Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kas padeda suprasti kito žmogaus nelaimę?“. Paaiškink klasės draugui, kaip vaikystėje patirtas dosnumas padeda pasakotojui suprasti prieš jį sėdinčio senelio nelaimę. Remkis medaus prisiminimu, laiko posūkiu ir jų reikšme.

Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto, kita tiek – pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavom, kad bus bičkuopis ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkuopį jis ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jis apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekuomet nepamiršdavo medaus duoti...

Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O dabar sėdėjo priešais mane ubagas su krepšiu.

– Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškenčiau nepaklausęs.

– Tebėra ir namai, ir žemė...

– Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?

– Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.

Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienmetį; atsiminiau, kad su tuo sūnum lakstydavova per bičkuopį, už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...

– Tatai tamstos sūnus gal jau savų vaikų susilaukė? – paklausiau.

– Turi bent trejetą, – drebančiom lūpom atsakė senelis. – Jau ketvirti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau... Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... O gal ir jie kada nors varys iš namų savo tėvą...

Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.

– Ar tamsta prie savų dukterų nesiglaudei?

– Kur man prie jų glaustis. Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, – tegu tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...

– Argi visur?

– E... Ar neatmeni tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą į rogeles ir veža iš namų, o jo mažas vaikas paskui bėga. Atvežė miškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rogeles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...“ Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas užaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdis. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...

– Na, tamstos bitės? – atsiminiau paklausti.

– Tai... baigia jau nykti, – tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.

– Tai kur tamsta dabar gyveni?

– Niekur... Kai išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia...

Supratau, kad negražu taip žmogaus klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas nors duoti, ir pajutau, kad mano veidas visas užkaito. Nieko prie savęs neturėjau, niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom rankom ne kartą glostė man mažam galvą...

Atsikėlęs susiieškojau peilį ir nuėjau kamaron, iš ten išnešiau didelę duonos riekę.

– Atleisk man, tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.

Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmas duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.

– O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados. – Mano dienos neilgos, suskaitytos, o daug man nereikia... pragyvensiu...

– Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane.

– Sirginėju... – atsakiau, – atvažiavau tėvynėn pasilsėtų.

– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis. – Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam dvasią šventą duoda, kad ir mokytam...

Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskui atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už savo prietelius ir geradarius...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Ubagas“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 140–143.

Ištraukos situacija. Pasakotojas atpažino Petrą Sabaliūną, kurį prisimena iš savo vaikystės. Dabar senelis pirmą kartą prašo išmaldos.

Žodžiai ir formos. Bičiuoliai – bendras bites laikantys žmonės; bičkuopis – medaus kopimas; kelmas – čia bičių avilys; varstas – šiek tiek ilgesnis už kilometrą senasis ilgio matas; kalėdoti – čia prašyti išmaldos; vienatūris sūnus – vienintelis sūnus; kampininkėlis – neturtingas žmogus, gyvenantis pas svetimus; gurdinti – varginti; prieteliai – bičiuliai. Senosios formos paliktos. Pašalinti tik vadovėlio išnašų numeriai ir sujungti žodžių perkėlimai; pasakos citatos uždaromoji kabutė pakeista į lietuvišką. Senelio pateikiamas pasakotojo ligos paaiškinimas yra jo požiūris.

Kas padeda suprasti kito žmogaus nelaimę?

Kito žmogaus nelaimę padeda suprasti prisiminimas, kaip jis elgėsi su kitais. Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pasakotojas, atpažinęs Petrą Sabaliūną, prisimena jo dosnumą. Senelis anksčiau ateidavo kopti medaus, o vaikai laukdavo iš jo gausimo korio. Prisiminimas apie kvepiantį medų išlaiko vaikystės džiaugsmą. Vaikai apie Sabaliūną susiburdavo tarsi bitės: šis sugretinimas leidžia pajusti, kaip noriai jie prie jo glaudėsi. Pasakotojas prisimena ir senelio tikėjimą, kad bitėms sekasi pas nešykščius, darniai gyvenančius žmones. Taip dosnumas pasirodo kaip nuolat puoselėtas santykis su aplinkiniais. Trumpas sakinys „O dabar sėdėjo priešais mane ubagas su krepšiu“ staigiai grąžina į dabartį. Prisiminime pažintas žmogus ir jo dabartinė padėtis skaudžiai nesutampa. Vėliau pasakotojas prisimena medumi suteptas rankas, kurios glostė jam galvą. Ši artumo detalė primena, kiek rūpesčio jis pats yra gavęs. Duodamas duonos jis jaučiasi negalintis pakankamai atsilyginti. Prašantysis jam yra žmogus, kurio ankstesnis gerumas tebėra svarbus. Todėl vaikystės atmintis padeda skurdą matyti kaip konkretaus, kitus mylėjusio žmogaus nelaimę. Prisimintas dosnumas išlieka svarbus ir tada, kai pats Sabaliūnas jau prašo išmaldos. Jo gyvenimas nesutelpa į vienintelį dabartinį žodį „ubagas“.

Pastraipoje išlaikoma atpažinimo eiga: pasakotojas jau žino, kad prieš jį Petras Sabaliūnas, o išsami vaikystės atmintis leidžia geriau suprasti jo nelaimę. Medaus kopimo prisiminime pasakotojas kalba apie savo vaikystę ir kitus aplink bitininką susiburdavusius vaikus. Sabaliūno vaikaičiai pasirodo vėlesniame pokalbyje.

Duonos davimas neišsprendžia būsto klausimo. Pastraipos mintį pagrindžia tai, kad prisiminimai išlaiko ankstesnį žmogaus gerumą dabartinio vargo akivaizdoje.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Užduočiai pasirinkta 170–195 žodžių apimtis leidžia nuosekliai išplėtoti vieną mintį. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai jai netaikomi.