Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar buvimas tarp žmonių visada apsaugo nuo vienatvės?“ Remkis pateiktu apsakymu ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį, kuriame išplėtotum du skirtingus argumentus.

Senosios Onos mirtis paskutinįkart surinko į krūvą giminę. Taip susiklostė gyvenimas, kad ji visus tuos vyrus ir moteris, sėdinčius dabar čia, prie jos karsto, buvo nors po truputį auginusi – ir net jų vaikus, ir vaikų vaikus buvo švarinusi ir glosčiusi tomis savo minkštomis didelėmis rankomis, kurios dabar, mėlynos ir subadytos, ant krūtinės, lyg mažame kiemelyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą.

Giminė garbingai atlaikė laidotuves. Pritilę ir susimąstę pastovėjo prie kapo, paskui visi nuvažiavo į mažą restoranėlį ant upės kranto šermenų pietų. Netrukus su neslepiamu palengvėjimu visi ėmė skirstytis, ir senosios Onos duktė kiekvienam pasakė: „Tai aštuntą valandą užsakytos mišios Mikalojaus bažnyčioje.“

Paupiais, paupiais visi išsivaikščiojo atskiromis šeimomis. Senosios Onos netikroji duktė pasijuto stovinti viena su kažkieno įsprausta į ranką šimtine. Aplinkui buvo žalių krūmų siena. Ji ką tik stebuklingai sugėrė gyvus žmones, kaip kilimas sugeria nusikaltėlių žingsnius.

Paupiais, paupiais ir ji ėmė eiti miesto link. Apdujusia galva ji visą laiką galvojo, kas galėtų būti tas senis su vaikiškais sandalais, kuris iš pradžių, tik atvykęs, norėjo viską tvarkyti, o paskui buvo nušalintas energingesnių giminaičių. Bet argi ne vis tiek, kas jis. Svarbu, kad sužinojo, atvažiavo ir ištikimai sėdėjo, degiojo žvakes ir verkė mažomis, smulkiomis senioko ašaromis.

Senosios Onos netikroji duktė brovėsi pro krūmus, ėjo narkomanų ir valkatų išmintais takeliais, jie čia pat skardinėse virė valgį, tačiau jos niekas neužkabino – tokių moterų, atidžiau pažiūrėjus, neliečia, net jei jos laiko rankoje suspaustą šimtinę… Parėjusi namo į keistai tuščią butą, ji ėmė tvarkytis, tačiau daugiau sėdėjo ant mirusiosios lovos, sunėrusi rankas skreite. Paskui, susigriebusi, kad gali pavėluoti, išskubėjo į bažnyčią.

Ten buvo pagyvėjimas. Kairioji suolų pusė buvo visa užimta. Moteris, įkaitusiais skruostais, ką tik atlikusi išpažintį, kažką negarsiai aiškino savajam giminių ratui. Išpuoštos, kaip lėlės, ant atlasinių pagalvėlių sėdėjo dvi mažos mergytės.

Senosios Onos netikroji duktė prisiminė, kad mišios bus laikomis iškart už du asmenis. Ji nekantriai laukė savo giminių, tačiau nė vienas neatėjo. Onos provaikaičiai, studentai, abu ilgais juodais apsiaustais, tarp savęs nesutariantys, tačiau abu Onos išauginti, – ne-a-tė-jo…

Pasirodė kunigas ir švelniu balsu pasakė: „Pasimelskime už Leokadiją ir Oną…“ Tuoj Leokadijos giminių pusėj kilo sambrūzdis: nualpo moteris, ir ją išnešė laukan du galingi jauni vyrai, tikriausiai Leokadijos vaikaičiai…

Senosios Onos netikroji duktė taip sugniaužė kumščius, kad net nagai įsmigo į mėsą. Valdykis, įsakė sau, tavęs nebus kam išnešti… Jai kraujas ūžė ausyse, ir pro tą krioklį negirdėjo, ką kalba kunigas. Skaitinėjo kažkokį užrašą ant sienos, ir ašaros nesulaikomai sruvo per jos melsvus skruostus… Ir dar ji vis žvilgčiojo į anuos gimines, tarsi beviltiškai ieškodama tarp jų savo artimųjų… Leokadija ir Ona – vėl pakartojo kunigas.

O juk senoji Ona pažinojo vieną Leokadiją. Ji buvusi jos jaunystės geriausia draugė. Leokadija ištekėjo už vyro, kuris jai buvo neištikimas jau antrąją vestuvių dieną… Paskui prasidėjo karas, Leokadija su vyru pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Argentinoje ir retkarčiais vis parašydavo savo draugei Onai. Visuose laiškuose Leokadija skųsdavosi savo vyru. Jis nepasikeitė, turi kitų moterų. Ona baisiai išgyvendavo, kad ten, Argentinoje, Leokadijos vyras Valentinas nepareina namo nakvoti…

– Ar taip gali būti, kad Leokadija grįžo mirti į Lietuvą? – fantazavo senosios Onos netikroji duktė. – Kažin.

– Gali, gali, – sakė kažkoks balsas už nugaros, tarsi ten, ant kupros, ją apžergęs, sėdėtų koks visažinis žmogeliukas…

Baigėsi mišios. Ir teberaudodama, visai nusilpusi senosios Onos netikroji duktė išėjo iš savo kampo ir prasibrovė prie tos jaunos gražios moters, kurios veidas buvo toks dvasingas po išpažinties, ir tiesiai paklausė:

– Ar ponas Valentinas liko Argentinoje?

– Ponas Valentinas mirė pirmas, – maloniai atsakė moteris. – Ak, jiedu su Leokadija nugyveno tokį gražų ir ilgą gyvenimą…

Leokadijos giminė visa susėdo į mašinas. Nurūko, nuvažiavo. Ir senosios Onos netikroji duktė dar kartą šią dieną liko viena. Stovėjo šventoriuje po dideliais medžiais. Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų – tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės, susikibusios už rankų – jaunos žydinčios merginos – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Leokadija ir Ona“, kn. „Papartynų saulė“. 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 466–469, ISBN 978-5-430-05886-9. Skaitmeninta iš: Vilnius, Tyto alba, 2002; fizinio spaudinio puslapiai nepatikrinti.

Netikroji duktė – taip pasakotojas įvardija gedinčią moterį; konkreti jos teisinė ar biologinė giminystės istorija nepaaiškinta.

Šermenys – atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai; šventorius – erdvė prie bažnyčios.

Išlaikyti originalūs „laikomis“ ir „ne-a-tė-jo…“. Nurodyti puslapiai priklauso 2012 m. skaitmeniniam PDF, ne patikrintam 2002 m. fiziniam leidiniui.

Ar buvimas tarp žmonių visada apsaugo nuo vienatvės?

Žmonių draugija gali suteikti saugumo, pokalbio ir bendros veiklos galimybę. Vis dėlto buvimas minioje savaime dar neparodo, ar žmogus jaučiasi išgirstas. Vienatvė priklauso ir nuo ryšio kokybės: ar kas nors pastebi skausmą, supranta laukimą, skiria dėmesio. Todėl manau, kad buvimas tarp žmonių nuo vienatvės apsaugo ne visada. Svarbu ir tai, kokį santykį žmogus gali užmegzti su šalia esančiaisiais, ir kokias atramas atranda likęs vienas.

Artumas neatsiranda vien todėl, kad aplink yra pažįstamų ar giminaičių. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vaikystės epizode Garšva prisimena ypač laukdavęs tėvų sugrįžimo. Tačiau jiems parėjus į namus jį apima vienatvė: suaugusieji užsiėmę paltais, pietumis ir savais sakiniais, o vaiko būsena lieka nuošalyje. Taigi ilgai laukta fizinė draugija nesuteikia to, ko jis tikėjosi. Panašų ryšio ir buvimo vienoje vietoje skirtumą parodo Vilimaitės „Leokadija ir Ona“. Laidotuvių pradžioje aplink Onos karstą susirenka žmonės, kuriuos ji globojo, tačiau dienos eigoje jos netikroji duktė lieka viena. Vėliau bažnyčioje vyksta bendras ritualas, šalia susitelkusi kitos mirusiosios giminė. Moteris vis tiek jaučiasi neturinti į ką atsiremti ir įsako sau valdytis, nes mano, kad jai praradus sąmonę nebūtų kam padėti. Šios situacijos nereiškia, kad visi aplinkiniai nejautrūs arba artimieji niekada nerūpėjo. Jos leidžia tiksliau suprasti vienatvę: konkrečiu momentu žmogaus poreikis ir aplinkinių dėmesys gali prasilenkti. Artumą turėtume vertinti pagal tai, ar tame susitikime atsiranda vietos kito išgyvenimui, o ne vien pagal susirinkusiųjų skaičių. Škėma laukimą net įasmenina kaip rūpestingą pamotę, todėl vaiko būsena pasirodo prieštaringa: tėvams grįžus jis ilgisi ir to varginančio palydovo, kuris buvo pripildęs jo dieną.

Kartu vienatvės patirtis nereiškia, kad žmogus neturi jokios galimybės pajusti ryšį. Janinos Degutytės „Artume“ kalbančioji dėkoja vingiorykštei už pagalbą nešant naštą, pastebi tamsoje šviečiančias stirnos akis ir kelią atveriančią paukščio giesmę. Našta nepradingsta, tačiau dėmesys aplinkai leidžia ją patirti drauge su atrama. Tai nėra pažadas, kad kiekvieną skausmą panaikina gamta. Eilėraštis veikiau atskleidžia kitokį artumo šaltinį tada, kai apie žmonių draugiją nekalbama. Vilimaitės apsakymo pabaigoje vieniša moteris taip pat atranda vidinę atramą: ji tiki Oną ir Leokadiją esančias kartu prie dangaus vartų. Šis vaizdas priklauso jos tikėjimui, o ne patvirtintam pomirtinio pasaulio stebėjimui. Tačiau jis leidžia mintyse išsaugoti draugystę, kurią liudijo laiškai ir Onos rūpestis. Tiek eilėraštis, tiek apsakymas parodo, kad ryšio patirtis gali būti platesnė už dabartinį žmonių susibūrimą. Tai nepakeičia tikro kito žmogaus dėmesio reikšmės, bet padeda išvengti skubotos išvados, kad vienas pasilikęs asmuo neturi jokių artumo galimybių. Stirnos akių palyginimas su žvaigždėmis ir giesmės vaizdavimas kaip kelio suteikia artumui kryptį: kalbančioji patiria aplinką kaip ją pasiekiančią šviesą bei garsą. Vienišumas nebūtinai uždaro visas jusles.

Vadinasi, buvimas tarp žmonių nėra automatinė apsauga nuo vienatvės. Susitikimas tampa artimas tada, kai jame pastebimas konkretaus žmogaus išgyvenimas. Kita vertus, likęs vienas žmogus gali išsaugoti reikšmingus ryšius atmintimi, tikėjimu ar jautriu aplinkos stebėjimu. Tokia vidinė atrama ir gyvųjų dėmesys turi skirtingas paskirtis; vien susirinkusių žmonių skaičius nei jų buvimo, nei stokos nepaaiškina.

Ar buvimas tarp žmonių visada apsaugo nuo vienatvės?

Susirinkti į bendrą vietą lengviau, negu iš tikrųjų pasidalyti tuo, ką išgyvena kitas žmogus. Vieši papročiai padeda išreikšti pagarbą, tačiau jų poveikis priklauso nuo dalyvaujančiųjų santykio. Todėl į klausimą apie žmonių draugijos apsaugą nuo vienatvės atsakyčiau sąlygiškai: ji padeda, kai bendras buvimas virsta abipusiu dėmesiu. Vien formalus dalyvavimas tokio ryšio negarantuoja, nors gali būti svarbi galimybė jam atsirasti.

Bendras žmogaus likimo apmąstymas gali padėti peržengti įprastas tarpusavio ribas, bet dar reikia, kad ši mintis paliestų kitą asmenį. Kristijono Donelaičio „Metuose“ Lauras lygina augalo augimą ir žmogaus amžių. Jis primena, kad nuo gyvenimo baigtinumo neapsaugotas nei ponas, nei būras. Kalbėjimas bendru „mes“ leidžia išgirsti bendrą trapumą, nors nepanaikina skirtingos žmonių padėties. Tokia perspektyva gali skatinti jautriau pastebėti kitą. Vilimaitės apsakyme „Leokadija ir Ona“ bendras atsisveikinimo ritualas irgi susieja žmones mirties akivaizdoje. Onos giminė susirenka į laidotuves, pastovi prie kapo, pietauja drauge. Vis dėlto vėliau jos netikroji duktė mišiose lieka be savųjų, nors bažnyčioje nestinga kitos giminės žmonių. Bendras mirtingumas dar nereiškia, kad konkreti vienatvė bus pastebėta. Šis skirtumas svarbus: ritualo nereikia laikyti beprasmiu, tačiau iš jo atlikimo negalime spręsti, kad kiekvienam dalyviui suteikta pagalba. Apie tikrą ryšį daugiau pasako konkretus atsiliepimas į gedinčio žmogaus poreikį, galimybė prie jo pasilikti ir jį išklausyti tada, kai oficialus susibūrimas jau baigiasi. Vilimaitės kartojamas ilgas veikėjos įvardijimas susieja ją su mirusiąja, bet jos pačios vardo nesužinome. Šis pasakojimo pasirinkimas leidžia atidžiau įsižiūrėti į žmogų, liekantį viešo atsisveikinimo paraštėje.

Santykį stiprina ir abipusis dalijimasis, kuriam neužtenka vien draugų turėjimo. Senekos šeštajame „Laiškų Lucilijui“ laiške skiriami draugai ir pati draugystė: kalbantysis nori perduoti tai, ko išmoko, kviečia susitikti, tikisi ir pats gauti naudos. Atvykimas dar būsimas, bet jo prasmė jau nusakoma kaip abiejų dalyvavimas, o ne vieno pamokslas kitam. Vilimaitės apsakyme panašiai verta atskirti giminės dydį nuo parodyto rūpesčio. Ona daugelį prižiūrėjo, o netikroji duktė prisimena ir nuoširdžiai žvakes degiojusį nepažįstamą senuką. Šis žmogus svarbus savo veiksmu, nors jo vieta giminystės schemoje neaiški. Tekstas leidžia matyti, kad dėmesys ne visada sutampa su oficialiu artimojo vardu. Tačiau iš jo negalima išvesti ir priešingos taisyklės, kad visi giminaičiai abejingi. Vienatvę mažintų nuoseklus kito būsenos pripažinimas, o ne skubus žmonių suskirstymas į gerus ir blogus. Tokia draugija reikalauja skirti laiko, leisti kitam kalbėti ir vertinti jo patirtį kaip bendram susitikimui svarbų dalyką. Laiško pabaigoje svarbus ir Hekatono minties apie draugystę su savimi paminėjimas. Ji papildo bendravimą vidiniu santykiu, todėl vienatvės klausimas nesusiaurinamas iki nuolatinio kitų žmonių ieškojimo ar jų turėjimo.

Taigi žmonių draugija saugo nuo vienatvės tiek, kiek joje yra dalijimosi ir konkretaus dėmesio. Bendras ritualas gali priminti visų trapumą, o draugystės laikysena suteikia šiai minčiai kasdienį pavidalą. Vis dėlto nė vienas iš jų nesuveikia vien dėl to, kad žmonės atėjo į tą pačią vietą. Ryšys atsiranda iš atidaus dalyvavimo, kurio negalime išmatuoti vien giminės dydžiu ar viešai atlikta pareiga.

Pirmas variantas skiria fizinį buvimą ir artumo poreikį; antras – bendro ritualo galimybę ir abipusio dalijimosi pastangą. Šios išvados nepadaro visos giminės visada abejingos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.