Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl svarbu pastebėti savo paties prieštaravimus?“ Vieną argumentą grįsk pateikta esė, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Dar savaitė Vilniuje, ir imsiu nekęsti vasarojančio miesto, turistų, prekybininkų, vestuvininkų, dykinėjančių atostogautojų, o labiausiai – pats savęs. Todėl, kad saulė spirgina ir tave. Todėl, kad taip pat lėkštai nusitvėręs šalto alaus bokalą. Todėl, kad nesiskaito knygos ir nesimezga joks protingas pokalbis. Ir jei staiga imtum sapnuoti, tai būtų vis tie patys atvirukai su smaragdiniais okeano toliais, nuo kurių pirma darydavosi bloga. Kas sakė, kad vasara žada laisvę ir lengvumą? Vasara yra klastinga teroristė ir prievartautoja. Visiems privalu ją liaupsinti ir šokti pagal jos dūdelę. Laukti ir ilgėtis lyg antrojo Kristaus atėjimo. Paskui rugpjūčio 31-ąją ji patenkinta susirenka savo aukų atodūsius bei ašaras ir šantažuoja visus iki kito birželio.

Šimtą kartų teisios mūsų maldų knygos, kai prašo Dievą gailestingai apšviesti vasarotojus, idant jie paežerėse ir pamiškėse kartu su tuščiais buteliais neišbarstytų ir dvasinių vertybių. Pavojus akivaizdus. Užsukite sekmadienį į bet kurią bažnyčią. Girdėjau, kai kur Vokietijoje jau seniai kunigams per visą vasarą leidžiama nesakyti pamokslų. Sakralioji formulė: man atostogos. Kiekvienas supratingai linkčioja galva. Šiukštu pasiūlyti ką nors svetima tam šventam laikui. Aplinkui tik ir girdi, kaip kas turškėsi jūroj ar drybsojo per dienas šezlonge. Net uraganai ir bombų sprogimai neatbaido. Jeigu dvasios ubagystė turi savo numylėtą metų laiką, tai vasara. Atostogaujantis miestas ir pasaulis.

Lyg tyčia aną savaitę viena ponia pradėjo kalbą apie dvasingumą. Kaip šios srities profesionalo teiravosi, ar jis dar atgimsiąs Lietuvoje. Laimė, pavyko susilaikyti nepašmaikštavus kaip nors nevykusiai. Tik patraukiau pečiais. Atseit klausimas per daug rimtas. Kaip tada, kai nuskambėjo garsusis posakis: „Faktų nežinau, o gandų nekomentuoju“. Bet iš tiesų tik apsimečiau, kad viskas labai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Juk faktai čia pat. Visas miestas ir tu pats jame.

Nieko sudėtingo čia nėra. Žinoma, prieš pusmetį būčiau pareiškęs, jog dvasingumas, kaip jis suvokiamas Lietuvoje, vertas tik anekdotų. Šis bei tas iš Dekalogo, kurį privalu laikyti bet kokios visuomenės konstitucija. Retkarčiais tam tikra susikaupimo praktika, geriausia – tuščioje bažnyčioje. Lašelis egzotikos, gal pagoniškos, gal rytietiškos, nes Dievas juk vienas ir svarbiausia ne konfesija, o kad žmogus būtų geras. Nepriklausoma nuomonė apie Bažnyčios dogmas. Tolerancija, ekumenizmas, jautrumas saulėlydžio gaisams. Žvakės, saikinga vyno porcija. Meilė Užupiui. Citata iš Kahlilio Gibrano. Ir t. t.

Bet dabar už anekdotų nebepasislėpsi, per daug žiauri tikrovė spigina į akis. Mano pašnekovė buvo teisi. Dvasingumas gali tirpti ir sutirpti lyg ledų porcija saujoj. Net su anuo solidžiu savo turiniu. Dar paprasčiau ir kvailiau, kai tokių dalykų nemoki apibrėžti ir sukonkretinti. Esi įsitikinęs, jog dvasia kaip vėjo gūsis ar ugnies liežuviai. Pašiurpusi oda. Siaubas ir nuostaba. Nebepakeliamas maudulys. Saldus širdies nerimas. Ir staiga vieną baisią vasaros dieną viso to nebelieka. Imi skaičiuoti palmes ant Neries kranto. Perkiesi „Humanoje“ baltas kelnes. Mausti gali tik saulės nusvilintą nugarą. Ugnies reikia tiek, kad iškeptų šviežios kaimiškos dešrelės. Orų prognozės puikiai atstoja Gibraną ar Naująjį Testamentą.

Beje, kadaise V. Hugo „Vargdieniai“ praryti ant Valakampių smėliuko. Disidentiniais metais rašomosios mašinėlės įnirtingiausiai kaukšėdavo irgi vasaros mėnesiais. Antitarybinės propagandos primarginti lapeliai buvo stipriau už kvapą gniaužiančius atostogų kalnus, už žydrąsias lagūnas. Išeitų, jog galima ir kitaip. Tai gal be reikalo peikiu vasarą, gal ne ji kalta, kad abu su minėta ponia pasigedome dvasingos Lietuvos? Bet pasileisk dabar praeities laukais – prasidės odės pionieriškai vaikystei, dingusiam Vilniui, laisvės kovoms. Gretinimai, lyginimai, nostalgiški atsidūsėjimai. Dar teks prisiminti, jog proprosenelis buvo baudžiauninkas ir apskritai niekada neatostogaudavo. Nieko gero iš tokių šuolių. Kalvarijų turguj gali prisiklausyti panašių tekstų iki soties.

Jau verčiau kasmet prisiminsiu, kad dvasingumo priešas – tai vasara. Jai atiduodame dvasią, nesipriešindami ir net nemurmėdami. Nežinau, kaip Benediktas XVI atlaiko savuosius kalnus ir vasarnamius, gal neišeina iš koplytėlės ar šiaip yra užsigrūdinęs savo ypatingose pareigose. Bet mano jėgos per menkos, o mūsiškė koplytėlė šeštadieniais ūžia nuo vasaros švenčių, nepasislėpsi ten. Taip ir nudiriama nuo tavęs bet kas iš dvasios srities. Rodos, apokrifinėje Tomo evangelijoje Dievo karalystė lyginama su moterimi, kuri kiaurame ąsotyje nešėsi vandens. Pareina namo, o ąsotis tuščias. Tai nutiko, aišku, liepos mėnesį. Aplinkui dūzgiant bitėms ir sostinės svečiams. Iš pakiemių kylant dešrelių dūmams. Plevėsuojant baltoms palaidinėms. Su užuojauta žiūrint į tuos, kuriems nėra nei kur, nei dėl ko atostogauti.

Ir kaip dar ieškoti knygos ar protingų žodžių, kai šventai tiki, jog pasiusi nepamatęs jūros? Atsisveikinu su dvasingumu. Bent iki pirmųjų šalnų. Jeigu ką, net bažnytiniai įstatymai mano pusėje. Kas bus, tas bus. Prisidedu prie choro, skelbiančio, kad jau atostogos. Puoliau tiek, kad sutikčiau pavėpsoti ir nuo Palangos tilto.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Atostogų miestas“, knygoje „Malonės akrobatika: iš gatvelių ir skverelių teologijos“. Pateiktas „Alma littera“ EPUB, ISBN 9786090106792; autorinių teisių kredite – 2006 m. OPF metaduomenų data – 2012-09-11; šio EPUB spausdinti puslapiai ir atskiro spaudos leidimo metai nepatvirtinti. Esė pabaigoje – 2005 07 21.

Kontekstas. Tai visas atskiras esė tekstas, datuotas 2005 m. liepos 21 d. Pasakotojas ironiškai kritikuoja vasarą ir atostogų įpročius, tačiau pripažįsta savo paties įsitraukimą.

Žodžiai. Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų. Ekumenizmas – krikščionių vienybės siekis. Apokrifinis tekstas – į įprastą biblinį kanoną neįtrauktas religinis raštas. Šiuos žodžius esė pasitelkia svarstydama dvasingumo sampratą; pasakotojo ironija nėra visiems privaloma poilsio taisyklė.

Kodėl svarbu pastebėti savo paties prieštaravimus?

          Pastebėti kitų klaidas dažnai lengviau negu pripažinti savąsias. Tačiau kritika tampa netiksli, kai patys nepastebimai darome tai, kuo kaltiname aplinkinius. Atpažintas prieštaravimas gali padėti tiksliau suprasti problemą ir pakeisti savo elgesį. Tam reikia ne tik gero argumento, bet ir sąžiningo žvilgsnio į save.
          Sasnausko „Atostogų miesto“ pasakotojas piktinasi vasaros papročiais, tačiau tarp jų dalyvių tuoj pat įrašo save. Jis pats geria alų, neskaito ir nesuranda norimo pokalbio. Prisiminęs vasarą skaitytą romaną bei disidentinį darbą pripažįsta, kad kaltas galbūt ne metų laikas. Šis prieštaravimas nebaigiamas patogiu pasitaisymu: pabaigoje jis prisideda prie atostogautojų choro. Vis dėlto skaitytojui atverta jo paties silpnybė leidžia kritiką suprasti plačiau negu kaip pamokymą svetimiems žmonėms.
          Įsivaizduokime mokinį, kuris per klasės knygų aptarimą priekaištautų, kad kiti neklauso. Jis pats norėtų papasakoti apie veikėją, todėl pastebėtų kiekvieną pašalinį pokalbį. Tačiau draugei pradėjus kalbėti telefonas jam parodytų naują žinutę. Mokinys galėtų ją atsidaryti ir vis tiek laikyti save vieninteliu rimtu klausytoju. Pastebėjęs šį neatitikimą, jis turėtų kitą pasirinkimą: nutildyti telefoną, atsiprašyti ir paprašyti pakartoti praleistą mintį. Draugė nebūtinai tuoj apsidžiaugtų, o visas aptarimas nuo to netaptų sklandus. Tačiau bent vienas konkretus žmogus imtų laikytis to, ko reikalauja iš kitų. Kartu paaiškėtų, kad klausymąsi trikdo ne vien svetimas abejingumas, bet ir jo paties įprotis. Taip pradinis kaltinimas kitam taptų ir proga prisiimti savo dalį.
          Taigi savo prieštaravimus verta pastebėti todėl, kad jie padeda atsakomybę susieti su konkrečiu veiksmu. Vien savikritiškas prisipažinimas dar negarantuoja pasikeitimo, kaip matyti ir esė. Vis dėlto be jo lengva pasilikti teisėjo vietoje, nepastebint, kad problema prasideda ir nuo mūsų pačių.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų; čia kriterijų maksimumai, modeliui balai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda plėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.