Užduotis. Remdamasis pateiktu Mackaus eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimą „Ar bendrystė padeda išsaugoti ryšį su gimtine?“ Pagrįsk atsakymą ir aptark bendrystės sąlygas. Šių pratybų variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus,
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais,
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų,
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant svetimo dangaus kelių.

*

Ar gali nenorėt į gimtą žemę grįžt žmogus?

Šaltinis: Algimantas Pagėgis [Algimantas Mackus], „Elegijos: eilėraščiai“. Chicago: Sūduva, 1950 (bibliografinis „Tekstai.lt“ perspaudo kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. „Elegijų“ perspaudo bibliografijoje autorius įvardytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu.

Ar bendrystė padeda išsaugoti ryšį su gimtine?

Ryšys su gimtine gali išlikti per tai, ką žmonės atpažįsta ir pasakoja vieni kitiems. Bendras vietos vardas, daina ar vaizdas leidžia suprasti daugiau, negu tiesiogiai paaiškinama. Tačiau dalytis ilgesiu nėra tas pats, kas sulaukti vienodo atsakymo į visus klausimus. Bendrystė padeda saugoti savą vietą tada, kai kartu išlaiko žmogaus patirties savitumą.

Bendrą ryšį palaiko kalba, kurioje vieta įgyja artimų žmonėms prasmių. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje dabartinis nuniokotas plotas atveria prisiminimą apie buvusį mišką. Gausa atkuriama augalų vardais, garsais ir žvilgsnio judėjimu, bet prie gamtos pažinimo prisideda ir kultūrinė atmintis. Grybai primena dainušką, medžių būrys leidžia prisiminti Eglės ir jos vaikų istoriją. Vietovardžiai susieja reginį su konkrečiu kraštu, o „Ė mum“ įvardija žmones, kuriems šis pasaulis savas. Tokia kalba leidžia atpažinti vietą net tada, kai jos ankstesnis grožis jau prarastas. Miškas prisiminime neatauga, tačiau jo patirtis išlieka prieinama kitam. Klausimai apie dingusius paukščius ir žvėris parengia skaitytoją patirti netektį, o vėlesni mažybiniai pavadinimai atskleidžia artumą. Taip skaitytojas įtraukiamas į prisiminimą per pačią kalbą, nors aprašytame miške galbūt niekada nevaikščiojo. Algimanto Mackaus „Mano žemės paukščiuose“ išskrendantiems taip pat paliekamas ryšį saugantis vaizdas: širdį siekiama atgaivinti tėviškės sapnais. Savumas įgauna bendrumo, kai vieno išsakytą ilgesį gali atpažinti kitas. Būrio skrydis todėl svarbus ne vien kaip judėjimas ta pačia kryptimi. Jis leidžia galvoti apie žmones, kurie kartu išsaugo vardus, pasakojimus ir namų ženklus. Šie dalykai nepanaikina fizinio atstumo, bet suteikia jam suprantamą prasmę. Tad gimtinės atmintis gali būti palaikoma ir ten, kur pačios gimtos vietos žmogus tuo metu nemato.

Bendrystei taip pat reikia gebėjimo priimti iki galo neišaiškintą kito žmogaus troškimą. Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Ir tie bokštai balti“ kalbantysis pats nežino, ko bokštai žiūri į dangų ir ko jo širdžiai klausti. Galimybės vardijamos klausimais: gamtos grožis, mažytė svajonė, nemirties noras. Kreipdamasis į angelus jis prašo žodžių, bet nepapasakoja jau gavęs atsakymą. Kartojami prašymai rodo, kaip svarbu ilgesį nukreipti į kitą, net kai jo turinys dar neaiškus pačiam kalbančiajam. Paskutinio posmo žvilgsnis lieka klausiamas. Ilgesys čia dar neturi vieno aiškaus vardo. Šis eilėraštis leidžia pagrįsti atsargesnį požiūrį į bendrumą: svarbu išgirsti žmogų nepakeičiant jo klausimo svetimu, patogiu atsakymu. Mackaus sparnų plazdėjimu danguje išrašomas ilgesys panašiai pirmiausia tampa matomas, o ne išspręstas. Vėliau mėlynas dangus pavadinamas svetimu, nors skrydis ir ryšio ženklas tęsiasi. Todėl bendri prisiminimai neturėtų virsti reikalavimu visiems vienodai jaustis ar tikėti vienoda ateitimi. Jie gali sudaryti sąlygas kalbėti apie savą vietą, net jei kiekvienas ilgisi skirtingų jos detalių. Tokioje bendrystėje klausimas apie grįžimą gali išlikti atviras, neprarandant paties ryšio su gimtine.

Taigi bendrystė išsaugo ryšį su gimtine perduodama vietos patirtį ir leisdama žmogui išsakyti savo ilgesį. Bendra kalba suteikia atpažinimą, o atidus klausymasis leidžia gimtinę išgyventi savaip. Nuo to gimtinė fiziškai nepriartėja ir visi troškimai neišsipildo. Tačiau žmogui lieka galimybė savą vietą prisiminti kartu su kitais ir nebūti vienam su jos ilgesiu.

Ar bendrystė padeda išsaugoti ryšį su gimtine?

Išvykus gimtinė gali priminti save per kitą žmogų ir drauge atliekamą mažą veiksmą. Tokia atrama ypač svarbi, kai įprastas gyvenimas nutrūkęs. Vis dėlto bendras dalyvavimas dar nereiškia, kad žmogus supranta savo ryšį su sava vieta. Bendrystės vertę lemia ir tai, ar ji suteikia erdvės prisiminimui, savam klausimui bei atidžiam žvilgsniui.

Drauge atliekamas pažįstamas ritualas gali suteikti atramą net tada, kai gimtinė nepasiekiama. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerinių Velykų epizode vienas kalinys nuo Gdansko padovanoja lietuvių grupei kiaušinį. Vyriausias iš susirinkusiųjų susijaudinęs dalija jį į plonus gabalėlius ir laimina kiekvieną. Bendras veiksmas leidžia pasakotojui ištarti, kad jie švenčia „kaip visi gyvieji žmonės“. Pažįstamas ženklas bent tą akimirką sugrąžina žmogiško gyvenimo pojūtį. Jį lydi galima tėvynės ir artimųjų atmintis: pasakotojas ją įvardija spėdamas, išsaugodamas kiekvieno nutylėto išgyvenimo ribą. Toliau pasakojami mušimai parodo, kad simbolio stiprumas nepanaikino prievartos. Vis dėlto vėlesnis smurtas nedaro dalijimosi beprasmiško. Tokia patirties įtampa padeda aiškinti Algimanto Mackaus „Mano žemės paukščių“ būrį. Paukščiai skrenda kartu, kad kelionė jų nepalaužtų, o tėviškės sapnams skiriama širdį atgaivinanti paskirtis. Šių žodžių prasmė yra atramos siekis nesaugiame kelyje. Žmonėms atmintis taip pat gali tapti palaikoma kartu: kitas atpažįsta šventės ženklą, priima prisiminimą, prisideda prie veiksmo. Tai nesuteikia valdžios visoms aplinkybėms, tačiau išsaugo priklausymo jausmą greta to, kas iš žmogaus atimta. Mažas kiaušinio gabalėlis pasiekia kiekvieną susirinkusįjį, o drebančios dalijančiojo rankos ir ašaros atskleidžia veiksmo svarbą. Žmonės tą akimirką susiję ne vien bendra nelaime. Juos jungia ir tai, ką jie drauge geba atpažinti bei branginti. Ryšį saugo ne didelis daiktas, o drauge jam suteikta reikšmė.

Tačiau ryšiui reikia ir asmeninės atidos, kurios nepakeičia vien priklausymas bendrai veiklai. Marcelijaus Martinaičio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ kalbantysis jos laukus dirba ir taiso šiaudinius stogus, bet sako taip ilgai jos nematęs. Keistas teiginys paaiškėja iš nuovargio ir nuolatinio skubėjimo: akys bei galvojimas varginami tiek, kad nebelieka laiko suprasti patiriamą pasaulį. Kartojimas „Dirbau ir dirbau“ sudaro vis grįžtančio užsiėmimo įspūdį. Sekmadienis, kurį būtų galima gulėti žolėje ir galvoti, dar tik trokštamas. Žmogus neskelbia nustojęs branginti tėvynę; jam trūksta laisvos akimirkos ją pamatyti. Ši situacija padeda tikslinti bendrystės sąlygą: bendras gyvenimas turėtų leisti žmogui išgyventi savą ryšį, o ne užpildyti kiekvieną jo akimirką. Mackaus eilėraštyje dideliam būriui priklausantys paukščiai išlaiko gimtų lizdų ir tėviškės sapnų kryptį. Tačiau paskutinis klausimas kalba jau apie žmogų. Daugiskaitinis skrydis nepanaikina šio asmeniško santykio. Artimi žmonės gali padėti išsaugoti namų ženklus, bet jie negali už kitą nuspręsti, ką jam reiškia gimtinė. Bendrystė tampa tvirtesne atrama, kai suteikia progą sustoti, pastebėti ir savais žodžiais ištarti tai, kas svarbu.

Bendrystė padeda išlaikyti gimtinės ryšį per drauge atpažįstamą ženklą ir palaikomą atmintį. Šis poveikis išlieka vertingas net nepasikeitus sunkioms aplinkybėms. Kartu žmogui reikia erdvės pačiam patirti savo artumą vietai. Dalijimasis ir individuali atida papildo vienas kitą: namų jausmas išsaugomas gyvas, kai kiti jį palaiko, bet neatstoja paties žmogaus išgyvenimo.

Pirmas atsakymas sieja bendrystę su atpažinimu ir išklausymu, antras – su bendro ženklo atrama ir galimybe pačiam išgyventi savą vietą. Gretinamos konkrečios funkcijos, nesutapatinant paukščio kelionės, lagerio prievartos ir kasdienio nuovargio.

Taikomos 2026 m. VBE II kriterijų ir vertinimo gairių sritys.

Turinio keturių sričių suma – 16 pirminių taškų; dauginant iš 2,625 gaunama iki 42. Kalbai skiriamos keturios atskiros sritys – stilius, taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas yra 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, pavyzdžiams balai neskirti.

Šių pratybų keturios pastraipos ir A kurso privalomas autorius pirmame dėstyme bei kitas autorius antrame yra bibliotekos mokymo principas. Nacionaliniai kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato; B kursui A9 sąrašas netaikomas. Originalūs nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui; pradžioje jie suskleisti.

Prie kiekvieno pavyzdžio parašyk, kokį ryšio palaikymo veiksmą jis paaiškina. Patikrink, ar kartu neatėmei žmogui teisės gimtinę išgyventi savaip.