Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip žiedo akmens palyginimai atskleidžia Dagnės būseną?“ Susiek juos su pamokos eiga ir skirtingais veikėjų vertinimais.

Dagnė įėjo į klasę.

Praktikos vadovė, sėdinti paskutiniame suole, tuoj palinko prie savo bloknoto, ir Dagnė suvokė, kad per tas kelias akimirkas turbūt jau spėjusi pasielgti ne taip, kaip reikia („dienyną ant stalo reikia padėti tyliai“, „mokytoja klasėje neturi dėvėti ryškių papuošalų…“).

Dagnė iš įpratimo sukiojo ant piršto žiedą su didžiuliu akmeniu ir keistai rami žiūrėjo į vaikus.

– Atidarykite langą, – paprašė ji angliškai.

– Langai užklijuoti, – jai atsakė kažkas.

– Gaila, – pasakė Dagnė ir paaiškino: – Mes kalbėsimės apie jūrą, ir aš bijau, kad mums bus tvanku uždaroje klasėje.

– Tai eikime į lauką! – pasiūlė kažkas.

„Nedorėlis“, – pamanė Dagnė ir negalėjo jam nenusišypsoti.

Praktikos vadovė vėl kažką užsirašė į savo bloknotą, – buvo pats laikas pradėti pamoką.

Dagnė atsivertė „Senį ir jūrą“.

– Visi perskaitėt?

– Visi! – pranešė Nedorėlis. – Visi žinome tą senio istoriją: „Gyveno kartą trys seserys: žuvis ir dvi mano rankos.“

– O kas autorius – žinote?

– Taip, – atsakė Nedorėlis, atlaidžiai šypsodamasis.

– Gerai, – tarė Dagnė ir žvilgtelėjo į laikrodį: – Tada mes negaišime laiko. Perskaitysiu keletą ištraukų, ir pamėginsime angliškai pasikalbėti.

Dagnė pradėjo. Planas kažkur prapuolė, ir ji netikėtai ėmė skaityti apie paukštį:

– „Pasilik mano namuose, jei tau patinka, paukšti.“

Ne tai. Senis turi kalbėtis su žuvimi, su žuvimi!

Dagnė skaitė, staiga vėl nurimusi.

Ir planas atsirado, gulėjęs visai po ranka. Dagnė peržvelgė jį: „Senio pralaimėjimas – tai ir jo pergalė.“ Vaikai turėjo taip suprasti Senį.

Ji ištarė pirmąjį klausimą, paprastą ir aiškų:

– Ką sakė Senis žuviai?

Atsistojo mergaitė padaužiškom akim:

– Don’t jump, fish, don’t jump.

Dagnė suglumo: tikrai, Senis prašė: „Nešokinėk, žuvie, nešokinėk“, bet argi tik tai įstrigo?

Ji mėgino padėti:

– „Žuvie, aš labai tave myliu ir gerbiu. Bet užmušiu tave, dar nepasibaigus šiai dienai.“

Klasė klausėsi ir tylėjo.

– Na, kalbėkite, – paprašė Dagnė. – Papasakokite apie Senį jūroje.

Ji atsisuko į Nedorėlį, ir tas tingiai pakilo:

– Senis sakė sau: „Būk ramus ir tvirtas.“

Ir vėl visi tylėjo.

Dagnė išsigando, – jie nesuprato! Jų neįmanoma išjudinti, tų baisių dešimtokų.

Skubėdama ji vėl atsivertė knygą:

– „Bet kas gi mane nugalėjo? Niekas. Aš tiktai per toli buvau nuplaukęs į jūrą.“

Klasė atkakliai tylėjo. Atrodė, ji laukia kažko, bet Dagnė nebedrįso nieko klausti. Gėdydamasi ir net neapkęsdama savęs, ji nusisuko į lentą ir užrašė naujus žodžius.

Paskui ji ėmė pildyti dienyną.

– Aš noriu pasakyti pagrindinę kūrinio mintį, – staiga atsistojo atviro, gero veido berniukas.

– Sakyk, – pavargusi Dagnė žiūrėjo į langą.

– Senis galvojo: „Gerai, kad mes nemėginame žudyti nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių…“

Ir Nedorėlis pašoko iš vietos:

– „Įsivaizduok, kad žmogus kasdien mėgina užmušti mėnulį! O mėnulis bėga nuo jo. Bet įsivaizduok, kas būtų, jei žmogui kasdien tektų persekioti saulę? Ką gi, mums dar pasisekė.“

Berniukas aiškiai puikavosi savo atmintimi ir ne tuoj atsisėdo – norėjo ginčytis, ginti tai, ką suprato ir priėmė iš Senio, bet Dagnė nė žodžio nepasakė prieš: visa nušvitusi, skubėdama valė lentą. Truputį nusivylęs, jis atsisėdo: „Kokia keista mokytoja. Būta čia ko taip džiaugtis!.. O tam seniui laikas į pensiją, nes kitąsyk, ko gero, ir nebegrįš iš jūros…“

– Nutrynė lentą, o aš nespėjau nusirašyti visų žodžių! – nudžiugęs pranešė kažkoks atsilikėlis.

– Nespėjai? – Dagnė net susijuokė. – Nesvarbu.

Praktikos vadovė barė Dagnę, o ji išsiblaškiusi sukiojo ant piršto žiedą.

– Aš stebiuosi! – kartojo praktikos vadovė. – Angliškai tokią mokytoją galima pavadinti offhand.

Dagnė klausiamai pažiūrėjo į ją ir, kaip iš žodyno skaitydama, pasakė:

– Offhand – improvizuotas, be ceremonijų, nesivaržąs, ekspromtu.

Vadovė linkčiojo ir, neslėpdama paniekos, žiūrėjo į didžiulį Dagnės žiedo akmenį.

– Tikiuos jums aišku ir tai… – pradėjo ji.

– Taip, – sutiko Dagnė, – žiedas… Bet tas akmuo kartais – kaip samanos miške…

Praktikos vadovė valandėlę piktai žiūrėjo į ją, paskui numojo ranka ir atsivertė bloknotą.

– Pamoka pravesta nepatenkinamai. Klasė… – Ji kalbėjo ilgai ir karštai. Paskui susigriebusi paklausė: – Ar jūs klausotės?

Dagnė šypsojosi sau viena – nerimas, o paskui džiaugsmas – tai svarbiausia. Ji apžiūrėjo savo žiedą – dabar akmuo buvo panašus į žuvies akį.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Improvizacija“, rinktinėje „Papartynų saulė“. Tikras pateikto PDF kreditas: skaitmeninta iš knygos Vilnius: Tyto alba, 2002; pažodžiui nurodyta ISBN 978-5-430-05886-9. Elektroninio ugdymo projekto 2012 m. versija, PDF p. 45–49. Tai nėra patvirtinti 2002 m. spausdintos knygos puslapiai ar jos faksimilė; ISBN perrašytas iš kredito, atskirai netvirtinta jo bibliografinė atitiktis.

Offhand čia vartojamas vertinant improvizuotą, nesivaržantį elgesį. Mokytojos, vadovės ir mokinių vertinimai tekste skiriasi. Žodžiai „Nedorėlis“ ir „atsilikėlis“ priklauso literatūriniam pasakojimui; jie nėra siūlomas mokinių apibūdinimas.

Kaip žiedo akmens palyginimai atskleidžia Dagnės būseną?

          Žiedo akmens palyginimai Vilimaitės apsakyme parodo, kaip Dagnės žvilgsnyje atgyja pamokos patirtis. Pradžioje ji iš įpratimo sukioja žiedą, o praktikos vadovei didelis akmuo atrodo netinkamas mokytojos papuošalas. Tas pats daiktas todėl patenka į skirtingų vertinimų lauką: viena moteris jį sieja su taisyklėmis, kita jame pastebi asmeniškus vaizdus. Vadovei kalbant apie žiedą, Dagnė pasako, kad akmuo kartais panašus į samanas miške. Šis palyginimas išduoda jos gebėjimą kasdienėje detalėje matyti gyvą aplinką. Pabaigoje, po netikėtų mokinių minčių ir savo džiaugsmo, ji akmenyje pamato žuvies akį. Žuvies vaizdas sujungia papuošalą su „Senio ir jūros“ pamoka: kūrinys tampa jos dabartinio matymo dalimi. Šitaip knygos vaizdai išlieka Dagnės žvilgsnyje ir po pamokos, kai vadovė jau išsako savo neigiamą vertinimą. Dagnė žiedą apžiūri šypsodamasi, tad paskutinio palyginimo poveikį sustiprina jos veido išraiška. Skaitytojui matomas nedidelis, bet aiškus džiaugsmo ženklas, kurio neaprėpia vien nepatenkinamas įvertinimas. Akmuo fiziškai nepakinta, tačiau keičiasi žvilgsnis ir jo atveriama prasmė. Vadovės priekaištai priešingi šiam džiaugsmui, todėl mokytojos atradimas nesutampa su gautu įvertinimu. Taip mažas pasikartojantis daiktas leidžia pajusti vidinį atradimą, kuriam išorinė vertinimo tvarka lieka nejautri.

Redaguodamas po abiejų palyginimų parašyk, ką jie atskleidžia apie Dagnės santykį su patirtimi. Vien raiškos priemonės pavadinimo neužtenka. Vadovės įvertinimas pabaigoje lieka neigiamas.

Vienos 170–195 žodžių pastraipos savitikra; viso PUPP teksto minimumas ir taškų lentelė jai netaikomi.