti šios laikysenos vidinį pagrindą: žmogus tęsia prasmingą darbą ir tuomet, kai ne viską gali gauti tuojau. Draugų pavyzdys ar suprantančio rėmėjo pagalba gali pastiprinti šį tęsimą, tačiau už patį žmogų sumanymo neišsaugo. Taigi savimi pasitikėti reikia, kad turėtume ką plėtoti kartu su kitais.

Vadinasi, gabiam žmogui vien pasikliauti savimi nepakanka, bet be pasitikėjimo savimi jo veikla taip pat pažeidžiama. Putino epizodas leidžia atskirti aplinkinių pagarbą nuo išgirsto asmeninio poreikio, o Kudirkos raginimas sieja pastangą su prasminga kryptimi bei draugų atrama. Kuprelis išlaiko savo sumanymą, nors jam stinga veikimo sąlygų. Jo situacija parodo, kad savarankiškumas ir pagalba gali vienas kitą papildyti: pirmasis padeda neišsižadėti sumanymo, antroji suteikia galimybę judėti toliau.

Klausimo apimtis. Pasikliauti savimi galima kalbant apie drąsą pradėti, atsakomybę tęsti darbą ar įsitikinimą savo sumanymo teisingumu. Šių reikšmių atskyrimas leidžia pagrįsti atsakymą: savarankiška pastanga svarbi, bet ji nepakeičia patikrinimo, kitų išmanymo ar išteklių.

Variantų logika. Pirmasis atskiria pasitikėjimą nuo įrodymo, paskui aptaria konkrečią pagalbą. Antrasis skiria kitų pagarbą nuo supratimo ir aiškina pareigą išlaikyti prasmingą darbą. Vienoje pastraipoje esantis kultūrinis pavyzdys padeda pagrįsti teiginį; jis nepakeičia grįžimo prie pateiktos ištraukos.

Kontekstai. Gėtės scena rodo geidžiamo ir pakeliamo pažinimo skirtumą. Binkio mokytojas pasiūlo darbą kartu, tačiau pamoka dar tik numatyta. Putino šeimos vizite Vasaris neišdrįsta išsakyti asmeninio noro. Kudirkos pabaiga pripažįsta nuovargį ir siūlo draugų veiklos atramą. Šios situacijos skiriasi, todėl iš jų nedaroma vienoda išvada apie kiekvieno gabumo likimą. Kuprelio išradimas dar neįgyvendintas, o Sargauto paskolos atsisakymas pačioje scenoje nevaizduojamas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.