Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl rūpestis gyvūnu turi tęstis jam pasenus?“. Remkis apsakymu ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kaip silpnėjančios gyvūno jėgos keičia žmogaus pareigą juo rūpintis.

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

– A tai, žilis! visai iškvaišo.

Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

– Kur velkies, eik oran! – šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs int piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!

Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?

– Sa, Brisiau, sa! – vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

– Sa, Brisiau, sa!..

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma – jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!..

Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri int žmogų, tartum klausdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda int jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros.

Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...

Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Brisiaus galas“, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, spausdinti p. 35–37 (PDF p. 18–19).

Žodžiai ir pasakojimas. Dienadaržis – ūkinis pastatas; spaliai – linų stiebelių liekanos; apžabalęs – prastai matantis; pajautos – jutimai; e – o, ir; int – į; ustovas – vyresnysis piemuo; čerkasėlis – audeklas; pusvarstis – senas atstumo matas; šaudyklė – šautuvas. Senosios leidimo formos išlaikytos. Pasakotojas perteikia šuns prisiminimus ir mintis: tai literatūrinis gyvūno sužmoginimas, o ne tiesioginis jo minčių užrašas.

Kodėl rūpestis gyvūnu turi tęstis jam pasenus?

Priimdami gyvūną į namus, tampame atsakingi už būtybę, kurios galimybės laikui bėgant keisis. Jaunas šuo gali lydėti ilguose žygiuose, o pasenęs greičiau pavargsta ir dažniau laukia pagalbos. Rūpestis turi tęstis, nes gyvūno pasitikėjimas ir priklausomybė nuo žmogaus išlieka. Pasikeitus jėgoms, reikia iš naujo suprasti jo poreikius.

Jono Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“ senas šuo dar stengiasi saugoti namus, tačiau silpstantys jutimai jį apgauna. Vietoj svetimojo jis aploja pažįstamą žmogų ir sulaukia priekaištų. Pasakotojas primena ankstesnius žaidimus, medžioklę ir ilgai trukusį gyvenimą tarp žmonių. Taip išryškėja ryšys, iš kurio Brisius senatvėje stumiamas lauk. Jam kartais atnešama kruopų, bet ši pagalba nesustabdo apsakymo pabaigoje įvykstančio šeimininko smurto. Šuns noras prieš mirtį paskutinį kartą palaižyti žmogaus kojas parodo išliekantį prisirišimą. Jis taip ir nespėja šio noro įgyvendinti. Bėgantis žmogus ir jam ištikimas šuo atskleidžia skausmingą jų santykio nelygybę. Brisius priklauso nuo šeimininko sprendimo, todėl ypač svarbu, kad žmogus šia galia naudotųsi atsakingai.

Įsivaizduokime šeimą, kurios šuo kartu užaugo su vaikais. Anksčiau jis pirmas laukdavo prie vartelių, kai visi ruošdavosi pasivaikščioti. Dabar šuo juda lėčiau, todėl mėgstamas ilgas maršrutas jam pasidaro per sunkus. Šeima galėtų rinktis trumpesnius išėjimus, pasirūpinti patogiu guoliu ir pasitarti su veterinaru dėl pakitusių poreikių. Mokinys taip pat galėtų prisidėti: pripilti šviežio vandens ir skirti laiko ramiam pabuvimui. Šie veiksmai pratęstų ryšį, susikūrusį per bendrus metus. Anksčiau gyvūnas lydėjo šeimos veiklą, o dabar žmonėms tenka prisitaikyti prie jo jėgų. Kasdienis dėmesys leistų išlaikyti globą keičiantis įprastam bendravimui.

Taigi rūpinimasis pasenusiu gyvūnu parodo, ar prisiimta atsakomybė išlieka jam nusilpus. Brisiaus istorijoje pasitikėjimas nesulaukia apsaugos, o įsivaizduota šeima galėtų savo kasdienybę pritaikyti prie šuns poreikių. Ankstesnė draugystė suteikia papildomą priežastį būti dėmesingiems. Tęsti globą reiškia pasirūpinti nuo mūsų priklausančia gyvybe ir tada, kai jai reikia daugiau pagalbos.

Rašinyje atsakomybė nagrinėjama kaip per laiką išliekantis įsipareigojimas gyvūnui. Jos tęstinumą patikrina pasikeitusios jėgos.

Šeimos, maršruto ir kasdienių priežiūros veiksmų situacija sukurta. Ji parodo vieną atsakingo prisitaikymo galimybę. Brisiaus šeimininko smurtas nėra siūlomas kaip problemų sprendimas. Gyvūno globa neturi priklausyti nuo to, kiek naudingų darbų jis anksčiau atliko; pasakojimo bendra praeitis padeda suprasti konkretaus ryšio pažeidimą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.