Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kaip žmogus atranda ryšį su gamta?“. Vieną mintį pagrįsk pasakotojo patiriamais vaizdais ir garsais, kitą – Lapino pasakojimais. Abi mintis susiek su pateikta ištrauka.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.

Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais – prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu miegu traškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus, it varpelius skambančius, jausmą žadinančius, džiaugsmą gimdančius. O josios viršūnė jau liepsnoja tekančios saulės spinduliuose…

Bet visų šių gražumų nei nepamatytau, jei skerdžius kas vieną rytą nekeltų manęs iš miego, dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu…

Liepa visada pilna paukščių. Kokių tik ten nebūna, kas ten nečiulba, negieda žaliose liepos šakose: ir rėksniai žvirbliai ten nuolat triukšmingas vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja, atlėkęs čion svečiuosna iš unksnėtos girios; vieši ten dažnai patsai didysis nepasėda, amžinas keliauninkas, svetimuosna kraštuosna besirengiąs ir niekados ten nepakliuvęs, dvylika kalbų kalbąs – kėkštas.

Mėgsta ir pelėda, ten atlėkusi, paverkauti žalios liepos šakose, kad josios, vargdienės, niekas nenori vesti…

Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja – vienus ir kitus myli Lapinas, bet savotiška, skerdiška meile: jam linksma, kai šunys pjaunasi, jam gražu, malonu, kai vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai.

Gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines. Skerdžius daro vieniems švilpukų, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškinti, ragan padumti. Juokiasi senis, net už šonų nusitvėręs, kai vaikinas pučia ragan, visas savo jėgas įtempęs, vos žandai jam neplyšta, o uždumti vis dėlto neišgali…

Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus… Porina apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja, siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie senesniųjų neklauso… Byloja apie miškinius, raistuose gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą taip, jog nuveda jį kažkur raistan, paguldo ant kupsto, o žmogus mano, kad jis guli namie, ant pečiaus…

Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grįžti bijo, o ypač jei pakelėje yra bala ar pirtis…

Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: net pirkioje, ant suolo sėdėdami, bijo nuleisti kojų, baidosi atsisėsti arti lango: sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi, ir jiems vis vaidenasi, kad štai kažkokia plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą, nutvers ir nuvilks balon taip, jog niekas net nepastebės, arba naminis pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo, ir nutemps mažą papečkėn ir užgniauš greičiau, negu tėvas su motina pastebėjusiu sugebės jį išgelbėti…

O jau kad tėvas ar motina kažin kaip norėtų pasiųsti vaiką kokiu nors reikalu į kiemą, vis tiek neitų. Geriau teprimuštų, negu turi su šmėkla susitikti. Ne tiek baisu kieme, kiek baisu eiti patamsėje per priemenę.

Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui ištekini miškai, tamsios girios, kokie buvo tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių…

Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės… Porino, kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas basliu išmušęs visą vilkų rują, žiemos metu jį užpuolusią, vėlai grįžtantį iš Rudnios…

Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki…

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo…

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skerdžius“. „Rinktiniai raštai“, III t. Vilnius: Vaga, 1982; skaitmeninis tekstas – „Šaltiniai“.

Žodžiai ir formos. Skerdžius – kaimo bandos piemenų vyresnysis; sodžius – kaimas; ragan – į ragą; svečiuosna – į svečius; raistas – pelkė; papečkė – vieta po krosnimi. Išlaikytos pateikto leidimo žodžių formos ir skyryba.

Kaip žmogus atranda ryšį su gamta?

Kasdien matoma aplinka gali likti nepastebėta, kol į ją neįsižiūrime atidžiau. Kartais ryšį su gamta pažadina garsas ar šviesa, kartais jį stiprina kito žmogaus papasakota istorija. Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ pradžioje abi patirtys susijungia. Pasakotojas girdi liepos šlamėjimą, o Lapinas suteikia miškui ir jo gyventojams vaizduotės kupiną gyvenimą.

Pirmiausia gamta tampa artima per jutimus ir pasikartojančią kasdienę patirtį. Pabudęs pasakotojas regi siūbuojančias liepos šakas bei saulės nušviestą viršūnę. Lapų šlamėjimas jam skamba tarsi varpeliai ir pažadina džiaugsmą. Šios detalės rodo, kad medį jis pažįsta klausydamasis bei žiūrėdamas. Liepos garsai lydi pažįstamą vasaros rytą. Paukščių gausa dar labiau sustiprina gyvybės įspūdį. Kiekvienas jų turi savą balsą ir judesį, todėl medžio šakose atsiveria įvairus pasaulis. Pasakotojo dėmesys leidžia šį pasaulį pastebėti ir skaitytojui. Ryšys su gamta čia prasideda nuo gebėjimo patirti tai, kas nuolat yra šalia, bei atpažinti tos patirties keliamą jausmą.

Kita ryšio su gamta atrama yra žmonių pasakojimai. Lapinas porina apie seniau augusias girias, neįprastus gyvūnus ir stiprius žmones. Jo istorijos pažįstamą apylinkę išplečia į seną, paslaptingą pasaulį. Vaikai nori skerdžių lydėti, jo klausosi, o vėliau jo žodžius prisimena net likę namuose. Tiesa, pasakotojas pažymi, kad senis prasimano. Todėl jo istorijos gali ir išgąsdinti, paversti įprastą balą ar pirtį grėsminga vieta. Tai padeda suprasti vaizduotės galią: aplinka patiriama ir per išgirstus žodžius. Kartu Lapino pasakojimai išsaugo atmintį apie buvusias girias ir senesnių žmonių gyvenimą. Klausantis jo galima suprasti, kad pažįstama vieta turi praeitį, kurios pats klausytojas nėra regėjęs.

Taigi ryšį su gamta žmogus atranda įsiklausydamas į aplinką ir priimdamas apie ją pasakojamas istorijas. Liepos garsai bei šviesa pažadina pasakotojo džiaugsmą, o Lapino žodžiai suteikia vietai praeities ir paslapties. Ištrauka kartu primena atskirti vaizduotę nuo tikro įvykio. Atidus žvilgsnis ir suprastas pasakojimas padeda kasdienėje aplinkoje pamatyti gyvą, prasmių kupiną pasaulį.

Dvi dėstymo pastraipos atsako į temą skirtingais būdais: pirmoje nagrinėjama jutiminė patirtis, antroje – pasakojimų ir atminties vaidmuo.

Raiška ir prasmė. Palyginimas su varpeliais padeda išgirsti medį, paukščių balsų išvardijimas kuria gyvybę. Lapino pasakojimai suteikia apylinkei istoriją, tačiau vaikai ima bijoti. Ši reakcija svarbi: ryšys su gamta čia apima ir jaukumą, ir nerimą.

Rašant pačiam. Kiekvienam argumentui pasirink po kelias susijusias detales. Po jų paaiškink, kokį ryšį su gamta jos atskleidžia; visos pastraipos nereikia skirti gyvūnų pavadinimams vardyti.

Pagal PUPP rašymo vertinimo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP visam tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis, o pati tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.