Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip tuščio kambario vaizdas parodo nepasitenkinimą?“. Paaiškink klasės draugui, kaip konkrečios teksto detalės pagrindžia tavo teiginį.

Ūkis buvo viso ko pertekęs.

Be vienos kaip ir apoteozės visiems darbams ir pačiam ūkiui. Nebuvo kas gyvena ūkininko naujai įrengtoje seklyčioje.

Žvirblos seklyčia stovėjo visai tuščia.

Ji stovėjo tuščia žiemą ir vasarą. Be retai atvykstančio svečio, šiaip jau seklyčia buvo kaip ir nenaudojama, liūdnų saulės spindulių skrodžiama, jiems įsiskverbiant pro langus. Auksinės saulės dėmės krisdavo tada ant šviežių, gelsvų, eglės sakais pakvipusių rąstų, puikiai išplautų grindų ir tamsiai lakuotų beržinių komodų su antdangtėlėmis ir dukraitės puikiai padirbtomis gėlėmis iš vilnonių, skaisčiai dažytų siūlų, ant vielų prinarpliotų. Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia ir savo ilgomis, spinduliuotomis rankomis viską paglostyti ir išlyginti.

Tai tokia buvo ūkininko seklyčia! Naujai statybai ir tinkamu stilium įrengta. Tik nebuvo kas joje gyvena. Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi. Juk jam su jo kasdieniniais drabužiais kaip ir netiktų kokius pergalės laurų vainikus nešioti. Tas būtų juokinga. Ką įsileisti į seklyčią gyventi, jis nežinojo.

– Seklyčia tam, kad stovėtų tuščia! – ramindavo kresnoji Žvirblienė. Jai buvo viskas aišku, tai moteriškei. Bet ūkininkas Žvirbla, jau sykį miestu ir jo skrupulu užsikrėtęs, tuojau nugirdo jos balse disonansą. Seklyčią reikia išnuomoti.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1990; pateikto NŠA užduoties PDF p. 6.

Ūkininkas Žvirbla savo darbu sukūrė klestintį ūkį. Jame gyvena su žmona ir dukterimi. Pateikta vientisa novelės dalis apie naujai įrengtą seklyčią. Seklyčia – gerasis, svečiams skirtas kambarys; apoteozė – išaukštinimas, čia aukščiausias darbų įprasminimas; disonansas – nedarna, čia nepritampanti mintis.

Kaip tuščio kambario vaizdas parodo nepasitenkinimą?

Jurgio Savickio novelėje „Ūkininkai“ tuščios seklyčios vaizdas parodo Žvirblos nepasitenkinimą net ir gausiame ūkyje. Iš pradžių pasakoma, kad jame visko pertekę, tačiau toliau pabrėžiama negyvenama patalpa. Kartojamas negyvenamos erdvės motyvas suardo užbaigto, laimingo gyvenimo įspūdį. Kambarys aprašomas smulkiai: kvepiantys rąstai, švarios grindys, lakuoti baldai ir dukters gėlės liudija sukurtą jaukumą. Saulė įasmeninama, tarsi pati norėtų viską paglostyti. Šis menamas prisilietimas išryškina žmogaus, kuris džiaugtųsi kambariu, stoką. Pats šeimininkas nedrįsta jame gyventi, nes savo kasdienius drabužius laiko nederančiais tokiai aplinkai. Taigi jo darbo vaisiais negali pasinaudoti net jis pats. Žmonos nuomonė, kad seklyčia turi stovėti tuščia, Žvirblos netenkina. Noras ją išnuomoti pratęsia tobulo ūkio paiešką: vien įrengto kambario jam dar neužtenka.

Pastraipa sugretina ūkio perteklių ir negyvenamą seklyčią. Kambario daiktų išvardijimas parodo sukurtą vertę, o įasmeninta saulė išryškina žmogaus prisilietimo stoką. Žvirblos nedrąsa naudotis patalpa sieja vaizdą su jo paties nepasitenkinimu.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.