Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą apie tai, kaip trumpi „Hidalgo“ sakiniai atskleidžia kalbančiojo būseną. Paaiškink sekos „Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.“ kaitą ir susiek ją su pagalbos prašymu. Po citatos parodyk, kaip sakinio forma pagrindžia tavo mintį.

Duok man ranką, Sancho. Broli mano,
Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.
Štai, aš čia. Iš pamiršto romano
Į nelygią kovą išėjau.

Koks apsunkęs ir bejėgis kūnas!
Niekad nesuvoksime, už ką
Mudviem skirtos aikštės ir tribūnos,
Tankų bokštai, virvė ir kulka.

Visas turtas – žodžiai neatsargūs,
Visas menas – mirti ir mylėt,
Visas atpildas – po didžio vargo
Purvina planetos pakelė.

Riteris, kalbėtojas, žaidikas,
Ženklintas kulkosvaidžio švinu,
Nebe pirmą kartą nužudytas,
Nebe pirmą kartą gyvenu.

Šaltinis: Tomas Venclova, „Hidalgo“. „Šaltinių“ sudarytas eilėraščių PDF, p. 1 iš 26. Kompiliacijos bibliografija: „Visi eilėraščiai 1956–2010“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; konkretaus spaudinio metai čia nenurodyti..

Po eilėraščiu nurodyti 1956 metai. Prie teksto pateiktame autoriaus komentare Don Kichoto motyvas siejamas su 1956 m. Vengrijos sukilimu ir jo numalšinimu. Komentaras pateiktas atskirai nuo eilėraščio; eilėraščio kreipinys „Sancho“ išlaikytas.

Kaip trumpi sakiniai atskleidžia kalbančiojo būseną?

Tomo Venclovos „Hidalgo“ trumpi sakiniai leidžia sekti kalbančiojo pastangą pakilti, kai kūnas jo neklauso. Pažadas „Aš pakilsiu“ nukreiptas į ateitį, tačiau po taško iškart pasigirsta „Negaliu“. Šis dabarties pripažinimas sustabdo ankstesnio pažado sklandumą. Vieno žodžio sakinys „Tuojau“ vėl priartina veiksmą, nors pats pakilimas dar nepapasakotas. Taip sakinių ribos atskiria tris greitai besikeičiančius judesius: pasiryžimą, patiriamą kliūtį ir naujo mėginimo lūkestį. Taškai čia žymi atskiras pauzes, todėl pažadas skamba su pastanga. Skaitytojas girdi, kaip tvirtinama valia, ir kartu jaučia jos įtampą su fizine būsena. Šalia esantis „Duok man ranką“ suteikia sekai aiškią situaciją: kreipiamasi pagalbos į bendrakeleivį, vadinamą broliu. Vadinasi, noras veikti išlieka susijęs su kitu žmogumi. Vėlesnis šūksnis apie apsunkusį, bejėgį kūną paaiškina, kodėl pradžios žodžiai juda tokiais trumpais žingsniais. O antroje strofoje pavartotas „Mudviem“ išplečia pirmąjį kreipinį į bendrą likimą. Pirmų sakinių tempas todėl leidžia suprasti ir žmogaus trapumą, ir jo ryžtą tęsti pastangą kartu. Šią įtampą sustiprina vienoje eilutėje sutalpinti skirtingo ilgio sakiniai: mintis kelis kartus pakeičia kryptį dar nepasibaigus eilutei. Pradžios kalbėjimas išlieka gyvas ir nepastovus, o jo ryžtingumą galima atpažinti būtent iš pakartotinio grįžimo prie būsimo veiksmo.

Pastraipos centre – viena eilutė, kurioje telpa trys sakiniai. Jos raišką prasminga sieti su pirmos ir antros strofos detalėmis.

Pavyzdžio pradžia suformuluoja teiginį, vidurys atskirai išnagrinėja kiekvieną trumpą sakinį, o tolesnės detalės pagrindžia ryšį tarp trapumo ir ryžto. Pabaiga sugrįžta prie kalbėjimo tempo. Taip citata tampa teiginio įrodymu, užuot pakeitusi jo aiškinimą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai pratybai netaikomi.