Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl svarbu klausti, kam pritariame?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta novele, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

(Trumpa paskaita apie kūrybos procesą)

Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.

Jei žiūrėsime priešais, už kiemo matysime didelį ąžuolą, labai seną, išpuvusiu pilvu; prie sveikesnio jo šono prikalta irgi ąžuolinė lenta, o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas. Kai užklysta kokie džinsuoti praeities mylėtojai, skėsčioja rankomis: „Tai medelis, tai jis gali daug papasakoti apie mūsų žilą praeitį...“ O jeigu dar kieme būna senis Vinculis ir meiliai su jais pašneka, tai tie visai susileidžia, pamiršta mieste paliktus daiktus ir idėjas, varto akis: „Dėl to mane ir traukia senasis kaimas... Kokia titaniška dvasia... Ačiū, tėvuk, ačiū...“

Įsimurkdykit tą tėvuką į savo išverktą mašinėlę, parsivežkit į jaukius namučius, išsibalzamuokit gyvą – ir turėsit daiktelį – nebrangų ir tokį pilną dvasios...

Taigi – gegužės vidurys, vidudienis. Senas ąžuolas. Po ąžuolu yra nedidelė būda, kurioje lekuoja persenusi Marazyno kalė. Už mūsų nugarų, kairėje, žaliuoja kalvelė. Ant jos tuojau pat ateina pušų sakintojo žmona, prisideda ranką prie akių ir žiūri į ąžuolo pusę. Kai pasitaiko koks išgėrimas (o pasitaiko!) ir kai dalyvauja jaunas pienininkas, išmetusi kelis stiklelius, ji uždeda ranką pienininkui ant peties ir sako:

– Tas mano užaugintas vaikelis...

Kas tiesa, tai tiesa: kai čia atsikraustė dirbti, pienininkas buvo bemaž dar vaikas, gyveno pas sakintoją „ant būto“, sakintojo žmona jį ir išaugino į vyrus. Kaime ne vienam nuo liežuvio nusprūsta, kad ne tik išaugino, bet ir išmokė.

Atsitikime dalyvauja ir šios paskaitos autorius. Užsidėjęs kepurę, jis sėdi prie trobos ant akmens. Nuo plikos kaktos per kepurę sunkiasi prakaitas.

Tiesiai priešais jį yra senio Vinculio troba. Autorius žino, kad Vinculis sėdi pirkioj, prie kurios lango žydi obelis. Jei nebus staigių šalnų, Vinculis sulauks gražių obuolaičių.

Jau turi prasidėti. Pasukęs galvą į kairę, autorius pamato keliuku žygiuojantį pienininką. Jis užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigta varnos plunksna. Rankoje jis nešasi šautuvą. Jam labai tinka melsvos džinsinės kelnės. Atėjęs iki pusės kiemo, rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus, o pats nosies tiesumu eina prie ąžuolo.

Marazynas stovi už dailios tvorelės. Tenai yra rubuilis mažas šunaitis, kuris netrukus turės užimti būdą.

– Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos, – sako pienininkas.

– Ciū, ciū, eikš čia, – šnekiną kalę Marazynas.

Kalė išlenda. Ji labai juokinga, nes baltut baltutėliais ūsais.

Ko gero, apžlibusiomis akimis pienininko ji nemato.

Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą kiemą.

– Ačiū, Jurgi, – sako Marazynas.

– Prašom. Nėr už ką, nėr už ką.

Pienininkas šautuvą pasikabina per petį ir eina atgal, liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią.

Autorius delnu nuo kaktos nubraukia prakaitą. Jausdamas esant kokią to šūvio prasmę, jis įsmeigia akis į Vinculio langą.

Kaipgi! Nors langą ir uždengia sužydusi obelis, jis dabar gerai mato prie stiklo prisiplojusį, rankas išskėtusį, į nueinantį pienininką žiūrintį Vinculį. Jis taip stovi lyg prikaltas, matyti netgi laiko išblukintos jo akys, o visas jis atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo. Žvėrelio akys baugiai lydi tolstantį pienininką. Staiga Vinculis pamato autorių, supranta, kad jis žiūri į jo langą, sujuda. Netrukus jis jau žengia pro duris laukan, trupučiuką dreba kelnių blauzdos. Tipena artyn ir priėjęs sako:

– Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?!. Net kiemas dūmais pakvipo!..

Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip, taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!

Ši kukli istorija beveik jau ir visa. Tačiau kieno motociklas blizga dešinėje, ant kalnelio? Ak, mes užmiršome pušų sakintoją! Ir jis dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant būto“, – girdėjo ką tik šūvį, matė, kaip jo žmona meste numetė ranką nuo akių, kaip, vaikų lydimas, nuėjo pienininkas... O dabar brūžina motociklo pakoją, o tas lyg tyčia nenori jo klausyti...

Ir vis dėlto: kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą, kuri, staigiai įsiveržusi, sukrutino mūsų jausmus, ir mes visi ėmėm plūduriuoti ant šitos veikimo bangos? Kodėl nebandėme skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinius? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Keleivio novelės“. Vilnius: Vaga, 1985. Leidimo vieta, leidykla ir metai matomi tikrame EPUB įrištame tituliniame lape; novelės spaudos puslapis ir ISBN nenustatyti. Pateikto EPUB skyriaus antraštė „Šuvis po marazyno ąžuolu“ palikta netaisyta.

Pasakojimas. „Autorius“ čia yra ir pasakojimo veikėjas; jo buvimas scenoje savaime nepatvirtina tikro rašytojo biografijos. Pienininkas anksčiau gyveno sakintojo namuose, o sakintojo žmona sako jį užauginusi.

Antraštė. Pateikto EPUB forma „Šuvis po marazyno ąžuolu“ netaisoma pagal kitą leidinį. Institucinėje mokymo priemonėje ir LNB bibliografijoje vartojamas pavadinimas „Šūvis po Marazyno ąžuolu“.

Kodėl svarbu klausti, kam pritariame?

Pritardami kitam parodome, kokį veiksmą ar vertinimą palaikome. Kartais atsakome greitai, norėdami pritapti, ir nepagalvojame, kas slypi už girdimų žodžių. Todėl verta klausti, kam iš tiesų pritariame: toks klausimas padeda pastebėti nutylėtą žmogaus savijautą ir patikrinti, ar bendras sprendimas atsižvelgia į jį.

Juozo Apučio novelėje „Šuvis po marazyno ąžuolu“ Vinculis po šūvio į seną kalę kalba dirbtinai sustiprintu balsu, tarsi jaustųsi priklausąs stipriesiems. Tačiau anksčiau jis parodytas sustingęs prie lango, baugiai sekantis pienininką. Pasikeitusi kalba neištrina to, ką skaitytojas jau žino apie jo kūną. Taip novelė moko viešą pasitikėjimą vertinti atsižvelgiant į visą situaciją. Galutiniai pasakotojo klausimai įtraukia ir kitus stebėtojus: kodėl jie priima jėgą kaip savaime privalomą? Pritarimo priežasties ieškojimas leidžia pamatyti, kaip žmogus prisiderina prie to, kas jį patį išgąsdino.

Įsivaizduokime klasę, rengiančią atsiminimų albumą. Vienas mokinys pasiūlytų nuotrauką, kurioje bendraklasis užfiksuotas netyčia išliejęs vandenį. Prie jos pridėtų pašaipų užrašą, o keli draugai iš karto pritartų, nes visiems esą būtų linksma. Kitas mokinys galėtų paklausti, ar nuotraukoje esantis žmogus norėtų tokio prisiminimo albume ir kam juokinga ši antraštė. Jis galėtų pasiteirauti ir pritarusių draugų, kokį klasės gyvenimo bruožą jie norėtų šia nuotrauka išsaugoti. Tada paaiškėtų, ar jų pasirinkimas apskritai atitinka albumo sumanymą. Išgirstas atsakymas padėtų atskirti bendrą pokštą nuo vienam nemalonaus viešo vaizdo. Galbūt klasė pasirinktų kitą nuotrauką arba su pačiu bendraklasiu sukurtų jam tinkamą užrašą. Sprendimas atsirastų iš tikresnio pokalbio apie palaikomą sumanymą.

Taigi klausimas apie pritarimą padeda išgirsti tai, ką skubus bendrumo jausmas uždengia. Apučio pasakojime jį kelia žmogaus balso ir baimės neatitikimas, kasdienėje situacijoje galėtų paskatinti kito atsakymas. Sąmoningiau pritariame tada, kai suprantame savo palaikymo poveikį konkrečiam žmogui.

Kasdienis atvejis sąlyginis: pasirinkta kita nuotrauka ar antraštė pateikiama kaip galimybė, o ne tikras įvykis ar garantuotas visų pritarimas.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šių klasės pratybų tikslas – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Nurodyti kriterijų maksimumai, pavyzdžiui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikalingas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, o ne visiems PUPP tekstams nustatyta forma.