Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kas padeda vietą pajusti kaip namus?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kaip pastebėtos detalės ir žmogaus dalyvavimas kuria artumą.

Išsipylė baltas kmynas
Su vėdrynu prie Lėvens.
Aš praeisiu. Ar tos lankos
Po manęs taip pat gyvens?

Lankos baltos ir geltonos -
Žemės žodžiai paprasti.
Jų virpėjimas šį rytą
Prie širdies labai arti.

Aš praeisiu, paklausysiu
Jų kuzdėjimų, šauksmų.
Kiekviena akis vėdryno
Švies man ugnele namų.

Išsipylė baltas kmynas
Su vėdrynu prie Lėvens.
Aš praeisiu. Ar tas džiaugsmas
Po manęs čionai gyvens?

Šaltinis: Janina Degutytė, „Žemės žodžiai“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmai papildomai sutikrinti su „Draugo“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ 2019 m. gegužės 11 d. Nr.19 (555), p.6..

Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1961.VI.14. Žodžiai ir skyryba išlaikyti, įskaitant formą „kuzdėjimų“. Pagal atskirai patikrintą 2019 m. „Draugo“ puslapį pažymėti tik tarpai tarp keturių ketureilių.

Kas padeda vietą pajusti kaip namus?

Vieta tampa namais ne vien dėl to, kad joje turime savo daiktų. Artumą kuria ir tai, ką joje pastebime, su kuo patiriame kasdienybę. Manau, namų jausmą padeda atrasti atidus santykis su aplinka ir paprasti drauge atliekami darbai. Šie dalykai leidžia net nepažįstamą erdvę pamažu susieti su savo gyvenimu.

Janinos Degutytės eilėraštyje „Žemės žodžiai“ namų artumą sužadina pieva prie Lėvens. Iš pradžių išskiriamos baltos ir geltonos spalvos, vėliau lankų virpėjimas pajuntamas arti širdies. Kalbantysis nori girdėti augalų kuzdėjimus bei šauksmus, todėl jo ryšys su vieta apima ir matymą, ir klausymąsi. Vėdryno žiedas švies „ugnele namų“. Šis vaizdas atvirą pievą susieja su sava, jaukia erdve, nors jokio pastato čia neaprašoma. Namų jausmą leidžia patirti pažįstami mažmožiai. Tačiau pabaigos klausimas apie džiaugsmo ateitį lieka atviras: artima vieta nepaverčiama amžino jaukumo pažadu.

Artumą gali kurti ir dalyvavimas kito žmogaus kasdienybėje. Įsivaizduokime mokinį, kuris vasarai apsistotų pas tetą. Jos virtuvėje viskas iš pradžių atrodytų svetima: nežinotų net puodelių vietos. Jeigu šeštadieniais kartu ruoštų pusryčius, pats pjaustytų duoną, pasiteirautų, kokią arbatą teta mėgsta, tarp jų atsirastų bendras ryto ritmas. Vėliau stalo kampas primintų bendrus pokalbius, o virdulio garsas – jų pradžią. Mokinys ne vien gautų paruoštą maistą, bet ir pats prisidėtų prie bendro ryto. Tokia pasikartojanti veikla galėtų sukurti savumo jausmą net laikinai gyvenant svečiuose. Šiuo atveju namų artumas rastųsi iš galimybės būti kartu ir pačiam prisidėti.

Taigi vietą kaip namus padeda pajusti dėmesys jos detalėms ir kartu kuriama kasdienybė. Vienur artumą sužadina gėlės šviesa, kitur jį augintų bendri pusryčiai bei pokalbiai. Sava erdvė įgyja reikšmę per patirtį, todėl jos jaukumas priklauso ir nuo mūsų santykio su ja.

Rašinys skiria dvi priežastis: atidžiai pastebėta aplinka įgyja asmeninę reikšmę, o bendras kasdienis veiksmas leidžia žmogui pasijusti dalyvaujančiam. Tai du išplėtoti argumentai, siejami su tuo pačiu namų jausmo klausimu.

Pabaiga sujungia jau paaiškintas priežastis. Keturių pastraipų sandara padeda matyti minties raidą; pasakojimas apie pusryčius turi pagrįsti dalyvavimo reikšmę, o ne tapti atskiru nuotykiu.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Čia pasirinkta 250–300 žodžių apimtis bei keturios pastraipos yra klasės mokymosi modelis.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai didžiausi galimi taškai, o ne suteiktas pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduojama kasdienė situacija moko plėtoti argumentą ir savaime maksimalaus įvertinimo nesuteikia.