Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip vidiniai klausimai atskleidžia saviapgaulę?“. Aiškink, kaip konkrečios teksto detalės pagrindžia tavo teiginį.

Ramiai įėjo į vidų, užsirakino duris, kaip buvo pratęs, ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis, o prie lūpų - kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas tebebuvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. Tada jis sudrebėjo. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas, kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį, noras, kuris mus kartais verčia dėtis geresniais, negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Kraujo buvo ir ant kojų, tarsi jos būtų aplašėjusios, net ranka, kuri nebuvo laikiusi peilio,- kruvina. Prisipažinti? Ar tai reiškė, kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti, ir tegul nubaudžia mirties bausme. Jis nusijuokė. Jautė, kad toji mintis absurdiška. Beje, jeigu jis ir prisipažintų, kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. Visa, kas jam priklausė, sunaikinta. Jis pats sudegino tai, kas buvo likę apačioje. Žmonės tiesiog pasakytų, kad jis pamišęs. Uždarytų jį, jeigu imtų atkakliai įrodinėti... Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti, iškęsti viešą gėdą, viešai atgailauti. Yra Dievas, kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui, ir žemei. Kad ir ką jis darytų, niekas jo neapvalys tol, kol pats neišpažins savo nuodėmės. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis galvojo apie Hetę Merton. Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas. Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. Bent jam taip atrodė. Bet kas pasakytų?.. Ne. Nebuvo nieko. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo, veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. Dabar jis tą suprato.

Bet toji žmogžudystė - negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. Tas įrodymas - portretas. Reikia jį sunaikinti. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti, kaip portretas keičiasi ir sensta. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Portretas trukdė užmigti nakčia. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė, kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. Portretas buvo nelyginant sąžinė. Taip, jis ir buvo sąžinė. Reikia jį sunaikinti.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, XX skyrius, pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 97; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas slepia pasikeitusį portretą, nors pats išoriškai nesensta. Jis yra nužudęs dailininką Bezilį Holvordą. Prieš šią sceną Dorianas sakėsi atsisakęs sumanymo išsivežti Hetę Merton ir tikėjosi portrete pamatyti savo pagerėjimą. Pateiktos dvi vientisos XX skyriaus pastraipos, iki sprendimo sunaikinti paveikslą.

Kaip vidiniai klausimai atskleidžia saviapgaulę?

Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje vidiniai klausimai atskleidžia, kaip veikėjas nuo nemalonaus savęs pažinimo pasuka į kaltės slėpimą. Dorianas svarsto, ar tariamai gerą jo poelgį lėmė tuštybė, smalsumas ir noras pasirodyti geresniam. Trumpi klausimai perteikia veikėjo blaškymąsi ir abejonę savo motyvais. Portreto kraujo dėmė primena nužudytą Bezilį, tačiau veikėjas ima mažinti šio nusikaltimo svarbą. Pareigą prisipažinti keičia klausimas, ar jam tai būtina, ir ryžtingas atsakymas „Niekada“. Toliau paveikslas pavadinamas įrodymu, kurį reikia sunaikinti. Šitaip klausimas apie savo kaltę pakeičiamas rūpesčiu pašalinti jos liudytoją. Portretą prilyginęs sąžinei, Dorianas vis tiek siekia atsikratyti paties priminimo. Jo minties eiga parodo, kad atpažinti saviapgaulę dar neužtenka: galima suvokti savo motyvus ir toliau mėginti išvengti atsakomybės.

Pastraipa išskiria minties posūkį: klausimai apie motyvus dar nereiškia pasirengimo atsakyti už savo poelgį. Trumpo atsakymo ir pasikartojančio naikinimo reikalavimo poveikis paaiškinamas per tai, kas veikėjui tampa svarbiausia. Ši atranka baigiasi sprendimu; pats smūgis ir romano pabaiga į ją neįtraukti.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.