Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar dabarties gerovė ištrina praeities pažeidžiamumą?“ Remkis pateikta romano ištrauka ir tikslingai pasirinkta kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; paaiškink, ką vadini gerove, ir išplėtok dvi skirtingas mintis.

Viktoras jau nešė mano lagaminus, kai pamačiau ateinantį laiškanešį. Dar jaunas, gana malonus juodukas. Pasiėmusi savo laiškus, įšokau į automobilį, ir mudu pajudėjom: iš Čikagos, iš Čikagos — į Kalvaičių vienkiemį! Viktoras ir Genė yra mano bičiuliai. Jie gyvena Indianoj: prie ežero, labai gražioj vietoj, kuri vadinasi Oak Springs. Ten aš praleisiu savaitę savo atostogų.

Pakeliui su Viktoru šnekėdama, laiškus visai pamiršau. Paskui Genė, paskui vėsaus gėrimo aukšta taurė su klegančiais ledukais, paskui nuo paežerės atbėgę Kalvaičių vaikai (laimei, juos rytoj išveš į stovyklą), paskui vakarienė. Tik kai Genė ėmė man kloti lovą, iškračiau ant stalo rankinuką — taip darau ir namuose, nes niekad nežinau, kas per dieną mano maiše susikrauna.

Iškračiau, ir tada pabiro laiškai: telefono sąskaita, kuriai praplėšusi langelį pasižiūrėjau, kiek mano prišnekėta su užmiesčiu; man jau pažįstamas trapistų vokas su novenos siūlymais, kurio net nepraplėšiau, ir laiškas iš Rimos, iš Toronto. Pasipylė vestuvių nuotraukos — prieš savaitę susituokė Rimos duktė. Rima rašė trumpai, savo apvaliom, dar vis pusiau vaikiškom raidelėm: buvo atskridusi ir Elvyra su vyru, tiesiai iš Honolulu, atvežė jaunamartei kažkokių retų orchidėjų. Nuotraukose Rima, gana dirbtinai prakilni ponia, stovėjo išsitempusi lyg ant spyruoklių. O kojytės vis tokios trumpos ir jaukios — jas kadaise mes vadindavom dešrelėm. Staiga man tų kojyčių pagailo: mergaitės su tokiom kojytėm neturėtų niekad užaugti, neturėtų niekad savo dukterims kelti vestuvių — joms tik basoms bėgioti po pievas, paskui drugelius.

Elvyra — kitas reikalas. Madingai nupūstais į vieną pusę plaukais, apsivilkusi pilkrožės spalvos rūbu — lengvu, vasarišku, o vienkart prašmatniu. Aiškiai amerikietė, aiškiai didmiestinė, nuo vaikystės prausta geru muilu, girdyta sveikatingų vaisių sultimis.

Amerikietė? Juk aš taip gerai prisimenu tas rankas, dabar lepiai prižiūrėtas, o kadaise — išsikišusias pro nutįsusio megztinio rankoves, tokias varganas ir graudžias, kaip elgetėlės. Jie gajūs! Žydai yra gajūs.

Man rodos, Elvyra visą laiką širdyje plaukė į Ameriką. Didžiausias jos turtas buvo anglų kalbos žodynas. Tiesiog neįtikėtina: karas dar nesibaigęs, dangus dar siera ir ugnis, mes blaškomės po rusų užlietą Pomeraniją, o Elvyra — karštligiškai apsiglemžusi anglų kalbos žodyną. Ir išsinešiojo, ir nepaleido iš rankų — per visus sąmyšius, siaubus ir baimes. Ir atsivežė jį net į Berlyną, suspaudusi tom skurdžiom rankutėm, išsikišusiom pro nuskalbtą, bespalvį, apdribusį megztinį.

Elvyros megztinis buvo tikras pajaco apdaras: liūdnas ir drauge juokingas. O ir pats pajacas, o ir pats Pierrot — kartais parodydavo būdo priešingybių: nuo meilaus vaikučio iki smarkiai nosį užrietusio sutvėrimo. Tik dabar aš suprantu: tas žodynas, anglų kalbos žodynas, teikė Elvyrai pasitikėjimo. Ji, būsima amerikietė, buvo už visus pranašesnė: ne vien už tamsius kaip žemė raudonarmiečius, ne vien už prasčiokišką ostų darbininkų minią. Net ir prieš Rimą, net ir prieš mane Elvyra dažnai pasipuikindavo. Pakelia akis nuo žodyno — vėl naują žodį išmokusi, vėl išmintingesnė negu vakar. O juk buvo trejais metais už mus jaunesnė. Varlė!

— Bet tu su ja nedaug turi bendro, — pasakė Genė, žiūrinėdama nuotraukas. — Mačiūnai ją nuo vokiečių išslapstė, ją pakrikštijo, jie visi kaip giminės. Tau ji vis tiek svetima.

— Man nerūpi, kas ją slapstė, kas ją krikštijo. Tai buvo vokiečių laikai. Mūsų draugystė prasidėjo Dancige, užplūdus rusams. O tai, žinok, visai kita istorija.

— A, — numojo ranka Genė.— Istorija neilga.

Ji manęs truputį pavydi. Bet man nuo tos minties šilta ir jauku: aš mėgstu, kad mane savintųsi, kad nenorėtų atiduoti kitiems. O Genė labai savastinga moteris. Ji mėgsta savo nuosavybe nuolat perskaičiuoti ir laikyti po užraktu: rodos, netrukus ateis kažkokios didesnės, stipresnės, gudresnės būtybės ir viską iš jos atims — Viktorą, vaikus, namus, draugus. Todėl ir Elvyrą ji norėtų tarsi nurašyti.

— Nedaug tu su ja turi bendro, — pakartojo Genė. — Nes kas gi jus riša?

Staiga, lyg prieš mano akis būtų suraibuliavęs vanduo, tolumoj atsivėrė vaizdas, kuris vis ryškėjo ir artėjo: molėti laukai, dar paskendę pavasario nuogybėj. Saulė. Skaisti, bet šalta diena ir vienui vieno vyturio skardenimas kažkur padangėj. Tankų išgriautu, dulkančiu keliu lekia kaip vėjas rusiškas vežimėlis tačanka. Lekia nuokalne iš lagerio, kurio jau vien skarda dengtas bokštas tematyti, į Deutsch Eylau miestelį.

Vežimėlis šokinėja per duobes, lyg didžiulė degtukų dėžutė. Toj dėžutėj lekiam mudvi su Elvyra. Ji serga, ji miršta, ji be sąmonės — aš vežu ją į ligoninę. Elvyra apdengta suplyšusią antklode, jos galva supasi man ant kelių: akys užmerktos, lūpos pamėlusios, veidas išmuštas raudonom dėmėm. „Ei, ei!“ — šaukia važnyčiojantis ruselis, mostaguodamas botagu greitai bėgantiems arkliukams. Laukai tušti — nei žmogaus, nei gyvulio, nei paukščio. Į mus artėja (irgi tuščias!) miestelis su gąsdinančiai baltais namais.

Ar visas pasaulis išmirė? Tik raudonarmiečio lapinė kepurė su užkeltom į viršų ausim šokinėja man prieš akis. Mes lekiam tačankoj į Deutsch Eylau. o mums įkandin lekia mirtis. Aš nežinau jos pavidalo, bet jaučiu, kad už kelio dulkių debesio ji lekia paskui mus, ji mus vejasi. Kas bus, jei Elvyra nustos kvėpuoti? Pilkas vežimėlis pralėks kraupų miestelį ir atsidurs nepažįstamoj žemėj, kur nebus karų, nebus sušalusių vyturėlių, nebus šiltinės kamuojamų merginų, bet nebus, visiškai nebus — ko mylėti. Užstos galutinė nykuma.

„Ei, greičiau, greičiau!“ — šaukia raudonarmietis skurdiems arkliukams. Aš žinau, to žmogaus veidas rauplėtas, aš bijau į jį net šonu žvilgtelėti. Apkabinu abiem rankom Elvyros galvą, ir nieko nėra man artimesnio visoj tuščioj laukų platybėj. Šmėkliškas vežimėlis! Vaiduokliais pavirtom turbūt ir mes visi — lekiam kaip be dvasios rusiškoj tačankoj į Deutsch Eylau miestelį. Bet Elvyra kvėpuoja, ji dar kvėpuoja. Ir tai yra vienintelis tikras dalykas neapsakomai gūdžioj netikrybėj.

— Matai, — baigiau pasakoti Genei. — Dabar tu matai, kas mus riša.

Šaltinis: Birutė Pūkelevičiūtė, „Devintas lapas“, kn. „Aštuoni lapai. Devintas lapas: romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. Pateiktas 2013 m. projekto skaitmeninis EPUB; originalių spaudos puslapių ši kopija nenustato.

Ištraukoje pasakotoja, viešinti bičiulių namuose JAV, grįžta į karo metų prisiminimą. Tačanka – čia arkliais traukiamas vežimėlis; Pierrot minimas kaip pajaco įvaizdis. Žmonių grupėms priskiriami apibūdinimai priklauso pasakotojos ar veikėjų balsams. Pateiktos kopijos formos „nuosavybe“, „suplyšusią antklode“, „Genė.—“ ir „Deutsch Eylau. o“ išlaikytos; sutvarkyti tik tarpai ir du uždaromųjų kabučių ženklai.

Ar dabarties gerovė ištrina praeities pažeidžiamumą?

Pagerėjusios gyvenimo sąlygos gali suteikti saugumo ir daugiau pasirinkimų. Vis dėlto iš jų negalima spręsti, kad žmogaus ankstesnė patirtis išnyko arba nebesvarbi jį pažįstantiems žmonėms. Gerove čia laikau palankią dabarties aplinką, galimybę apsirengti, gyventi patogiau ir rūpintis savimi. Tokios sąlygos turi vertę, tačiau pažeidžiamumas susijęs ir su išgyventu artumo poreikiu. Dabarties gerovė padeda gyventi toliau, o praeities reikšmę keičia santykis su ja bei kitais žmonėmis.

Pirmiausia, išorinis pasikeitimas neparodo, kaip žmogus išgyvena savo padėtį arba kaip ją atsimena artimieji. Pūkelevičiūtės „Devinto lapo“ ištraukoje Elvyros prašmatni apranga ir prižiūrėtos rankos sukuria palankaus gyvenimo įspūdį. Pasakotoja vis dėlto prisimena tas pačias rankas, išsikišusias pro varganas rankoves, ir pavojingą kelionę į ligoninę. Dabartinė fotografija šio bendro išgyvenimo nepanaikina. Ji net sužadina pasakojimą apie tai, ką išvaizda paslėptų nuo nepažįstamo stebėtojo. Panašią išorinio pokyčio ribą atskleidžia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vaikystės epizodas. Garšva prisimena laukdavęs tėvų; jiems sugrįžus namuose atsiranda judesio, buities darbų ir balsų. Tačiau vaiko vienatvė tuo nesibaigia, nes tėvai iš pradžių užsiėmę savo reikalais. Vienos laukimo priežasties išnykimas dar nesuteikia patiriamo artumo. Šios situacijos skirtingos, tačiau abi įspėja neskubėti apie vidinę patirtį spręsti pagal matomą aplinkos pasikeitimą. Elvyra dabartyje gyva, bet pasakotojai jos ankstesnis trapumas tebėra draugystės dalis. Tai nesuteikia pagrindo nustatyti, kaip Elvyra dabar jaučiasi; veikiau parodo, kodėl vien nuotraukos neužtenka visam ryšiui suprasti. Vaiko nepaaiškinamas nusiminimas sulaukus artimųjų rodo, kad ryšio kokybės negalime sutapatinti su vien fiziniu jų buvimu po tuo pačiu stogu.

Be to, gerų sąlygų poveikis priklauso nuo to, kokių žmogaus poreikių jos neapima. Romualdo Granausko „Rudens žmogaus“ pradžioje pasakotojas gyvena šiltame name prie gražaus ežero, užsiaugina maisto, žvejoja ir gali nuvažiuoti į miestą. Šios aplinkybės jam naudingos, jis moka pastebėti jų grožį. Vis dėlto drauge su žmona kadaise aptartas gyvenimas kaime tapo vienišu gyvenimu po jos mirties. Artimo žmogaus nebuvimo negali užpildyti vien patogus namas. Pūkelevičiūtės ištraukoje šis santykių matmuo atsiveria kitaip: prisiminusi galimą Elvyros netektį pasakotoja įsivaizduoja pasaulį, kuriame neliktų ko mylėti. Karo pavojus ir Granausko pasakotojo dabartinė vienatvė nėra vienodos aplinkybės, tačiau jose aišku, kodėl aplinkos palankumas negali būti vienintelis gerovės matas. Reikia atsižvelgti ir į žmogui reikšmingus ryšius. Toks žvilgsnis leidžia vertinti dabarties galimybes jų nenuvertinant, bet ir nepriskiriant joms visagalio poveikio. Geresnė buitis gali palengvinti dieną; atjautai dar reikia išgirsti, ko pats žmogus ilgisi arba ką jis laiko svarbiu savo gyvenimo tęstinumu. Kartu Granausko pasakotojas išlaiko kasdienės veiklos ritmą, moka pasirūpinti maistu ir džiaugtis žydėjimu. Taigi vienatvės pripažinimas nepaneigia visų jo gyvenimo galimybių ir naudingų aplinkos savybių.

Vadinasi, dabarties gerovė praeities pažeidžiamumo savaime neištrina. Išorinį palankumą ir vidinę patirtį verta vertinti drauge: žmogus gali turėti geresnes sąlygas, o jo ryšiams vis dar gali būti reikšminga anksčiau patirta baimė ar netektis. Literatūriniai pavyzdžiai padeda matyti šį skirtumą nesprendžiant už veikėjus, ką jie privalo jausti. Dabarties galimybės tampa prasmingesnės tada, kai jų nepaverčiame pakaitalu dėmesingam kito žmogaus pažinimui.

Ar dabarties gerovė ištrina praeities pažeidžiamumą?

Apie žmogaus dabartinę gerovę dažnai sprendžiame iš drabužių, laikysenos ar gyvenamosios vietos. Šie ženklai gali rodyti pasikeitusias aplinkybes, tačiau mažai pasako apie anksčiau patirtą priklausomybę nuo kitų pagalbos. Todėl klausimas, ar gerovė ištrina pažeidžiamumą, yra ir klausimas apie mūsų vertinimą. Manau, kad praeitis gali likti svarbi net tada, kai jos žymių išorėje nebematyti. Tam suprasti reikia pripažinti žmogaus trapumą ir atsisakyti pernelyg paprastų kategorijų, kuriomis apibūdiname kitų gyvenimą.

Žmogaus išorinis klestėjimas nėra patikimas jo viso gyvenimo paaiškinimas. Kristijono Donelaičio „Metuose“ Lauras stebi besikeičiančią gamtą ir žydėjimą gretina su žmogaus amžiumi. Pumpuras išsiskleidžia, vėliau užaugina vaisius, bet jo augimas turi ribas. Kalboje primenama, kad jaunas veidas nuo ligos ir mirties neapsaugo, o bendras trapumas būdingas skirtingo luomo žmonėms. Ši krikščioniškuoju žvilgsniu grindžiama analogija ragina savo matomą gyvybingumą vertinti nuosaikiau. Pūkelevičiūtės „Devintame lape“ fotografijoje matoma Elvyra irgi iš pradžių atrodo lengvai apibūdinama: elegancija tarsi leidžia numanyti visą jos gyvenimą. Tačiau pasakotojos atmintyje išlieka serganti draugė ir jos galva ant kelių. Vienas dabarties atvaizdas negali panaikinti to, kas kitąsyk darė žmogų visiškai priklausomą nuo šalia esančiųjų. Lauras kalba apie bendrą žmogaus amžiaus baigtinumą, o romano pasakotoja paliudija vieną konkrečią grėsmę. Abiem atvejais išorė pasirodo nepakankamas pažinimo pagrindas. Tai nereiškia, kad mirtingumas sunaikina prisiminimus ar kad pats vargas žmogų padaro geresnį. Veikiau primenama, kiek mažai teisės turime iš patogios dabarties išvesti niekada nepažeidžiamo žmogaus paveikslą. Formulė „taip pons, kaip būrs“ sujungia skirtingus žmones amžiaus perspektyvoje. Bendra riba skatina jautrumą, tačiau nepadaro jų konkrečių patirčių tapačių ir nepanaikina kiekvieno asmens istorijos.

Praeities reikšmę galime praleisti ir tada, kai žmones suskirstome į pernelyg aiškias grupes. Leonidas Donskis esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ aptaria Vytauto V. Landsbergio dėmesį silpniesiems bei sėkmės neatitinkantiems žmonėms. Tačiau jo vertinime yra svarbi išlyga: žmonių skirstymas į kategorijas gali užgožti jų gelmę ir galimybę keistis. Taigi palankumas vienai grupei savaime dar nesuteikia visapusiško supratimo. Pūkelevičiūtės ištraukoje Genė taip pat aiškinasi ryšį pagal jai suprantamas aplinkybes: kas Elvyrą slėpė, krikštijo, su kuo ji turi ką bendra. Pasakotojos atsakymas atsiveria kitu pagrindu: jai reikšminga prisiminta kelionė su dar kvėpuojančia drauge. Šį artumą išaiškina konkretus bendras įvykis, o ne vien grupės pavadinimas. Dabartinis pasikeitimas nepanaikina tokio pažinimo, jeigu jo žmogus iš tiesų klausosi. Donskio esė primena ir šio klausymosi sąlygą: verta išlaikyti galimybę, kad asmuo bus sudėtingesnis už mūsų jam paskirtą vaidmenį. Tai leidžia matyti Elvyros savarankiškumą dabartyje ir kartu nenuvertinti kadaise patirto pažeidžiamumo, nepadarant jos amžina vienos nelaimės įkaite. Polemikos judėjimas nuo jautrumo silpniesiems pagyrimo prie išlygos moko tikslinti net iš pirmo žvilgsnio palankų asmens vertinimą.

Taigi dabarties gerovė gali pakeisti žmogaus padėtį, tačiau nesuteikia pagrindo jo praeitį laikyti nebesvarbia. Bendro trapumo pripažinimas apsaugo nuo lengvo sprendimo pagal išvaizdą, o atida konkrečiai istorijai padeda išvengti sustingusių kategorijų. Ankstesnis pažeidžiamumas išlieka pažinimo dalimi; dabartinės galimybės leidžia žmogų matyti ir besikeičiantį. Šiuos du dalykus sujungiantis vertinimas yra teisingesnis už spėjimą, kad patogi išorė papasakoja viską.

Pirmas variantas aiškina aplinkos ir artumo poreikio skirtumą. Antras išryškina žmogaus trapumą ir pernelyg paprastų kategorijų ribas. Kultūriniai pavyzdžiai pagrindžia šias kryptis, išlaikydami skirtingų situacijų mastą ir laiką.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.