Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl verta suabejoti pirmuoju įspūdžiu?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kaip papildomos žinios gali pakeisti vertinimą.

Šioje knygoje spausdinami išlikę užrašai to žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku“. Sunku pasakyti, ar jo rankraščiui reikia įvadinio žodžio; šiaip ar taip, aš jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginau užrašyti savo prisiminimus apie jį. Nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų vyriškis, kartą prieš keletą metų jis užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio negu manasis. Tai, kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio, dėl savo likimo ir tai, kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį ir iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepamiršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Jis įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, pakėlė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia.

Ir nusišypsojo, mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi, — tarė jis, — aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, trumpai nukirpti plaukai vienur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartųjį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juokinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip sakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi pats sau būtų juokingas dėl tokio savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja nuomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų pagerinę ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia — tai vyriškio veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas, labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, kad jo mandagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo — atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iš karto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Šaltinis: Hermann Hesse, „Stepių vilkas“, „Leidėjo pratarmės“ pradžia. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Naudotas pateiktas lietuviškas EPUB; leidėjo žyma „Lietuvos rytas“. Konkretaus spausdinto leidimo metai ir puslapiai nenustatyti..

Ištraukoje pasakoja ne autorius, o fikcinis leidėjas, atsigręžiantis į pažintį su atvykėliu. Pateiktame faile esanti forma „kartųjį“ išlaikyta.

Kodėl verta suabejoti pirmuoju įspūdžiu?

Pirmasis įspūdis atsiranda greitai: pakanka keistos šypsenos ar netikėto sprendimo. Tačiau žmogaus elgesio priežasčių dažnai dar nežinome. Suabejoti savo pradine išvada verta, nes papildoma aplinkybė gali pakeisti matyto veiksmo prasmę. Toks sustojimas padeda teisingiau elgtis su kitu ir geriau suprasti bendrą situaciją.

Kartais nepalankumą sukelia nepaaiškintas kito sunkumas. „Stepių vilko“ pratarmės pasakotojui nepatinka kambario ieškančio vyro eisena. Jos įtampa nedera su griežtu profiliu, todėl žmogus atrodo nemalonus. Tik vėliau pasakotojas sužino apie jo ligą ir sunkumą vaikščioti. Iš naujo prisimenamas tas pats judesys, tačiau atsiranda kitoks jo paaiškinimas. Atvykėlio mandagumas ir mąslus veidas taip pat papildo pirminį svetimumo pojūtį. Ši pasakojimo eiga atskleidžia, kiek daug vertinime priklauso nuo turimų žinių. Stebėtojo nepatogumas dar neparodo blogos kito žmogaus valios. Jis nusako paties vertinančiojo reakciją, kurios priežastį tenka aiškintis.

Išsiaiškinti veiksmo tikslą verta ir bendroje veikloje. Įsivaizduokime mokyklos tinklinio treniruotę, kurioje vadovė pakeistų įprastą žaidėjų išsidėstymą. Mokiniui galėtų pasirodyti, kad stipresniam komandos draugui tyčia neleidžiama pelnyti taškų. Jis nusiviltų ir imtų priekaištauti, dar nepaklausęs apie užduotį. Tačiau pasiteiravęs sužinotų, kad šįkart lavinamas kamuolio priėmimas skirtingose aikštės vietose. Tada galėtų įvertinti pakeitimą pagal treniruotės paskirtį ir pasiūlyti, kaip visiems pasipraktikuoti. Taškų siekimas ir naujo įgūdžio mokymasis šią akimirką reikštų skirtingus tikslus. Jo klausimas nereikštų, kad kiekvienas vadovės sprendimas būtinai teisingas. Jis leistų tiksliau aptarti konkretų sprendimą, iš pradžių supratus jo priežastį. Tokia abejonė savo įspūdžiu padėtų išsaugoti ir bendradarbiavimą, ir galimybę pagrįstai nesutikti.

Taigi pirmuoju įspūdžiu verta suabejoti, kai nežinome elgesio aplinkybių ar tikslo. Vėlesnė žinia gali pakeisti vertinimą, o klausimas padėti kalbėtis apie tikrą nesutarimą. Atidesnis žvilgsnis leidžia tiksliau spręsti apie kitą žmogų ir savo reakciją.

Du argumentai aiškina skirtingas pirmojo įspūdžio spragas: nežinomą žmogaus elgesio aplinkybę ir nežinomą bendro veiksmo tikslą.

Kasdienė situacija sukurta argumentui, todėl jos sąlyginė eiga neperrašoma kaip tikras autoriaus atsiminimas. Išvada sujungia jau aptartas aplinkybių ir tikslo spragas; joje nepradedama nauja istorija ar visuotinis teiginys, kad visi pirmieji įspūdžiai klaidingi.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Čia pasirinkta 250–300 žodžių apimtis bei keturios pastraipos yra klasės mokymosi modelis.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai didžiausi galimi taškai, o ne šiam pavyzdžiui suteiktas įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduojamas kasdienis atvejis moko plėtoti argumentą ir savaime maksimalaus įvertinimo nesuteikia.