Užduotis. Parašyk 250–280 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kas padeda veikti nežinomybėje?“ Pirmą argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, antrą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Viktoras jau nešė mano lagaminus, kai pamačiau ateinantį laiškanešį. Dar jaunas, gana malonus juodukas. Pasiėmusi savo laiškus, įšokau į automobilį, ir mudu pajudėjom: iš Čikagos, iš Čikagos — į Kalvaičių vienkiemį! Viktoras ir Genė yra mano bičiuliai. Jie gyvena Indianoj: prie ežero, labai gražioj vietoj, kuri vadinasi Oak Springs. Ten aš praleisiu savaitę savo atostogų.

Pakeliui su Viktoru šnekėdama, laiškus visai pamiršau. Paskui Genė, paskui vėsaus gėrimo aukšta taurė su klegančiais ledukais, paskui nuo paežerės atbėgę Kalvaičių vaikai (laimei, juos rytoj išveš į stovyklą), paskui vakarienė. Tik kai Genė ėmė man kloti lovą, iškračiau ant stalo rankinuką — taip darau ir namuose, nes niekad nežinau, kas per dieną mano maiše susikrauna.

Iškračiau, ir tada pabiro laiškai: telefono sąskaita, kuriai praplėšusi langelį pasižiūrėjau, kiek mano prišnekėta su užmiesčiu; man jau pažįstamas trapistų vokas su novenos siūlymais, kurio net nepraplėšiau, ir laiškas iš Rimos, iš Toronto. Pasipylė vestuvių nuotraukos — prieš savaitę susituokė Rimos duktė. Rima rašė trumpai, savo apvaliom, dar vis pusiau vaikiškom raidelėm: buvo atskridusi ir Elvyra su vyru, tiesiai iš Honolulu, atvežė jaunamartei kažkokių retų orchidėjų. Nuotraukose Rima, gana dirbtinai prakilni ponia, stovėjo išsitempusi lyg ant spyruoklių. O kojytės vis tokios trumpos ir jaukios — jas kadaise mes vadindavom dešrelėm. Staiga man tų kojyčių pagailo: mergaitės su tokiom kojytėm neturėtų niekad užaugti, neturėtų niekad savo dukterims kelti vestuvių — joms tik basoms bėgioti po pievas, paskui drugelius.

Elvyra — kitas reikalas. Madingai nupūstais į vieną pusę plaukais, apsivilkusi pilkrožės spalvos rūbu — lengvu, vasarišku, o vienkart prašmatniu. Aiškiai amerikietė, aiškiai didmiestinė, nuo vaikystės prausta geru muilu, girdyta sveikatingų vaisių sultimis.

Amerikietė? Juk aš taip gerai prisimenu tas rankas, dabar lepiai prižiūrėtas, o kadaise — išsikišusias pro nutįsusio megztinio rankoves, tokias varganas ir graudžias, kaip elgetėlės. Jie gajūs! Žydai yra gajūs.

Man rodos, Elvyra visą laiką širdyje plaukė į Ameriką. Didžiausias jos turtas buvo anglų kalbos žodynas. Tiesiog neįtikėtina: karas dar nesibaigęs, dangus dar siera ir ugnis, mes blaškomės po rusų užlietą Pomeraniją, o Elvyra — karštligiškai apsiglemžusi anglų kalbos žodyną. Ir išsinešiojo, ir nepaleido iš rankų — per visus sąmyšius, siaubus ir baimes. Ir atsivežė jį net į Berlyną, suspaudusi tom skurdžiom rankutėm, išsikišusiom pro nuskalbtą, bespalvį, apdribusį megztinį.

Elvyros megztinis buvo tikras pajaco apdaras: liūdnas ir drauge juokingas. O ir pats pajacas, o ir pats Pierrot — kartais parodydavo būdo priešingybių: nuo meilaus vaikučio iki smarkiai nosį užrietusio sutvėrimo. Tik dabar aš suprantu: tas žodynas, anglų kalbos žodynas, teikė Elvyrai pasitikėjimo. Ji, būsima amerikietė, buvo už visus pranašesnė: ne vien už tamsius kaip žemė raudonarmiečius, ne vien už prasčiokišką ostų darbininkų minią. Net ir prieš Rimą, net ir prieš mane Elvyra dažnai pasipuikindavo. Pakelia akis nuo žodyno — vėl naują žodį išmokusi, vėl išmintingesnė negu vakar. O juk buvo trejais metais už mus jaunesnė. Varlė!

— Bet tu su ja nedaug turi bendro, — pasakė Genė, žiūrinėdama nuotraukas. — Mačiūnai ją nuo vokiečių išslapstė, ją pakrikštijo, jie visi kaip giminės. Tau ji vis tiek svetima.

— Man nerūpi, kas ją slapstė, kas ją krikštijo. Tai buvo vokiečių laikai. Mūsų draugystė prasidėjo Dancige, užplūdus rusams. O tai, žinok, visai kita istorija.

— A, — numojo ranka Genė.— Istorija neilga.

Ji manęs truputį pavydi. Bet man nuo tos minties šilta ir jauku: aš mėgstu, kad mane savintųsi, kad nenorėtų atiduoti kitiems. O Genė labai savastinga moteris. Ji mėgsta savo nuosavybe nuolat perskaičiuoti ir laikyti po užraktu: rodos, netrukus ateis kažkokios didesnės, stipresnės, gudresnės būtybės ir viską iš jos atims — Viktorą, vaikus, namus, draugus. Todėl ir Elvyrą ji norėtų tarsi nurašyti.

— Nedaug tu su ja turi bendro, — pakartojo Genė. — Nes kas gi jus riša?

Staiga, lyg prieš mano akis būtų suraibuliavęs vanduo, tolumoj atsivėrė vaizdas, kuris vis ryškėjo ir artėjo: molėti laukai, dar paskendę pavasario nuogybėj. Saulė. Skaisti, bet šalta diena ir vienui vieno vyturio skardenimas kažkur padangėj. Tankų išgriautu, dulkančiu keliu lekia kaip vėjas rusiškas vežimėlis tačanka. Lekia nuokalne iš lagerio, kurio jau vien skarda dengtas bokštas tematyti, į Deutsch Eylau miestelį.

Vežimėlis šokinėja per duobes, lyg didžiulė degtukų dėžutė. Toj dėžutėj lekiam mudvi su Elvyra. Ji serga, ji miršta, ji be sąmonės — aš vežu ją į ligoninę. Elvyra apdengta suplyšusią antklode, jos galva supasi man ant kelių: akys užmerktos, lūpos pamėlusios, veidas išmuštas raudonom dėmėm. „Ei, ei!“ — šaukia važnyčiojantis ruselis, mostaguodamas botagu greitai bėgantiems arkliukams. Laukai tušti — nei žmogaus, nei gyvulio, nei paukščio. Į mus artėja (irgi tuščias!) miestelis su gąsdinančiai baltais namais.

Ar visas pasaulis išmirė? Tik raudonarmiečio lapinė kepurė su užkeltom į viršų ausim šokinėja man prieš akis. Mes lekiam tačankoj į Deutsch Eylau. o mums įkandin lekia mirtis. Aš nežinau jos pavidalo, bet jaučiu, kad už kelio dulkių debesio ji lekia paskui mus, ji mus vejasi. Kas bus, jei Elvyra nustos kvėpuoti? Pilkas vežimėlis pralėks kraupų miestelį ir atsidurs nepažįstamoj žemėj, kur nebus karų, nebus sušalusių vyturėlių, nebus šiltinės kamuojamų merginų, bet nebus, visiškai nebus — ko mylėti. Užstos galutinė nykuma.

„Ei, greičiau, greičiau!“ — šaukia raudonarmietis skurdiems arkliukams. Aš žinau, to žmogaus veidas rauplėtas, aš bijau į jį net šonu žvilgtelėti. Apkabinu abiem rankom Elvyros galvą, ir nieko nėra man artimesnio visoj tuščioj laukų platybėj. Šmėkliškas vežimėlis! Vaiduokliais pavirtom turbūt ir mes visi — lekiam kaip be dvasios rusiškoj tačankoj į Deutsch Eylau miestelį. Bet Elvyra kvėpuoja, ji dar kvėpuoja. Ir tai yra vienintelis tikras dalykas neapsakomai gūdžioj netikrybėj.

— Matai, — baigiau pasakoti Genei. — Dabar tu matai, kas mus riša.

Šaltinis: Birutė Pūkelevičiūtė, „Devintas lapas“, kn. „Aštuoni lapai. Devintas lapas: romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. Pateiktas 2013 m. projekto skaitmeninis EPUB; originalių spaudos puslapių ši kopija nenustato.

Ištraukoje pasakotoja, viešinti bičiulių namuose JAV, grįžta į karo metų prisiminimą. Tačanka – čia arkliais traukiamas vežimėlis; Pierrot minimas kaip pajaco įvaizdis. Žmonių grupėms priskiriami apibūdinimai priklauso pasakotojos ar veikėjų balsams. Pateiktos kopijos formos „nuosavybe“, „suplyšusią antklode“, „Genė.—“ ir „Deutsch Eylau. o“ išlaikytos; sutvarkyti tik tarpai ir du uždaromųjų kabučių ženklai.

Kas padeda veikti nežinomybėje?

Nežinomybė apsunkina sprendimus: norisi iš anksto suprasti, kuo baigsis kiekvienas veiksmas. Tačiau tokio tikrumo dažnai tenka laukti ilgai. Manau, kad veikti padeda aiškus rūpestis konkrečiu žmogumi ir gebėjimas pasirinkti artimiausią patikrinamą žingsnį. Taip dėmesys sutelkiamas į tai, ką dar galime padaryti.

Birutės Pūkelevičiūtės romano „Devintas lapas“ ištraukoje pasakotoja prisimena vežanti sunkiai sergančią Elvyrą į ligoninę. Tušti laukai ir baltas miestelis atrodo kraupūs, o mirtis vaizduojama besivejanti vežimėlį. Pasakotoja nežino, kas nutiks draugei, bet visą dėmesį skiria jos galvai prilaikyti ir kvėpavimui. Toks rūpestis suteikia kelionei aiškų tikslą net tada, kai aplinka nebeteikia saugumo. Baimei nereikia išnykti, kad būtų įmanoma likti šalia. Prisiminime parodomas pats rūpinimasis pavojingą minutę; gydymas ligoninėje neaprašomas. Todėl šio epizodo vertė atsiskleidžia per veikėjos laikyseną: nežinodama baigties ji vis tiek elgiasi pagal tai, kas jai svarbiausia.

Kasdienėje veikloje nežinomybę mažintų galimybė atskirai patikrinti vieną sunkumą. Įsivaizduokime mokyklos renginio vedėją, kurio mikrofonas prieš pat pradžią nutiltų. Jis galėtų išsigąsti, kad sugedo visa garso įranga, ir likti laukti žmogaus, kuris viską sutvarkytų. Tačiau kartu su garso operatoriumi galėtų pirmiausia patikrinti jungtį, paskui išbandyti atsarginį laidą. Jei mikrofonas vis tiek neveiktų, būtų galima susitarti dėl kito kalbėjimo būdo ir pranešti renginio organizatoriui. Kiekvienas bandymas suteiktų bent vieną aiškesnį atsakymą. Tokia veiksmų seka padėtų išvengti blaškymosi tarp daugybės spėjimų. Vedėjui nereikėtų iš anksto žinoti gedimo priežasties, kad jis galėtų pradėti ieškoti tinkamo sprendimo ir bendradarbiauti.

Taigi nežinomybėje veiksmui atramą suteikia atsakymas, kuo rūpinamės, ir aiškus artimiausias žingsnis. Tai negarantuoja palankios baigties, tačiau padeda išsaugoti kryptį. Dėmesys kitam žmogui skatina nepasitraukti, o nuoseklus tikrinimas leidžia naudotis tuo žinojimu, kurį jau turime.

Renginio atvejis aiškiai įsivaizduotas ir nusakytas sąlyginėmis formomis. Ligoninės gydymo ar renginio baigtis nepridedama.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios pratybos numato 250–280 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Pateikti kriterijų maksimumai; modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Įsivaizduotas kasdienis atvejis padeda mokytis konkretinti mintį ir savaime maksimalaus įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP tekstams privaloma forma.